Lietuvoje kai kurių įstatymų leidybai labai tinka liaudies posakis: „Trukt už vadžių – vėl iš pradžių“. Daug visuomeninių pastangų kainavę įstatymų papildymai vėl būna persvarstomi ir grįžta į pradinę būklę. Taip ne kartą esame tampęsi su alkoholinių gėrimų reklamos ir prekybos ribojimais. Laimė, šįkart lobistams nepavyko atšaukti nuo kitų metų įsigaliojančio draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse. Tačiau tuo pat metu panašus procesas vyksta ir aplinkosaugos srityje. 2004 m. LR Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisą, draudžiančią statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingose upėse. Atrodo, viskas čia aišku, įstatymas gina bendrąjį gėrį, visiems Lietuvos piliečiams priklausančias gamtos vertybes. Tačiau nuo to laiko jau trečią kartą grįžtama prie šio klausimo. Ar turėtume palaikyti hidroenergetikos plėtrą Lietuvos upėse?

Pastaruoju metu aktualiu klausimu tapo švarios atsinaujinančios energetikos vystymas. Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, iki 2020 m. 23 proc. sau reikalingos elektros energijos privalo pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių, o iki 2030 m. šis rodiklis turi siekti jau 27 procentus. Reikia pasidžiaugti tuo, kad, likus dar penkeriems metams, jau esame pasiekę šį privalomą rodiklį. Apie tai Energetikos ministerija paskelbė dar praėjusių metų lapkritį. Čia šiuo metu pirmauja vėjo energetika, pagaminanti 40 proc. švarios elektros energijos. Sausumos vėjo jėgainių suminė galia Lietuvoje jau pasiekė 500 megavatų (MW), o artimiausiu metu žadama ją padidinti iki 750 MW bei pradėti vėjo jėgainių statybą jūroje. Tam jau priimti būtini teisės aktai, išskirti konkretūs jūrų vėjo jėgainių statybai potencialiai tinkami plotai.

Tuo tarpu hidroenergetika dėl Kauno ir Kruonio hidroakumuliacinių elektrinių darbo šiuo metu pagamina apie 36 proc. atsinaujinančios elektros energijos. Tačiau dar studijuojant aplinkosaugos inžinerijos bakalaurą buvo aišku, kad hidroenergetika Lietuvoje perspektyvų nebeturi, nes jos žala aplinkai yra didžiausia, palyginti su kitomis atsinaujinančios energetikos rūšimis, o papildomos galios potencialias Lietuvoje – menkas.

Štai vandens įstatymo pakeitimus siūlantys hidroenergetikai patys apskaičiavo, kad ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingose upėse atstačius nedideles hidroelektrines, jų suminė galia siektų vos 1,5 MW. Šis skaičius atrodo tikrai juokingai, palyginti vien su vėjo energetikos potencialu, kur be didesnio poveikio aplinkai galima pagaminti šimtais megavatų daugiau.

Kita vertus, negalima svarstyti šio klausimo vien per energetikos prizmę, pamirštant visas kitas ekosistemų teikiamas paslaugas, kaip kad sveika aplinka, rekreacija, turizmas, žuvų ištekliai. Neturėdama kalnų ar ilgesnio jūros ruožo, Lietuva didžiuojasi savo miškais, gausiais ežerais ir upėmis, kurie traukia daugelį poilsiautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos valstybių. Turbūt didžioji dauguma šalies gyventojų yra bent kartą plaukę baidarėmis kuria nors sraunia upele. Vandens turizmas ir kaimo sodybos kasmet sutraukia srautus miestiečių, o provincijos gyventojams tampa pajamų šaltiniu. Kitaip tariant, Lietuvos upės yra ne tik bendrasis gėris, kuriuo džiaugiasi daugelis piliečių, tačiau ir turizmo sektoriaus variklis. Būtinybė kas kartą persinešti baidares per užtvankas ir stovintis vanduo daug džiaugsmo poilsiautojams nesuteiktų.

Keista tai, jog apie įstatymo pakeitimus ir paveldo išsaugojimą garsiau kalba hidroinžinieriai nei pats Kultūros paveldo departamentas. Jie teigia norintys, kad ekologiniu požiūriu vertingose upėse būtų galima atstatyti prieš daugiau nei šimtmetį stovėjusius vandens malūnus. Klausiama, kodėl tai, kas sėkmingai veikė ir teikė naudą prieš šimtą dvidešimt metų, negalėtų vėl atgimti. Upių išsaugojimo akciją palaikančio Lietuvos gamtos fondo direktoriui Edmundui Greimui šis argumentas kelia šypseną. Jo nuomone, gretinami nepalyginami dalykai: „Reikia nepamiršti, kokia energetika buvo prieš 120 metų, kokios tuo metu egzistavo technologijos ir kokios yra dabar. XIX a. Lietuvoje tebuvo girnas sukantys vėjo malūnai, nedideli elementarūs vandens malūnai, o žmonės šildymui degino durpes. Tokią anuometinę situaciją bandoma lyginti su šiais laikais, kai turime atomą, išvystytą modernią saulės ir vėjo energetiką, ypač patobulėjusią po krizės naftos rinkoje. Vystomos ir tokios technologijos kaip jūros bangų mūšos energija, ko nebuvo prieš 120 metų. Taigi čia nėra nė ko lyginti“, – teigia Edmundas Greimas.

