Gamtos apsauga yra vienas dalykas, o gyvūnų teisinė apsauga – visai kas kita. Naikinome savo planetą visais įmanomais būdais ir galiausiai pradėjome pamažėle suprasti, kad laikas sustoti. Kažką bandome daryti, bet tai tik labai maža dalelė to, ko reikėtų. Galima būtų sakyti, kad visa gyvūnija yra gamtos dalis. Tai lyg ir bus tiesa. Tačiau taip nėra, nes čia tik dalis tiesos. Gyvosios gamtos, t. y. faunos ryšis su žmogumi daug artimesnis, nei, tarkim, kalnų, uolynų, dykumų, akvatorijų ar dirvožemių plotų. Jeigu gyvūnus saugotų tie patys įstatymai kaip ir žmones, netektume maisto, avalynės, kai kurių drabužių ir nustotų vystytis daugelis mokslo šakų. Taip pat ir gyvybiškai mums svarbi medicina. Taip, doroviniu požiūriu žmonija laimėtų daug, nes neginčytinai sumažėtų smurto proveržių ne tik su gyvūnais, bet ir tarp žmonių. Tiek atvirų, tiek ir užvualizuotų. Etine prasme tai būtų pozityvu, bet... Bet negalime sau to leisti, nes daugeliu atžvilgiu esame nuo gyvūnijos priklausomi, ir tai nekeliantis abejonių faktas.

Jau ne pirmą dešimtmetį vyksta arši kova už gyvūnų teises. Bepigu buvo žmonijai Kartezijaus laikais (XVII a.), kai šis, dar žinomas ir kaip Rene Dekartas, autoritetingai pareiškė, kad gyvūnai sielos neturi. Tai atpalaidavo vadžias. Bet palikime sielas nuošalėje, nes tai jau už kitų ribų. Mokslas vystėsi ir išryškėdavo vis naujos gyvūnų ypatybės. Pirmeivis buvo Č. Darvinas. Po jo biologai itin aktyviai suskato tirti gyvūniją. Praleiskime tą daugelio metų virtinę ir nors akies krašteliu per plyšelį pažvelkime, ką žinome apie fauną.

Mūsų artimiausios giminaitės šimpanzės ir mes, žmonės, turime genomą, kuris skiriasi vos vos. Delfinai visiškai tiksliai atsako į klausimus „taip“ arba „ne“. Be klaidų! Kai kurios papūgų rūšys ne tik mėgdžioja garsus, bet ir šiek tiek sugeba abstrakčiai mąstyti. Bene mažiausiai ištirti itin socialūs gyvūnai drambliai netgi sugeba atlikti kai kuriuos matematinius veiksmus. Orangutangų ir kitų žmogbeždžionių elgesyje užfiksuoti kultūros pėdsakai. Ir absoliučiai tvirta, empiriškai patikrinta tiesa yra tai, kad gyvūnai išgyvena žmogui būdingas emocijas: baimę, džiaugsmą, liūdesį, ilgesį ir kt.

Štai ir priėjome. Išeitų, kad gyvūnų ir žmonių teisės turėtų būti vienodos? Juk įstatymai saugo, gina kūdikius, senelius, psichiškai neįgalius žmones, kitaip sakant, silpnesniuosius. Kovotojai už gyvūnų teises taip įsismagino, jog atsirado net tam tikra terorizmo forma. Buvo sprogdinamos skerdyklos, mėsos perdirbimo cechai, kailių fabrikai, avalynės gamyklos ir net vaistinės. Visa tai vyko JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Aistros įsisiautėjo iki tokio lygio, kad net mokslininkai agresyviai sukilo prieš Peterį Singerį, didelį gyvūnų gynėją. Policijai teko budėti priešais Prinstono universiteto Bioetikos katedrą, kuriai jis vadovavo, ir saugoti jo namus. Supykę mokslininkai puolė, o neįgalių vaikų tėvai stengėsi juos atremti, nes šių vaikų teises P. Singeris irgi aktyviai gina.

