Archyvinis Pažaislio vienuolyno dokumentas 2013 metais atvežtas į Kauno apskrities archyvą iš Rusijos valstybinio istorijos archyvo Sankt Peterburge.

2015 metų birželio 24–liepos 3 dienomis trijų Kauno apskrities archyvo archyvarų darbo grupė lankėsi Gruzijoje. Pagrindinis apsilankymo tikslas – identifikuoti lituanistinį dokumentinį paveldą, saugomą Gruzijos valstybės archyvuose.1

Gruzijos nacionaliniame istorijos archyve saugomų archyvinių dokumentų chronologinės ribos – nuo IX a. Iki 1990-ųjų. Saugoma 1 mln. 720 817 saugojimo vienetų dokumentų, suskirstytų į 865 fondus. Iš to skaičiaus 45 fondai – asmenų.2 Tarp pastarųjų yra ir Lietuvai reikšmingas Gruzijos patriarcho Kiriono II asmens fondas.

Kaip žinome, likimas Pažaislio vienuolyno archyvui nebuvo itin palankus – su vienuolyno istorija susiję dokumentai pasklidę po įvairias ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Rusijos ir net Gruzijos archyvinių dokumentų saugyklas.

Tai, kad Gruzijos nacionaliniame archyve yra saugomi su Pažaislio kamaldulių vienuolyno istorija susiję dokumentai, besidomintiems šio Lietuvos baroko šedevro istorija nebuvo paslaptis. Dokumentų buvimo faktą patvirtino kolegos archyvarai, lankęsi Gruzijos nacionaliniame archyve 2009-aisiais, dar po kelerių metų čia lankęsis istorikas Mindaugas Paknys.

Pažaislio vienuolyno istoriją liudijančių dokumentų patekimo į Gruzijos nacionalinį archyvą istorija susijusi su Gruzijos patriarcho Kiriono II vardu ir siekia praėjusio šimtmečio pradžią.

Archyvinio Pažaislio vienuolyno dokumento kopija Kauno apskrities archyvo darbuotojų 2015 metais į Lietuvą parvežta iš Gruzijos.

Pats Kirionas (pasaulietinis vardas ir pavardė – Georgijus Sadzaglišvilis) gimė 1855 m. lapkričio 10 dieną tuometiniame Tiflise. Pagal vyrišką liniją jo senelis Gavrilas ir tėvas Jeronimas buvo dvasininkai.3

Sadzaglišvilių šeima kilusi iš centrinės Gruzijos. Jų gimtasis kaimas – Nikozi. Pradinį išsilavinimą būsimasis patriarchas įgijo prie cerkvės veikusioje parapinėje mokykloje, Ananuri parapijoje. Jam besimokant toje cerkvėje dvasininku tarnavo jo tėvas. Mokslus Georgijus tęsė Gori miestelyje, vėliau – Tifliso dvasinėje seminarijoje, Kijevo dvasinėje akademijoje. Pastarąją baigė įgydamas teologijos kandidato laipsnį.4 Iš pradžių būsimasis patriarchas ėjo Odesos dvasinės seminarijos inspektoriaus padėjėjo pareigas, po to grįžo į Gruziją – dėstė teologiją Goryje, Kutaisyje, Tevalyje, Tbilisyje. Buvo aktyvus „Draugijos krikščionybei Kaukaze atkurti“ narys, jo pastangomis buvo atidaryta kelios dešimtys parapinių mokyklų.5

Nežinia kaip toliau būtų susiklostęs būsimojo patriarcho likimas, jeigu ne tragiškas įvykis 1896-aisiais. Tais metais mirė jo žmona Salomė Tutberidzė ir mažametis sūnus Joramas. Po šios tragedijos Georgijus tapo vienuoliu ir įstojo į Kvatačevi vienuolyną, pasirinkdamas vienuolišką Kiriono vardą. Tų pačių metų pabaigoje tapo to vienuolyno archimandritu. Nuo pat pirmųjų vienuolinio gyvenimo metų atsiskleidė jo domėjimasis senais rankraščiais ir dokumentais. 1898-aisiais Kirionas tapo Alaverdi – vienos iš dviejų tuo metu Gruzijoje buvusių vyskupijų – vyskupu.6

