Žurnalas „Ateitis“ 2015 Nr. 7

Vasara prasisuko tarsi karuselė. Atsisveikinę su atostogų linksmybėmis ir kalendoriuje užvertę rugpjūčio mėnesį, kasmet grįžtame į mokslo metų pradžią – rugsėjį. Kiekvienam ši pradžia savita: gėlėti vaikai suguža į mokyklų suolus, niekada neišsimiegantys studentai pripildo auditorijas. Tačiau teisės studentui Justinui Jarusevičiui šis rugsėjis buvo ypatingas. Su mokslo metų pradžia Justinui atsivėrė Harvardo universiteto durys, esančios kitoje Atlanto vandenyno pusėje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip tinkamai pradėti mokslo metus? Kaip tapti tokiu sėkmingu studentu? Kaip prisivilioti sėkmę? Justinas negaili patarimų.

Justinai, papasakok trumpai apie save.

Esu kilęs iš Kauno, šiame mieste baigiau Jėzuitų gimnaziją. Po gimnazijos įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisės. Turiu du brolius: vieną penkeriais metais jaunesnį, kitą – penkeriais vyresnį. Taip pat mamytę. Mūsų tėvelis prieš dešimtmetį mirė. Kaune gyvena ir mano sužadėtinė Rūta. Nuo antrojo studijų kurso pradėjau dirbti advokatų kontoroje „Motieka ir Audzevičius“, komercinių ginčų sprendimo srityje.

Justinas Jarusevičius

Kuo Tave patraukė teisės studijos? Juk šnekama, kad jos – visai neperspektyvios...

Studijuoti pradėjau prieš aštuonerius metus. Iki studijų niekada nebuvau kalbėjęs su jokiu teisininku. Taip pat turėjau minčių stoti į mediciną. Su keletu gydytojų bendrauti teko, bet su teisininku – ne. Neturėjau jokio supratimo, kokios yra teisės studijos. Bet viduje visada troškau įgyti įrankį, kuris padėtų kovoti už teisingumą – norėjau žinoti, ką reikia daryti, kaip eiti ir kovoti ten, kur yra neteisybė. Galima eiti į sporto salę ir įgyti gerą įrankį kovoti už teisingumą, bet tai yra daugiau alternatyvi priemonė, kuri ne visada yra tinkama pasitelkti kovoje. Tuo tarpu teisės studijos teikia talento reikalaujantį, bet tikrai labai gerai veikiantį įrankį, kuris padeda tuomet, kai žmonėms skauda, kai yra kažkokia neteisybė, kai reikia eiti, kovoti ir padėti!

Kokias studijas patartum rinktis dabartiniams dvyliktokams?

Aš labai skeptiškai žiūriu į pasakymus, kad šiuo metu Lietuvai reikia vienokios ar kitokios srities specialistų. Taip pat ir kai aš įstojau į teisės studijas, prieš aštuonerius metus, teisės fakultetų absolventų buvo gerokai mažiau, bet dėstytojas paskaitų metu kartą sakė: „Teisininkų yra per daug, tačiau gerų teisininkų trūksta“.

Aš pats esu gavęs patarimą dėl studijų dar paauglystės metais. Vieną kartą atsitiktinai susipažinau su vienuole sesele Dominyka Šlepikaite. Po to mūsų pokalbio mes niekada daugiau nesikalbėjome ir turbūt sesuo Dominyka manęs net neprisimena, bet man yra labai įstrigę jos pasakyti žodžiai. Ji sakė: „Pasirink tokias studijas, tokią ateities veiklą, kad jos būtų tau tiek mielos, kad tu dėl jos sienomis norėtum iš visų jėgų lipti.“ Tad, jei manęs kas klaustų, kurgi man stoti, žinoma, linkėčiau žmogui atrasti tą užsiėmimą, tokią veiklą, dėl kurios norėtum iš visų jėgų kovoti, stengtis, varyti į priekį!

Ekonomika – ji juda kaip sinusoidė. Rinkos poreikiai – jie taip pat keičiasi. Bet kokioje srityje, vienu ar kitu laikmečiu, mes galime matyti, kad pasiūla žmonių, paruoštų pagal tam tikrą išsilavinimą ar patirtį, yra per didelė ar per maža. Tačiau gerų, profesionalių specialistų, kurie sąžiningai dirbtų, mylėtų savo darbą – visada trūksta. Tad linkiu pasirinkti tas veiklas, kurias tikrai pavyktų mylėti. Ir tada, kai tikrai visą širdį įdėsi į savo veiklą, būsi patrauklus ir įdomus kitiems žmonėms, kurie norės tavo žinių, tavo patirties, tavo patarimo.

