Modifikuosime embrionus?

Nuo tada, kai prasidėjo homo sapiens era, mes, kaip rūšis, visada išsiskyrėme gebėjimu keisti aplinką. Dabar šį gebėjimą nukreipėme į savo pačių vaikus. Kinijos mokslininkai faktiškai yra pranešę, kad priartėjo prie galimybės nesudėtinga laboratorine technologija Crispr modifikuoti dar negimusio vaiko genomą, siekiant „pakoreguoti“ kai kurias „nepageidautinas“ jo savybes. Šie pakitimai turės būti toliau perduodami palikuonims.

Bet kas sprendžia, kurios vaiko savybės yra nepageidautinos? Tėvai, gydytojas, teisėjas? Jei gimstu su genetiniu defektu, ar galiu kelti bylą savo tėvams, ar valstybei už tai, kad nemodifikavo manęs, kol buvau embrionas? Ir atvirkščiai, ar tėvai gali rinktis vaikų charakteristikas? Štai vienas skaičius, parodantis šio iššūkio mastą: Prancūzijoje šiuo metu abortuojami 95 procentai vaikų, turinčių Dauno sindromą. Ar ilgai reikės laukti kol Pasaulinė sveikatos organizacija po jau parengto Seksualinio švietimo standarto parengs Genetinio tobulumo standartą, nurodantį, kuriems yra uždrausta gimti? Šis iššūkis visiškai naujas, kadangi Crispr technologija tiek paprasta (nors dar nėra aiškus jos poveikis sveikatai), jog gali būti prieinama daugeliui, net ir mažoms laboratorijoms. Taigi yra tikėtinas jos išplitimas, nepriklausomai nuo politikų ar valstybės (kuri, beje, visad atsilieka teisės aktų požiūriu) valios, etikos komitetų ir referendumų. Kaip sako vienas mokslininkas ir verslininkas Craigas Venteris: jei kažką įmanoma padaryti, anksčiau ar vėliau, kažkas tai padarys.

Valstybė ir mokslas

Po penkerių metų intervencijų į genetinį paveldą, diskusijos ir polemika etiškai „jautriomis“ temomis (tokiomis kaip eutanazija, gėjų santuokos ir įvaikinimai) įaudrina sielas. Ne tik paprastų žmonių, bet ir ekspertų bioetikos komitetuose. Priežastis ta, kad visuomenei jau kurį laiką trūksta bendro, visuotinio pagrindo, įgalinančio atsakyti į esminius gyvenimo klausimus: kas esame, kodėl egzistuojame, kas yra teisinga ir kas ne. Tikėjimo (ar tikėjimų) teikiami atsakymai liečia tik dalį žmonių, o „proto“ teikiami atsakymai yra įvairūs ir gausūs, taip kaip gausu yra nuomonių. Taigi ir moralė tampa „subjektyvi“, todėl prieštaringa. Kadangi esama argumentų, kurie giliai paliečia asmenis, todėl nuosaikios priemonės nebenaudojamos, ir tai dažnai virsta dogmų karais.

Valstybės galia

Todėl ir nesant galimybei surasti bendrą poziciją, stojus sienai prieš sieną, kiekvienas bando patraukti į savo pusę valstybę, t. y. turinčiuosius valdžią valstybėje. Kiekvienas siekia pritaikyti įstatymus savo troškimams ir pažiūroms. Savaime suprantama, laimi stipresni, galingesni, labiau konsoliduoti, darantys įtaką tiems, nuo kurių labiausiai priklauso valdymas, t. y. žurnalistams, įstatymų leidėjams ir teisininkams. Jungtinėse Valstijose, pavyzdžiui, tam, kad būtų įveikta daugelio piliečių opozicija gėjų santuokoms, buvo pradėta televizijos filmų ir laidų kampanija, pasakojanti apie gražų homoseksualų porų gyvenimą. Tuo pat metu Europos valstybėse žurnalistams išplatintas vadovas apie „korektišką“ elgesį, svarstant etiškai jautrius klausimus, ypač homoseksualumą, taip pat instrukcijos, kaip neleisti pasisakyti oponuojantiems.