Iš pradžių naujojo vyskupo karjera klostėsi sėkmingai. Rūpinosi vienuolynų atstatymo darbais, 1901 metais buvo perkeltas į Gorio katedrą, apdovanotas Šv. Anos II laipsnio ordinu. Viskas staiga pasikeitė 1902-aisiais, kai netikėtai Kirionas buvo perkeltas į toli nuo Gruzijos esančią Kameniec Podolsko vyskupiją. Toks paskyrimas buvo tolygus tremčiai ir buvo siejamas su Kaukazo švietimo apygardos administratoriaus protojeriejaus Joano Vostorgovo vardu. Pastarasis išsilavinusio ir energingo dvasininko asmenyje įžvelgė konkurentą ir ėmėsi jį persekioti.7

Po kiek laiko vyskupas iš Kamenec Podolsko buvo perkeltas į Oriolą. Praleidęs Oriole dvejus metus, 1906-ųjų vasarį Kirionas grįžo į Gruziją – buvo paskirtas Suchumio vyskupu. Deja, netrukus, vos po metų, Kirionas vėl patyrė tremtinio dalią. Šįkart – į vakarinį Rusijos imperijos pakraštį – Lietuvą.8

Kauno gubernijos atmintinėje knygelėje 1908-iesiems metams pažymėta tik tiek, kad „Jo Šventenybė Kirionas, Kauno vyskupas, Lietuvos ortodoksų vyskupijos vikaras“ buvo paskirtas į šias pareigas 1907-aisiais.9 Kiriono II gyvenimo tyrinėtojas Važa (Vazha) Kiknadzė patikslina, kad į Kauną Kirionas II atvyko 1907 metų kovo 3 dieną.10 Kartu jis buvo paskirtas ir tuo metu jau ortodoksams perduoto Pažaislio vienuolyno archimandritu.11 Vos keliems mėnesiams praėjus, jis jau rašė savo bičiuliui Josifui Čidžavadzei, kad labai susidomėjo turtingu Pažaislio archyvu.12 Jo susidomėjimas Pažaislio vienuolyno istorija netrukus (straipsnio parašymo data nurodyta 1907 m. gruodžio 24 d.) buvo vainikuotas gražia vaizdinga kalba parašytu straipsniu „Svensko varpas kamaldulių nelaisvėje“, kuris buvo paskelbtas jau minėtoje Kauno gubernijos atmintinėje knygelėje 1908-iesiems metams.13

Minėtas straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje trumpai pristatomas pats Pažaislio vienuolynas, autorius neslepia savo susižavėjimo tiek pačiu vienuolynu, tiek ir jį supančia gamta. Antrojoje dalyje pasakojama, kaip Svensko (dabar – Brianskas) vienuolyno varpas pateko į Pažaislio vienuolyną ir kaip Napoleono kariai jį sunaikino. Pats straipsnis įdomus keliais aspektais. Visų pirma krinta į akis autoriaus pagarba Lietuvai, jos istorijai. Iš teksto matosi, kad rašydamas šį straipsnį Kirionas peržiūrėjo jam prieinamą istorinę literatūrą ir šaltinius. Ypač įdomi jo nuoroda į Pažaislio vienuolyno metraštį, kuris šiuo metu, regis, tyrinėtojams nėra žinomas.

Archyvinio Pažaislio vienuolyno dokumento kopija Kauno apskrities archyvo darbuotojų 2015 metais į Lietuvą parvežta iš Gruzijos.