Aplinkosaugos specialistas nemato jokių problemų, jei kas nors kultūros paveldo vardu nori savo lėšomis nusipirkti ir atstatyti vandens malūnėlį. „Tegul tik žmonės investuoja į tuos malūnėlius, įrengia restoranus, kaip padaryta Verkių regioniniame parke, bet nereikia kišti ten modernių turbinų. Kultūros paveldas gali eiti savo keliu, tegul tuo ir pasirūpina Kultūros paveldo departamentas. Galima įrengti butaforinius medinius besisukančius ratus, bet ne modernią turbiną, kuri užtvers visą upę. Šiuo klausimu kultūros paveldas yra tik priedanga.“

Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis sako, kad kultūros ir ekologijos vertybės turėtų būti saugomos lygiavertiškai, o ne vienų interesai užgožti kitus. „Formaliai tos upės yra vertingos ir ekologiniu, ir kultūriniu požiūriu. Tapti kultūriniu požiūriu vertingos jos galėjo tik per paveldo objektus. Taigi nors kultūrinė vertė įrašyta, paveldo atstatymas buvo stabdomas. Buvusių vandens malūnų savininkai negalėjo visavertiškai atkurti pastatų su užtvankų kompleksu. Problemų nėra, kai reikia atkurti šalia vandens esantį pastatą, bet tada tam tikri paveldo principai yra pažeidžiami, nes žmonės nesupažindinami su pirmine malūno funkcija, o įrengiami gražūs apartamentai ar restoranai. Mūsų pozicija yra tokia, kad kultūros paveldo registre įrašyta vertybė privalo būti atkurta, žinoma, diegiant visas būtinas aplinkosaugines priemones“, – Departamento poziciją išdėstė pašnekovas.

Algimantas Degutis teigė, kad kultūros paveldas visiškai suderinamas su moderniomis elektros turbinomis. „Paveldas gali būti pritaikytas modernioms funkcijoms ir netgi skatinama tai daryti, nes niekas nenorėtų atkurti senos malūno sistemos, jeigu ji nėra išlikusi. Yra malūnų, kur įranga išlikusi, todėl ten ji restauruojama ir eksponuojama. Lygiagrečiai nauja funkcija yra neišvengiama, nes šių dienų reikalavimai padiktuoja sąlygas, kad turi atsirasti ir tokios konstrukcijos kaip žuvitakiai, ko anksčiau nebūdavo. Paveldo atkūrimo taisyklėse naujadarai nėra draudžiami.“ Pasak jo, regionuose, kur trūksta darbo vietų, vandens malūnų atkūrimas ir pritaikymas hidroenergetikai ar turizmui sukurtų papildomų darbo vietų. Tačiau pašnekovas sakė, kad tokių į kultūros vertybių registrą įtrauktų vandens malūnų yra apie penkiasdešimt, o atstatyti užtvankas norėtų gal kokie 5–10 privačių savininkų. Truputį keista, kad dėl keleto objektų keliamas toks didelis susirūpinimas. Įvedus kultūros vertybių registro paieškoje „vandens malūnas“, buvo rasti 89 tokie objektai, o hidroenergetikų asociacija pateikia daugiau nei 110 atkurtų hidroelektrinių potencialią galią.

Tuo tarpu kultūros ir mokslo žmonės, prisidėję prie iniciatyvos „Mėlynasis vingis“, kalba ir apie kitokios formos pinigais neįvertinamą paveldą – Lietuvos tautosaką. Pasak jų, Nemunas yra persmelkęs Lietuvos tautosaką, minimas poezijoje, dainose, padavimuose ir yra ne šiaip upė, o svarbus Lietuvos simbolis. Suniokoti jį užtvankomis ir paversti tvenkinių virtine būtų ne tik ekologinė žala, bet ir to paties kultūros paveldo paniekinimas, tikra šventvagystė.

Žinoma, ekologiniu požiūriu vertingose upėse pastatytos hidroelektrinės padarytų akivaizdžią žalą ir Lietuvos upėse neršiančių žuvų, tokių kaip lašišos ir šlakiai, populiacijoms, sutrikdytų jų migraciją ir pažeistų tarptautinius teisės aktus. Kiekviena užtvanka yra kliūtis migruojančioms žuvims, kurių ne visos geba „užkopti“ žuvitakiais, net jei pastarieji įrengiami kokybiškai. Todėl rizikuotume sumažinti žuvų populiacijas ir mėgėjiškos žvejybos galimybes. Apie tai plačiau rašė profesorius Romualdas Juknys.

Tiesa, kai kurie žmonės mato šios problemos eskalavimą kaip žaliųjų rinkimų akciją prieš artėjančius Seimo rinkimus, kad dalis besipriešinančių Vandens įstatymo pataisoms, taip pat ir minėtasis profesorius, priklauso žaliesiems. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje aplinkosaugos klausimai niekada neturi lemiamo vaidmens formuojant parlamentą, o Lietuvos žaliųjų partijos yra absoliučiai nišinės ir visiškai neįtakingos, todėl panašios iniciatyvos pasiteisina nebent visuomeniniais pagrindais. Bet kuriuo atveju džiugu, kad šios ir panašios siūlomos įstatymų pataisos nebepriimamos be visuomenės reakcijos, ir valdantiesiems tenka į ją atsižvelgti.

Taigi Seimas turėtų gerai apskaičiuoti, kas teikia didžiausią naudą visuomenei, ir ginti šį bendrąjį gėrį. Ir atsinaujinanti elektros energija, ir poilsis gamtoje, ir turizmo plėtra iš esmės yra geri dalykai. Tačiau, kaip jau rašyta, upių panaudojimas energetikai duotų itin menką naudą visuomenei, o būtų naudingas tik nedidelei grupei žmonių, kurie verčiasi hidroenergetika. Tuo tarpu sveika ir natūralia aplinka gali džiaugtis visi valstybės gyventojai. Žinoma, reikėtų galvoti, kaip atkurti kultūros paveldo vertybes paliekant įstatyminius saugiklius, kurie apsaugotų nuo interesų grupių piktnaudžiavimo.