Harvardo universitetas pasitiko studentus

Toliau tęsi teisės studijas Harvardo universitete. Pasidalink tokios sėkmės receptu: ką reikia daryti, norint tapti šio prestižinio ir visame pasaulyje žinomo universiteto studentu?

Tai, kad man pavyko čia įstoti, nepasakyčiau, kad nulėmė vienas – lemiamas dalykas. Neįmanoma duoti tokio patarimo, kad reikia daryti taip ir tu būsi čia priimtas. Mano studijų draugų čia yra 180, o paraiškų buvo virš 1600. Bendrai paėmus – Harvardas priima apie 6 procentus iš kiekvienais metais paraiškas studijuoti pateikusių žmonių. Tad konkursas yra tikrai didžiulis! Bet keletą tokių patarimų, kurie yra bendro pobūdžio, noriu pasakyti.

Pirmas patarimas, įsiklausyti į gerą valią turinčių žmonių patarimus. Man tokius patarimus davė mano mokytojos gimnazijoje. Jeigu būčiau jų neklausęs, būčiau blogai išlaikęs egzaminus ir neįstojęs į Teisės fakultetą. Kai mokiausi gimnazijoje, nerimavau – ar pavyks, ar nepavyks įstoti. Ypatingai didelė padėka ir pagarba mokytojai Onutei Zutkienei, Alvydai Neverdauskienei, auklėtojai Aldonai Mažeikienei ir jau mirusiai Dalytei Šileikienei. Šitos keturios mokytojos, mokiusios mane istorijos, vokiečių, lietuvių kalbų ir matematikos, leido gerais rezultatais baigti gimnaziją ir pradėti tą fantastišką teisininko kelionę. Taip pat ir mano vyresnis brolis Tomas visuomet duodavo patarimų atsisakyti linksmybių, atsidėti darbui, nes visa tai grįš su kaupu. Vienuoliktoje–dvyliktoje klasėse, pirmaisiais studijų metais iš tiesų labai daug mokiausi ir dirbau. Tuo pačiu ir broliui vis sakydavau: „Žinai, bičiuli, tu statai save į didžiulį pavojų, nes aš atsisakau linksmybių. Bet jeigu tavo patarimas neišsipildys ir man su kaupu negrįš, tai tu būsi už tai atsakingas, tu būsi sugriovęs man gyvenimą!“ Jis sakė: „Ne, ne, nebijok, šitas patarimas veikia“. Ir dabar aš iš tiesų matau, kad jis veikia. Tad tikrai įsiklausykite į geradarių, šalia esančių žmonių patarimus.

Kitas dalykas – reikia labai daug ir sunkiai dirbti, negailint savęs. Laikas, kurį mes turime, yra labai ribotas. Paroje nebus daugiau valandų nei dvidešimt keturios, o savaitėje dienų daugiau negu septynios. Tad tikrai reikia naudotis kiekviena proga, kurią kasdiena ir visa aplinka suteikia.

Ir trečias dalykas – niekada nereikia sekti kitais, nes gyvenimas yra nepakartojamas. Nebūtinai užsiimant tokiais pat dalykais, kaip kitas žmogus užsiėmė, tau pavyks. Kiekvieno žmogaus kelias ir kelionė yra ypatinga ir individuali. Ir kiekvieno žmogaus sėkmė ar nesėkmė lygiai taip pat yra individuali ir nepakartojama. Daug žmonių yra skeptikai ir turint kažkokią ambiciją gali būti, kad išgirsi raginimų atsisakyti siekių: „Neverta, nedaryk, nepavyks“. Nuo tokių kalbų ir nuo tokių žmonių reikia kuo greičiau bėgti, šalintis nuo jų, nekreipti į juos dėmesio. Gali būti, kad nepavyks! Bet pats mėginimų procesas yra toks žavingas ir duos tiek daug puikios patirties, tad visada verta mėginti, visada yra geriau daryti negu nedaryti. O jeigu pavyks – fantastika! Galėsi mėgautis savo veiklos rezultatais.

Na, ir, žinoma, paskutinis dalykas – niekada neužriesk nosies, kad neprilytų! Tokį patarimą, pradėjus darbuotis, esu gavęs iš savo vadovo advoktavo Ramūno Audzevičiaus. Talentus, kuriuos turime, privalome panaudoti, tačiau kartu turime jausti ir didžiulį dėkingumą bei atsakomybę kitiems.