Kas žino – jeigu Kirionui būtų buvę lemta ilgiau pasilikti Kaune – gal būtume sulaukę išsamios studijos apie šį baroko šedevrą. Tačiau jau 1908-ųjų pradžioje, nepaisant paties Kiriono prašymų Sankt. Peterburgo metropolitui Antonijui (Vadkovskiui) leisti grįžti į Gruziją, jis buvo perkeltas į vienuolyną netoli Charkovo be teisės laikyti Mišias.

Netrukus Kirioną užklupo nauji nemalonumai. 1908 metų gegužės 28 dieną Tbilisyje savo rezidencijoje buvo nužudytas Gruzijos ortodoksų egzarchas Nikonas Sofijietis (1861–1908, Gruzijos egzarchu buvo 1906–1908 m.).14 Kirionas buvo apkaltintas dalyvavimu nužudyme. Nepaisant visuomenės protestų, 1909-ųjų vasarį Kirionas buvo ištremtas į Mordoviją, į Sanaksarsko vienuolyną tuometinėje Tambovo vyskupijoje. Nepaisant labai griežtos regulos ir atšiaurių sąlygų, Kirionas nepalūžo. 1912 metais teisybė vis dėlto triumfavo: jam buvo panaikinti kaltinimai dalyvavus Nikono Sofijiečio nužudyme, o pats Kirionas perkeltas į Chersoną. Dar po kelerių metų, 1915-aisiais, jam buvo grąžinta teisė atlikti religines apeigas, o jis pats paskirtas Vitebsko vyskupu. 15

1917-ųjų rugpjūtį Kirionas pagaliau grįžo į Gruziją. Galimai tai buvo susiję su tuo, kad 1917-ųjų kovo 12-ąją (s.st.) Gruzijos dvasininkija paskelbė apie autokefalinės (savarankiškos) Gruzijos Bažnyčios įkūrimą. Tų pačių metų rugsėjį vykusiame Pirmajame Gruzijos Bažnyčios susirinkime Gruzijos katalikosu-patriarchu, nugalėjęs savo varžovą vyskupą Leonidą, buvo išrinktas Kirionas. Jam buvo suteiktas titulas „Kirionas II, visos Gruzijos katalikosas-patriarchas“.

Nepraėjus nė metams, 1918-aisiais, naktį iš birželio 26 į 27-ąją, katalikosas-patriarchas Kirionas II buvo rastas nužudytas savo rezidencijoje Martkopi, prie Tbilisio. Šalia negyvo patriarcho buvo rastas revolveris. Šį nusikaltimą iki šiol gaubia paslaptis...16

Gruzijos nacionaliniame archyve saugomame Kiriono II fonde buvo peržiūrėti 711 su Pažaislio vienuolyno istorija susijusių saugojimo vienetų, iš kurių dėl 699 saugojimo vienetų (daugiau kaip 2000 vaizdų) buvo sutarta su Gruzijos nacionalinio archyvo vadovybe, kad jie bus nuskenuoti ir perduoti Kauno apskrities archyvui. Tokiu būdu, praėjus daugiau kaip šimtui metų, Pažaislio istoriją liudijantys archyviniai dokumentai skaitmeninėse laikmenose sugrįžo į Lietuvą ir Archyvo skaitykloje taps be jokių apribojimų prieinami Pažaislio istorijos tyrinėtojams ir visiems besidomintiems. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie dokumentai Lietuvos tyrinėtojų iki šiol tebėra beveik netyrinėti. Mūsų misiją Gruzijos nacionaliniame archyve palengvino tai, kad 2009-aisiais čia lankėsi tuometinio Lietuvos archyvų departamento ir valstybės archyvų atstovai, kiek vėliau šiuos dokumentus tyrinėjo istorikas dr. Mindaugas Paknys ir Lenkijos tyrinėtoja dr. Ilona Czamanska, kuri bene pirmoji sudarė išsamų šių dokumentų aprašą ir katalogą.17

