„Žmonės iš Alkapės“ – naujas (2015 m.) jaunos rašytojos Unės Kaunaitės romanas. Tai antroji populiarumo sulaukusi jos knyga. Pirmasis romanas paaugliams „Sudie, rytojau“ 2012 m. pateko į metų knygos penketuką.

Autorė plačiu žingsniu keliauja pirmyn, taip leisdama papildyti kiekvieno iš mūsų namuose esančias knygų lentynėles. Su U. Kaunaitės kūryba susipažinau netikėtai. Kompiuterio ekrane sužibėjusi autorė ir jos naujos knygos pavadinimas „Žmonės iš Alkapės“ iš karto suintrigavo ir privertė mintyse ieškoti atsakymo, apie ką bus ši knyga, kokia misija, ar verta ją perskaityti ir kas slepiasi už tokio įmantraus pavadinimo. Alkapė – tai maža Europos šalis, nutolusi ir beveik niekam nežinoma. Šioje knygoje plėtojama vienos šeimos istorija. Broliai Kristijonas, Aidas ir Emilija palieka savo gimtąją šalį ir išvažiuoja mokytis į Didžiąją Britaniją.

Nuo pat pirmųjų knygos puslapių greitu tempu pradedi leistis į šią istoriją. Lengvas, iš pažiūros niekuo nestebinantis siužetas vis labiau įtraukia į gelmę, iš kurios išnirti visai nesinori. Nors knygoje ir plėtojama pagrindinio veikėjo – vyriausiojo brolio Kristijono –  ir britės Šarlotės meilės istorija, aiškius kontūrus čia brėžia ne meilės dominantė, bet jauno žmogaus paieškos, tapatybės svarba, plėtojamas glaudus šeimos tarpusavio ryšys. Romano pranašumas slypi jo turinyje, kur įtakos turi ne tik patys įvykiai, bet ir jų interpretacija.

Pradėdami skaityti romaną, galime susidaryti įspūdį, kad veiksmas suksis apie paprastą ir niekuo neišsiskiriančią porelę, vaizduojami jų santykiai, kasdieniai gyvenimo rūpesčiai. Tačiau… tai tik romano apgaulė, žaismės metodas, kurį panaudojo autorė, kad istorija būtų įvilkta į tam tikrus rėmus, tarsi nenorėdama suklysti, privalėdama laikytis romanui skirtų taisyklių – sukurti įsimylėjusiųjų pasaulį. Šarlotės ir Kristijono, kaip poros santykiai nėra aktyvūs, atrodo nestabilūs, trapūs. Veikėjai labiau išryškinami kaip atskiros, individualios asmenybės. Nemanau, kad U. Kaunaitė norėjo „praslysti“ su vienu iš populiariausių – meilės siužeto miražu, todėl tai buvo tarsi apgaulė, per kurios prizmę atidus skaitytojas galėtų peršokti ir pamatyti visiškai kitokį, gilų, prasmingą pasaulį.

Autorė šiame romane plačiai analizuoja jaunų žmonių gyvenimą, jų išvykimą svetur, keliami adaptacijos klausimai, išryškėja jauno žmogaus nuotaikų kaita. Didžiausias romano pliusas tas, kad autorė pasirenka aktualią ir visiems daugiau ar mažiau svarbią problemą – emigraciją. Pastebėtina, kad U. Kaunaitė ją polemizuoja ir perteikia įvairiomis situacijomis, kurios  suprantamos ne tik gyvenantiems svetimoje nežinomoje kultūrinėje terpėje, bet ir tų žmonių artimiesiems. Kiekvienas iš mūsų numanome, kokie žmonių jausmai, išgyvenimai, emocijos gali būti užkoduojamos prisidengiant emigracijos sąvoka.

Ši knyga sužavi skaitytojo dėmesį ir savo vizualumu, estetika. Romano viršelis puikiai nusako ir pagrindinę tekste slypimą idėją. Centinė viršelio ašis – trys maži žmogučiai, pagrindiniai veikėjai, aplink kuriuos ir sukasi gyvenimo ratas. Rato motyvu – pagrindiniai veikėjai yra izoliuojami nuo savo šalies, todėl dailininkė teisingai pavaizdavo šios knygos turinį. Išskirti veikėjai parodomi kaip svetimon terpėn įkliuvę žmonės, vieniši, sukaustyti ir privalantys prisitaikyti naujoje pasaulio erdvėje. Šis mėlynas viršelis ir romano turinyje slypintis pasakojimas tarsi dermė, vienas su kitu susiliejantis ir U. Kaunaitės laisvas, gaivališkas ir jaunatviškas rašymo stilius paperka ir prikausto dėmesį. Knyga parašyta paprastai, nėra jokių įmantrybių ir neperprantamų siužeto linijų, kurių negalėtum perkąsti, todėl galime drąsiai sakyti, kad kūrinys įtraukiantis ir per kelis vakarus nesunkiai perskaitomas. Pati rašytoja studijavo užsienyje, todėl jos glaudus ryšys su tėvyne aiškiai juntamas, neišgalvotas, patirtas ir išjaustas.