Sakyk, ar žmogui, besiruošiančiam studijuoti Harvarde, reikia turėti ypatingų sugebėjimų? O galbūt tuos ypatingus sugebėjimus atstoja didžiulis darbas?

Sakyčiau, jog svarbiau – daug dirbti. Nesijaučiu turintis ypatingų sugebėjimų ar išskirtinių bruožų. Tačiau įdėjau labai daug darbo.

Būnant studentu – nesinori vien tik dirbti... Labai traukia ir pramogos. Tad kaip teisingai susidėlioti prioritetus?

Galiu pasidalinti savo paties patirtimi. Kertinis dalykas – tai didžiulis darbas, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų. Be to, siekiant ne tik įstoti į Harvardą, bet norint pasikloti ateities profesinio gyvenimo pagrindus, reikia paskubėti imtis praktinio darbo, kad dar būnant studentu įgytum praktinių žinių ir, žinoma, geriausia būtų, kad ta praktinė patirtis būtų iš tavo pasirinktos srities. Pavyzdžiui, aš nuo antro savo studijų kurso pradžios pradėjau dirbti advokatų kontoroje, kur dirbu iki dabar. Galimybė būti kartu su motyvuotais ir su tavo sritimi tiesiogiai susijusiais žmonėmis praturtina, skatina pasitempti ir leidžia dar daugiau patobulėti toje srityje, kurią pasirinkai mokytis. Kalbant apie pramogas – mūsų universitetai siūlo daug fantastiškai smagių dalykų. Aš pats tris vasaras iš eilės važiavau į vasaros mokyklas užsienio universitetuose. Pirmą kartą buvau Zalcburge, antrą kartą – Florencijoje, trečią kartą – Paryžiuje. Kiekviena iš šitų kelionių nebuvo ypatingai brangios, gaunant stipendijas galima leisti sau ten išvažiuoti.

Taip pat turėjau mokslo draugų, kurie sakė: „Tu esi keistuolis, per savo atostogas važiuoji mokytis!“ Tačiau aš nuoširdžiai galvoju, jog mokytis Florencijoje, Zalcburge arba Paryžiuje, kur tave supa studentai iš daugelio užsienio valstybių, pavyzdžiui, Paryžiuje, vitražo akademijoje, buvo apie 120 studentų iš 70 skirtingų valstybių, yra nuostabu. Aš vargiai galėčiau sugalvoti geresnes atostogas už galimybę tris savaites praleisti tokioje įvairialypėje akademinėje bendruomenėje! Jeigu toks buvimas tarptautinėje bendruomenėje, kuri domisi tokiais pat dalykais kaip ir tu, negąsdina, tai reikia tokiomis progomis kuo dažniau pasinaudoti. Tai praturtina įvairiapusiškai.

Justinas Harvardo futbolo stadione

Pirmiausia, jeigu iškyla klausimas studijuojamoje srityje, kaip vienas ar kitas dalykas sprendžiamas Rumunijoje, Lenkijoje, Amerikoje, visada turėsi pirminį šaltinį – savo mokslo draugą, kuriam galėsi paskambinti ir paklausti. Kitas dalykas, tai rodo tavo domėjimąsi tuo, kas vyksta pasaulyje ir norą būti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio piliečiu. Tai daro tave patrauklesniu – kuomet nori stoti į vėlesnes studijas ar ieškai darbo. Taip pat iš vasaros mokyklų parsivežiau fantastiškas draugystes, kurios tęsiasi iki šiol. Draugystės, žmonės, kuriuos gali sutikti – tai neįkainojamas ir pats didžiausias turtas. Mūsų universitetai siūlo tokią galimybę – užmegzti nuostabių draugysčių su bičiuliais, panašios srities specialistais iš užsienio valstybių. Tokiu būdu tas noras pailsėti yra visiškai išpildomas. Esi užsienyje, pažįsti naują kultūrą, kalbą, miestą, žmones, gauni šiek tiek žinių iš savo srities. Kas gi galėtų būti geriau negu tokios atostogos?!

Keliesi gyventi į JAV. Kaip manai, kaip pasikeis Tavo gyvenimas pradėjus studijuoti Harvarde?