Didžioji dalis šio fondo dokumentų yra susiję ne tiek su paties vienuolyno veikla, kiek su vienuolyno žemėvalda, jos formavimusi ir valdų, vėliau tapusių vienuolyno nuosavybe, ankstesnių savininkų istorija. Kaip žinome, Pažaislio vienuoliai kamalduliai be Pažaislio dar valdė keletą netoliese esančių valdų. Kai kurias jų (pvz., Leipalingį – Lepūnai?, Lejpuny) vienuolynui užrašė savininkai, patys priimdami vienuolio įžadus ir stodami į vienuolyną. Kartu su dovanojimo dokumentais į vienuolyną pateko ir tų valdų ankstesnių savininkų dokumentai (pirkimo ir pardavimo dokumentai, teismų dokumentai, testamentai etc.). Šių dokumentų dėka galima atsekti ne tik konkrečių valdų, bet ir jas valdžiusių LDK giminių istoriją.

Archyvinio Pažaislio vienuolyno dokumento kopija Kauno apskrities archyvo darbuotojų 2015 metais į Lietuvą parvežta iš Gruzijos.

Išsami dokumentų analizė galėtų būti ne vieno atskiro mokslinio straipsnio tema. Savo teksto tikslą apribodami siekiu tik pristatyti Gruzijos nacionaliniame istorijos archyve saugomus su Pažaisliu susijusius dokumentus didesniam besidominčiųjų skaičiui apsiribosime keletu pavyzdžių, liudijančių šių dokumentų svarbą Pažaislio vienuolyno istorijos tyrimams. Pavyzdžiui, GNIA saugomi dokumentai liudija, kad pati Pažaislio valda, susidedanti iš kelių kaimų, žinoma ne vėliau kaip nuo XVI a. pirmosios pusės. 1533 metais ši valda jau neabejotinai priklausė Taborovskiams. XVI a. pabaigoje Pažaislio savininkas Timotiejus Taborovskis, nebeišgalėdamas susimokėti skolų, pradėjo pardavinėti žemę. 1591 metais pusę Pažaislio valdos jis pardavė Jonušui Radvilai.18 Timotiejui Taborovskiui mirus, jam priklausiusi Pažaislio valdos dalis perėjo keturių jo vaikų – sūnų Aleksandro, Jurgio, Jonušo ir dukros Bogdanos – nuosavybėn. 1596-aisiais, neišgalėdami išmokėti savo tėvo užtrauktos 22 kapų ir 2 grašių skolos, jo sūnūs perleido Radvilai savąsias Pažaislio valdos dalis.19 Naujasis savininkas netrukus, 1598-aisiais, pardavė įsigytą Pažaislio valdą (be T. Taborovskio dukters dalies) Mstislavlio kašteliono Semiono Vajnos našlei Elžbietai Vajnienei. Energinga našlė 1603 metais įsigijo ir likusią Pažaislio valdos dalį. Dar po kelerių metų Pažaislio valdą norėjo palikti savo sūnui Abraomui Vajnai, tačiau šiam pasirinkus dvasininko pašaukimo kelią (jo dvasininko karjera buvo sėkminga – buvo Vilniaus sufraganas ir kanauninkas, Žemaičių, o vėliau – Vilniaus vyskupu) nebeturėdama kam ją palikti, nusprendė ją parduoti.

Naujoji Pažaislio valdos savininkė Kauno pakamarienė Elena Anskopovienė Pažaislio valdą įsigijo dėl tos pačios priežasties – norėdama aprūpinti savo vaikus. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad abu jos vaikai mirė anksti. Neturėdama kam daugiau palikti, ji Pažaislį užrašė savo vyro sūnėnui Jonui (Jonušui) Skopui. Šis tapo valdos savininku po Elenos Anskopovienės mirties 1625-aisiais, tačiau, vos dvejiems metams tepraėjus, pardavė Pažaislį Jarašiui Einaravičiui.20 Šiam valdant 1641 metų spalio 23 dieną buvo sudarytas bene seniausias mūsų laikus pasiekęs Pažaislio valdos inventorius.21