Kai Italijos parlamentas svarstė civilinės partnerystės įstatymą, Europos Parlamentas tris kartus atmetė teikiamą aborto, kaip pamatinės žmogaus teisės apibrėžimą(!). Pagaliau neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas (be apeliacijos) įsakė nutraukti terapinį Vincento Lamberto gydymą, kuris septynerius metus palaikė vegetatyvinę jo gyvybės būklę. Tai keletas pavyzdžių, kurie dar sykį parodo kaip valstybė yra „spaudžiama“ savo piliečiams „nurodyti“ elgesio būdą etiškai jautriose srityse.

Mokslo galia

Šioje konfliktinėje situacijoje retai ir silpnai girdimi balsai, bandantys tiesti tiltus, plėsti dialogo kalbėjimo stilių ir metodus. Matyt, šios barikados ir apkasai niekur nedings, o tik plėsis, kadangi be piliečių ir valstybės yra dar trečiasis veiksnys – mokslas, kuris iškelia vis labiau rafinuotas ir įpareigojančias etines problemas. Ypač biotechnologijų srityje. Tik per penkerius metus tapo galima vyro odos ląstelę laboratoriniu metodu paversti spermatozoidu ar kiaušialąste. Tas pat su moters ląstelėmis. Pirmoji pasekmė: tai reiškia vyrų ir moterų sterilumo pabaigą. Antroji pasekmė: nebėra jokios būtinybės turėti partnerį, norint susilaukti vaiko, viską galima atlikti vienam pačiam. Faktiškai vyras gali pasitelkti vieną savo odos ląstelę, laboratorinio metodo būdu paversti ją kiaušialąste, tuomet vėlgi laboratorijoje apvaisinti ją savuoju spermatozoidu, įvesti apvaisintą kiaušinėlį į išnuomotą moters gimdą, kuri po devynių mėnesių pateiks vaiką pagal tėvo paveikslą (t. y. jame bus sujungtos abi genetinio tėvo paveldo pusės). Trumpai tariant, kloną. Be jokios mamos. Pirmąjį žmogiškąjį individą, kylantį vien tik iš vyro. Arba iš vienos moters. Gyvybė nebėra daugiau susijungimo, vyro ir moters meilės vaisius, bet vyro ar moters valios (narciziško egoizmo), norinčios sau tapataus vaiko. Ateinantys penkeri metai iškels šiuos etinius klausimus, į kuriuos privalėsime rasti atsakymus.

Kieno vaikai?

Matydami, kaip lengvai laboratorijos sąlygomis galima sukurti spermatozoidus ir kiaušialąstes ir po to jas apvaisinti mėgintuvėlyje, visi norės užtikrinti savo nemirtingumą, taigi visi biobankai bus užpildyti sušaldytais kiaušinėliais ir embrionais, laukiančiais savo likimo. Visiškai pasikeis gyvybės ciklas, kuris milijonus metų reguliavo žmonių kartų paveldėjimo tvarką. Kiekvienas naujagimis bus skirtingas. Kieno tai bus vaikas? Galbūt dviejų moterų ar vieno vyro, galbūt aštuoniasdešimtmečio ar penkerių metų mamos, o galbūt laboratorinės klaidos pasekmė. Tebebus tikriausiai ir laimingų vienas kitą mylinčių vyro ir moters vaikų. Valstybė turės įstatymine tvarka reguliuoti šią painiavą, taip pat prisiimdama atsakomybę už milijonus užšaldytų embrionų. Žodžiu, ateityje būsime tikri „valstybės vaikai“. Prasidės „postžmogiškoji“ era? Šis vaizdinys labiau panašus į košmarą nei į visuomenės viziją, tad skubiai reikalingas geresnis pasiūlymas, įtikinantis visus. Ar užteks tam drąsos?

Pagal Cittanuova.it parengė Laima Valterienė