Skaitytoją turėtų sužavėti kūrinyje matomas tikrovės atspindys. Istorijų paprastumas, veikėjų emocijos gyvenant svetur atrodo tokios trapios, lengvos, bet jos stipriai paveikia skaitytojo pasąmonę, dažnai net ir nenorėdamas susitapatini su vienu ar kitu šios istorijos veikėju: Gulėjo prietemoje ir gailėjo savęs. Ašaros tekėjo ant pagalvės, bet juk toks gyvenimo vienatvėje privalumas – niekas nepamatys. Diegė šoną, todėl gulėjo ant nugaros, nors ir nebuvo patogu. Ir nebuvo nieko, kas imtų ir atneštų čiobrelių arbatos. Kas lieptų nė negalvoti apie namų darbų ruošimą, nes dabar ji serga, ir jai reikia ilsėtis (Kaunaitė 2015: 37–38).

Kalbos stilius, ypatybės išsiskiria savo originalumu, savitumu. Šiame romane atrasime daug svetimybių, ypač daug angliškų žodžių, frazių, dažnai įsiliejusių lietuvišku sakiniu. Pastebėsime ir anglicizmų, arba tokių sakinių, kuriuose vyrauja visi lietuviški ir vienas kitas angliškas žodis: Iššoko iš traukinio. Please mind the gap between the train and the platform, atsisveikino su juo gerai pažįstamas balsas, girdėjo jį dažniau už daugelio artimųjų (Kaunaitė 2015: 52). Tokia sakinių konstrukcija rodo plintančias multikultūras, kurios knygoje atranda savo centrą – susiburia ties Didžiąja Britanija. Kiekvienas svetimtautis tarsi įneša kultūros, papročių ir savo idėjomis bando įsišaknyti naujoje terpėje, kitos valstybės apsuptyje. Knygos skyriai pavadinti mėnesių pavadinimais, taip cikliškai autorė pereina per visus metų laikus, nuo rugsėjo, tai yra rudens, užbaigdama rugpjūčiu – pačia vasaros pabaiga. Ratu apsisukęs metų laikotarpis palieka įtampą ir suklaidina skaitytoją.

Romano pabaiga tampa neaiški, taigi, autorės intriga sukuriama pačioje pabaigoje. Šeima, atskridusi į Kristijono vestuves, negauna bilieto atgal į savo gimtąją šalį ir netikėtai lieka Didžiojoje Britanijoje: Aidui į galvą ėmė lįsti absurdiškos mintys. Kas, jei niekada negalėtų grįžti į Alkapę? Kokia nesąmonė. Kaip gali staiga nebelikti skrydžių į Alkapę? Vien nuo minties nusipurtė (Kaunaitė 2015: 307). Nutrūkstantis pasakojimas leidžia pačiam skaitytojui daryti galutines išvadas, nubrėžti paskutiniuosius štrichus. Vienas iš meistriškiausiai įvaldytų autorės technikos elementų yra tas, kad užbaigdama romaną, paskutiniais sakiniais ji sugeba ryškiai pabrėžti ir nusakyti, kokiu tikslu jis buvo parašytas ir kokios idėjos romane tapo pagrindinėmis dominantėmis. Kaip ir kiekvienas romanas, taip ir šis laukia skaitytojų, kritikų apibendrinimų.

Pasirodė, kad ši knyga gali prisijaukinti ne tik jaunesniuosius, bet ir vyresniojo amžiaus skaitytojus, nes daugumai jų taip pat turėtų būti įdomu susidurti su jaunos ir individualios asmenybės transformacija. Autorė žengia iš tikslios ir reikiamos pozicijos, temos yra svarbios ir aktualios, jas būtina išlukštenti iki pat pabaigos ir nepalikti jokių tarpelių.

U. Kaunaitė turėtų nesustoti vien šioje stotelėje, nepabijoti daugiau eksperimentuoti, žaisti įvairiomis stiliaus formomis, suteikti personažams dar daugiau gyvumo, ekspresijos, kad kiekvienas kūrybinis užmojis, kaip spalvinga paletė išsilietų ir pasklistų po skaitytojų atmintį, ilgėliau pasilikdama jų sąmonės kertelėse. Tegul autorės minčių klodai niekada neišsenka ir suteikia galimybę dar ne kartą atrasti skaitymo malonumą.