Po Jarašiaus Einaravičiaus mirties Pažaislis atiteko jo svainiui Kauno žemės teisėjui Samueliui Oborskiui, kuris 1664-ųjų gegužės 22 d. jį pardavė LDK kancleriui Kristupui Pacui už 14 000 lenkiškų auksinų (GNIA saugomas šio pirkimo-pardavimo dokumento nuorašas ir pirkimo-pardavimo dieną sudarytas Pažaislio valdos inventorius).22 Pastarasis Pažaislio valdą pirko tikslingai - jau turėdamas sumanymą čia įkurti vienuolius kamaldulius. Oficialiai K. Z. Pacas Pažaislį padovanojo vienuoliams kamalduliams tų pačių metų lapkričio 4 d. Tai buvo pirmoji fundacija būsimajam Pažaislio vienuolynui. Šią valdą kamalduliai valdė iki pat vienuolyno uždarymo 1832 metais. Vėlesni su šia valda susiję dokumentai liudija, kad nuolat vyko ginčai dėl šios valdos ribų ir kad kitoje Nemuno pusėje esanti Pažaislio valdos dalis dėl politinių aplinkybių ne visuomet buvo kamaldulių dispozicijoje.23

Tarp GNIA saugomų dokumentų yra ir daugiau vertingų, padedančių atskleisti ir kitų kamaldulių nuosavybėn perėjusių valdų bei jų savininkų istoriją. Tai – Varda (Warda), Vronovskas (Vronovas?, Wronowsk), Blaškovščizna (Blaszkowszczyzna), Vardelė (Wardeczka), Jackovska (Jackowska), Jarmoliškės (Jarmališkės?, Jarmoliszki), Leipalingis (Lepūnai?, Lejpuny), Jagintai, kitaip dar vadinami Bakalažiškėmis (Jaginty/Bakalarzyszki), Bačkonys (Beczkany alias Polubeczek) ir jų savininkai ar/ir valdytojai – Švabai, Vajnos, Daugirdai, Rajskiai, Sopočkos ir daugelis kitų.

Archyvinio Pažaislio vienuolyno dokumento kopija Kauno apskrities archyvo darbuotojų 2015 metais į Lietuvą parvežta iš Gruzijos.

Į atskiras dokumentų grupes išskirtini dokumentai, susiję su ginčais dėl žemės valdų ribų. Pavyzdžiui, tokie yra 24 XVII amžiaus dokumentai, apimantys daugiau kaip 50 metų laikotarpį ir susiję su ginčais dėl žemės valdų ribų tarp Pažaislio vienuolyno ir vienuolyno fundatoriaus Kristupo Paco iš vienos pusės ir Kauno jėzuitų, seserų benediktinių ir Kazimiero Petraševičiaus iš kitos.24

Du dokumentai liudija apie incidentą, įvykusį 1688 metais, kai Kauno iždininkas Jurgis Sirutis įvykdė ginkluotą išpuolį prieš Pažaislio vienuolynui priklausantį Pakalniškių kaimą.25

Daugelis dokumentų liudija apie vienuolyno ginčus su įvairiais asmenimis dėl valstiečių.26

Atskira, tiesa – negausi – grupė dokumentų susijusi su vienuolyno karinėmis prievolėmis. Pavyzdžiui, 1670 metų lapkričio 5 dienos dokumentu Mikalojus Skorulskis patvirtina, kad Pažaislio vienuolyno vienuoliai iš Pažaislio, Dusmenų, Jackovsko (Jackowska) ir Leipalingio (Lepūnų?, Lejpuny) išstatė du raitus karius.27

Keletas dokumentų susiję su vienuolyno ginčais su Oginskiais dėl Bačkonių folvarko (Polubeczek alias Beczkany).28