Pasikeis iš esmės! Buvau įpratęs, kad man mamytė vis įdeda valgyti į Vilnių. Viskas baigiasi! Kalbant rimčiau, čia, Harvarde, mano studijų programoje yra 181 studentas iš 65 skirtingų valstybių. Mes kartu praleisime devynis mėnesius, nuo rugsėjo iki gegužės pabaigos. Galimybė būti tokioje kultūriškai įvairioje bendruomenėje be abejonės praturtins. Per šį trumpą laiką, kurį čia esu, man teko bendrauti su bičiuliais iš Bulgarijos, Rusijos, Rumunijos, Prancūzijos, Belgijos, Pietų Amerikos, Venesuelos, Brazilijos ir daugelio kitų valstybių. Galimybė išgirsti iš pirmų lūpų, koks yra jų gyvenimas, kokie dalykai jiems yra svarbūs, kokias įtampas šiandieną išgyvena jų visuomenės, kaip niekada praturtina.

Justinas su šeima

Be to, būtent mūsų teisės mokykla, turi didžiausią teisės biblioteką pasaulyje. Tokios nuostabios bibliotekos ir tokios gražios vietos iki šiol neteko matyti. Universitetas siūlo neįtikėtinas galimybes studentams, net saugumo garantijas. Harvardo universitetas yra vadinamas atskira valstybe valstybėje. Universitetas turi savo policiją, savo ligoninę – tai parodo neįtikėtiną saugumą ir priežiūrą. Profesoriai ypatingai atsidavę: bibliotekoje dirba keturi teisininkai, kurių tikslas yra padėti studentams rasti šaltinius jų atliekamiems tyrimams. Tokio pobūdžio bibliotekininkų Lietuvoje, deja, nėra.

Aplinka, profesorių pasirengimas yra paties aukščiausio lygio. Būnant čia negali daryti nieko kito kaip tik kuo daugiau mokytis. Nors mano studijos dar tik prasidės, profesorių, kuriuos turėsiu, patirtys fantastiškos ir nėra kitų tokių profesionalų, kurie būtų sukaupę panašų bagažą žinių ir patirties. Neįkainojama galimybė yra prisiliesti prie šio išminties lobyno, prie to gilaus teisinio supratimo, dirbti, diskutuoti, kalbėtis kartu su šiais profesoriais, klausti ir gauti atsakymus. Net neturiu abejonės, kad man tai duos labai gerus įrankius, su kuriais aš galėsiu dar labiau pasitarnauti žmonėms toje srityje, kurioje aš tarnauju.

Esi susižadėjęs. Kaip ruošiesi palaikyti draugystę per atstumą?

Tai, kad aš esu dabar Harvarde, esu dėkingas savo mamytei, broliams, sužadėtinei Rūtai Kinderytei. Man labai smagu, kad kartu su Rūtele sutariame dėl pamatinių dalykų – išsilavinimas ir tobulėjimas mudviem abiem labai svarbus. Taip drauge su Rūtele daug kalbėjomės apie mudviejų planus, kartu išgyvenome įtampas, kada reikėjo laukti rezultatų arba praleisti ilgas valandas rašant įvairiausias paraiškas. Esu dėkingas už visa palaikymą ir supratimą.

Draugystei, meilei, santykiams per atstumą, ypač šiandieną, šiuo informacinių technologijų laikotarpiu, nėra didelių kliūčių. Skambinu beveik kiekvieną dieną! Programa „Skype“ arba telefonu. „Skype“ leidžia matyti vienas kitą, todėl galiu nuoširdžiai sakyti, kad jausmas yra toks, kad tavo mylimieji būtų kitame kambaryje ir štai, vienas, du, ir galėsi juos apglėbti.

Justinas Jarusevičius su sužadėtine Rūta Kinderyte

privalu jo laikytis. Ar naudinga saugoti draugystę? Taip.  Nuoširdžiai tikiu, kad dviejų žmonių ryšys, kurį jiedu ištikimai vienas kitą mylėdami gali turėti, yra didžiulė vertybė, kurią  verta saugoti, puoselėti, skirti savo  laiką šiems santykiams. Tam, kad draugystė tęstųsi, stiprėtų, reikia investuoti į tai, būti drauge, bendrauti, kalbėtis, domėtis ir rūpintis vienas kitu. Galimybė turėti tikrą draugą, ištikimą partnerį gyvenimo kelionėje yra puikus dalykas, jį verta branginti!

Ką galėtum palinkėti jau studijuojantiems „Ateities“ skaitytojams ir tiems, kurie dar tik rinksis studijas?

Būkite drąsūs! Būkite drąsūs svajoti ir dirbti dėl svajonių išsipildymo. Patys labiausiai neįtikėtini dalykai gali tapti tikrove nuosekliai dirbant ir stengiantis.