Ypač aistringi gyvūnų mylėtojai apaštalauja vegetarizmo ir veganizmo laukuose. Pasak jų, nevalia eiti net į normalius restoranus, nes ten jums gali patiekti maistą, prilietusį prie įrankių, lentelių ar darbastalių, ant kurių kažkada buvo dorota mėsa.

Trumpai sakant, pasaulis sukvailiojo. Tradiciškai gyvuliniai baltymai, riebalai, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis yra mūsų mitybos pagrindas. Vegetarizmu ir visomis jo atmainomis (įskaitant radikaliąsias) aklai žavėtis nereikėtų. Vegetarais, nedarydami žalos sveikatai, gali būti toli gražu ne visi. Dietologų nuomonė apie vegetarizmą nėra vieninga. Pagaliau ir iki šiol atliktų tyrimų negalima laikyti absoliučiai patikimais. Tai ką daryti ne vegetarams? Didžiausi rėksniai, prieštaraujantys prieš gyvūnų naudojimą bandymams laboratorijose, nutyla, kai sunkia liga suserga jie ar artimieji. Pasiligoję ir visai nusilpę traukia per šiaudelį vištienos sultinį ir neprieštarauja...

Antra vertus, kad gyvūnams priklauso juos saugantys įstatymai yra nepaneigiama maksima. Kol kas jų nėra arba yra tik užuomazgos. Turės praeiti nemažai laiko, iki susiformuos derama įstatymų bazė. Kol kas mūsų mažesnieji broliai kenčia žiaurų elgesį, panieką, nors jaučia tą patį, ką ir mes. Tik mes esame piliečiai, o jie?.. Na, kas jie? Tokie patys Dievo sutvėrimai, tik silpnesni protu, o dažnai ir fiziškai.

Nesiūlau atsisakyti mėsos, pieno, kiaušinių ir vaistų, kurių kūrimui bei bandymams naudojo peles, žiurkes ar jūrų kiaulytes. Ir pati nesiruošiu tapti vegetare, ignoruoti medikamentus. Bet negaliu ramiai žiūrėti, kaip be skrupulų smurtaujama prieš gyvūniją. Jausdama tą patį, ką ir mes, ji, deja, pasipriešinti negali.

Pabaigai paradoksas: žinote kas yra didžiausi gyvūnų teisių gynėjai? Ogi restoranų tinklas „McDonald“ ir JAV bei Didžiosios Britanijos stambūs mėsos perdirbėjai! Ir nieko keisto. Kai kovotojų už gyvūnų gerovę pastangų dėka buvo pertvarkyti augintojų ūkiai ir mėsos fabrikai, produkcijos kokybė akivaizdžiai pagerėjo.

Gyvūnijos teisės ir apsauga kol kas yra neišsprendžiamas klausimas. Doroviniu požiūriu visi turėtume avėti sintetinę avalynę, dėvėti tokius pat drabužius, gyventi trumpiau dėl organizmo išsekimo ir medicinos bei farmacijos regreso. Apie gamtos teršimą sintetika ir jos gamybos šalutiniais produktais nė nekalbu.

Tačiau fizinio išlikimo ir didžiausios Visagalio dovanos – žmogaus gyvybės – saugojimo aspektais privalome gerti pieną, valgyti mėsą, žuvį ir nestabdyti mokslo pažangos.

Kur tas Saliamonas, galintis išspręsti šią problemą?! Nėra. Teks spręsti patiems. Nors, tiesą sakant, nėra čia ką spręsti. Tiesiog reikia mylėti kiekvieną gyvybę ir ją gerbti, nes ji lygiai tokia kaip mes, tik jos IQ mažesnis. Nors kas ten žino... Kokio nors aštuonkojo gal ir didesnis negu, pvz.... O dar jei į balsavimų rezultatus pažvelgsime? Arba į internetinius komentarus? Oi, geriau nereikia.