Atskirai paminėtinas vienintelis visame dokumentų komplekse esantis spalvotas planas. Tai – 1763 metais Pažaislio vienuolynui priteistų šienaujamų pievų ir miškų, esančių Kauno paviete, Rumšiškių seniūnijoje, Rumšiškių dykroje, prie Vyčiaus upės. Valdos dydis – daugiau kaip 5 valakai. Valdą nesunku lokalizuoti pagal plane pažymėtas Striaunės ir į ją įtekančią Vyčiaus upes.29

Tiesiogiai su pačiu Pažaislio vienuolynu ir jo veikla susiję dokumentai skaičiumi sudaro nedidelę visų dokumentų, vienaip ar kitaip susijusių su Pažaislio vienuolynu, dalį (16 saugojimo vienetų), tačiau visi jie - reikšmingi Pažaislio vienuolyno istorijos šaltiniai.

Apie tuometinio LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco ketinimus įsteigti Lietuvoje kamaldulių vienuolyną įvairūs šaltiniai mini jau nuo 1660-ųjų. Kaip žinome, tuo metu dar buvo nesibaigęs sunkus savo padariniais Lietuvai karas su Rusija, dalis krašto, įskaitant ir sostinę Vilnių, dar tebebuvo užimta priešo. Visa tai liudija, kad kanclerio sumanymas buvo ilgai brandintas ir apgalvotas. Tau patvirtina ir vienuolyno statybos, kurioms K. Z. Pacas skyrė daug dėmesio ir lėšų, istorija. 1664 m. lapkričio 3 d. buvo patvirtinta Pažaislio vienuolyno fundacija, dar po ketverių metų – 1667-aisiais – pradėti bažnyčios ir vienuolyno statybos darbai, paskirtas pirmasis prioras, kuriuo tapo vienuolis Jeronimas Krasauski (Krasowski). Formaliai Pažaislio vienuolyno statybos pabaiga laikoma 1712 metai, kai buvo konsekruota bažnyčia.30

Ypač vertingi yra 1534 metų lapkričio 3 dieną datuotas popiežiaus Pauliaus III dokumento, kuriuo patvirtinama vienuolių kamaldulių regula, nuorašas lotynų kalba31; 1667 metų balandžio 8 diena datuotas dokumentas, liudijantis, kad Lietuvos-Lenkijos karalius Jonas Kazimieras patvirtino Kristupo Zigmanto Paco fundaciją Pažaislio vienuoliams kamalduliams įrašant šią fundaciją į LDK mažosios kanceliarijos knygas (vienas egzempliorius lotynų, kitas – lenkų kalba)32; tėvo Serafino, 1685–1687 m. buvusio Pažaislio vienuolyno prioru, testamentas, sudarytas prieš jam duodant vienuolio įžadus (lotynų k.)33; 1683 metų data datuotos vienuolyno vidaus tvarkos taisyklės (lotynų k., trūksta pradžios ir pabaigos)34; Romos kurijos raštas dėl šv. Mišių laikymo prie šv. Juozapo altoriaus (lotynų k.) 35; 1763 m. gegužės 13 d. popiežiaus Klemenso XIII raštas-leidimas dėl Pažaislio vienuolyno altoriaus ir kitų daiktų perkėlimo į kitą vietą dėl vienuolyno nusiaubimo36 ir kt.

Archyvinis Pažaislio vienuolyno dokumentas 2013 metais atvežtas į Kauno apskrities archyvą iš Rusijos valstybinio istorijos archyvo Sankt Peterburge.

Kiriono II fonde Gruzijos nacionaliniame archyve yra ir daugiau dokumentų, galimai susijusių su Lietuvos istorija. Visų pirma – tai jo „Kauno laikotarpio“ susirašinėjimas ir kiti asmeniniai dokumentai. Pavyzdžiui, V. Kiknadzė nuodo vieną jo laišką, kuriame Kirionas negaili karčių žodžių savo pirmtakui Ortodoksų Bažnyčios Kauno vyskupui Aleksandrui Dobryninui (1860–1868), kurio nurodymu buvo sunaikintos (sudaužytos) Pažaislio vienuolyno skulptūros. 37

Belieka tikėtis, kad į Lietuvą „sugrįžusios“ Pažaislio vienuolyno istoriją liudijančių vertingų dokumentų skaitmeninės kopijos palengvins tyrinėtojų darbą ir duos naujų impulsų Pažaislio vienuolyno istorijos tyrimams.


 

1 Autorius taria nuoširdžius padėkos žodžius dr. Ramojui Kraujeliui ir dr. Mindaugui Pakniui savo patarimais ir nuorodomis palengvinusiems mūsų darbą Gruzijos nacionaliniame archyve.

2 Žr. National Archives of Georgia. History of the Central Historical Archive. – Prieiga per internetą: http://www.archives.gov.ge/en/Histori_of_Central_Historical_Archive. Žiūrėta: 2015-08-24.

3 V. Kiknadze. Krotki zarys zycisa i dzialalnosci katolikosa-patriarchy Kiriona II. – I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 11.

4 Ten pat, p. 11-12.

5 Ten pat, p. 12.

6 Ten pat, p. 12.

7 Ten pat, p. 13.

8 Ten pat, p. 14.

9 Духовное ведомство. Православное исповедание. - Памятная книжка Ковенской губернии на 1908 год., Ковна, с. 108. Leidimo data nenurodyta.

10 V. Kiknadze. Krotki zarys zycisa i dzialalnosci katolikosa-patriarchy Kiriona II. – I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 14.

11 Ten pat, p. 14.

12 Ten pat, p. 15.

13 Eпископ Кирион. Свенский колокол въ плену у камальдулов. - Памятная книжка Ковенской губернии на 1908 год., Ковна, с. 59-66. Leidimo data nenurodyta.

14 V. Kiknadze. Krotki zarys zycisa i dzialalnosci katolikosa-patriarchy Kiriona II. – I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 17; I. Smolitsch. Geschichte der russischen Kirche: 1700-1917. , Leiden, 1964, s. 730. Prieiga per internetą: https://books.google.lt/books?id=2s4UAAAAIAAJ&pg=PA730&lpg=PA730&dq=nikon+sofijskij&source=bl&ots=qJxyLNh_hl&sig=wB-IAUoVTJg34ogNJnD7PJ1wubc&hl=en&sa=X&ved=0CB4Q6AEwAGoVChMIuJ2UvMnxxwIVYSZyCh0SwAb6#v=onepage&q=nikon%20sofijskij&f=false. Žiūrėta: 2015-09-12. 

15

V. Kiknadze. Krotki zarys zycisa i dzialalnosci katolikosa-patriarchy Kiriona II. – I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 17-18;

16 Ten pat, p. 18.

17 I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012.

18 žr. I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 22; GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 3. 1.

19 Ten pat.

20 Ten pat.

21 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 70.

22 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 70, l. 1-2, 4.

23 žr. I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 22; GNIA. F. 1458, ap. 2; M. Paknys. Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII-XIX a. aprašymai. - V., 2014, p. 11; M. Paknys. Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija. - V., 2013, p. 23-72; M. Paknys (sud.). Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija. - V., 2014, etc.

24 GNIA. F. 1458, ap. 2, b.80-102.

25 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 121, 122.

26 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 123-127; 150-157 ir kt.

27 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 134-137.

28 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 138-139.

29 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 148.

30 M. Paknys (sud.). Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija. – V., 2014, p. 7, 9; M. Paknys. Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija. - V., 2013, p. 31-32, 185;

31 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 1.

32 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 2, 3.

33 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 5.

34 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 6.

35 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 10.

36 GNIA. F. 1458, ap. 2, b. 15.

37 V. Kiknadze. Krotki zarys zycisa i dzialalnosci katolikosa-patriarchy Kiriona II. – I. Czamanska. Dokumenty klasztoru oo. kamedulow z Pozajscia w panstwowym archiwum hisotrycznym w Tbilisi. Katalog. – Poznan, 2012, s. 16;