Vilniuje Šv. Kotrynos bažnyčioje lapkričio 24–25 dienomis vyksianti miuziklo „Neregėti sapnai“ premjera žada ne tik fantastišką sapną, kelionę tarp realybės ir svajonių pasaulio, bet ir amerikietiškomis bei lietuviškomis miuziklo tradicijomis alsuojančią muziką.

Kuprelis – tai aš

Miuziklo kompozitorius, operos solistas Jonas Sakalauskas tikina, kad į šį miuziklą sudėjo visą save: jausmus, iliuzijas, svajones. Šis kūrinys yra tarsi pirmasis kūdykis, kuris kiekvienoje scenoje vis labiau užauga.

„Kurdamas muziką analizavau lietuviškus ir amerikietiškus miuziklus. Bandžiau muzikoje atrasti, kaip išsaugoti tradicinio miuziklo spalvą ir bruožus, be to, norėjau, kad tai skambėtų labai lietuviškai, su mūsų garsiniu koloritu ir nuotaikom. Taip pat  šalia klasikinės muzikos susipina folk, pop ir truputį jazz/gospel stiliai“, - kalbėjo kompozitorius.

J. Sakalauskas tikino, kad tai pirmas jo tokio ilgo metro miuziklas, kuris yra didelės svajonės sukurti lietuvišką miuziklą išsipildymas. Miuziklas „Neregėti sapnai“ buvo sukurtas dar 2006 metais, kai kompozitorius darbavosi VGTU studentų teatre PALĖPĖ.

„Man buvo pasiūlyta rašyti miuziklą pagal I. Šeiniaus „Kuprelį“. O po to muziką išgirdo kitų teatrų atstovai, taigi tai jau trečias pastatymas. Norėčiau, kad šis naujasis pastatymas žengtų tik pirmyn ir niekada nesustotų, tikiuosi, kad jį pamatys ne tik Vilniaus publika, kad tai bus keliaujantis ir koncertuojantis miuziklas“, - ateities vizija dalinosi kompozitorius.

Sapnuoja miuziklą

Tuo tarpu miuziklo režisierė Gintarė Čepukonytė tikina, kad artėjant premjerai miuziklo scenos ir veikėjai vis dažniau apsilanko jos pačios sapnuose.

„Sapnuoju kas naktį vaizdus, scenas, veikėjus, žiūrovus... viską sapnuoju. Kartais kaip košmarą arba kaip pasaką,  arba abu  viename. Ryte gerdama kavą su šypsena peržiūriu tą susapnuotą filmą ir nešuosi kaip libretą į repeticijas. Nežinau, kas iš to išeis, bet tos fantazijos dažnai randa savo vietą scenoje. Kartais atsitinka taip, kad repeticijos metu atlikėjai ima ir suvaidina artimą mano sapnui situaciją arba Šeiniaus tekstai suskamba taip, kad pati nebesuprantu, ar aš čia taip liepiau, ar jau pasakojau sapnus... o gal čia tiesiog sutapimas..?“ - apie kūrybos procesą pasakojo režisierė.

Ji tikino, kad visas procesas yra kažkokia mistika, sapnas, kuriame viskas gali būti sumeluota arba tikra. Režisierė kartu su atlikėjais ieško tokio takelio: tarp tikrovės ir fantazijos, tarp realybės ir sapnų.

„Tikiu, kad tą takelį mes jau radome ir galėsime publikai kažką labai paslaptingo ir jautraus pakuždėti. Gal ir jie pradės sapnuoti neregėtus sapnus?“ - svarstė G. Čepukonytė.

Šis miuziklas, jos teigimu, yra apie meilę, netikrumą, bandymą  surasti tai, kas yra daugiau negu juoda arba balta, apie ilgesį, norą susigrąžinti tai, kas prarasta, apie žmonių likimus, svajones.

„Prisipažinsiu, kad vyksta labai įdomus kūrybinis procesas su profesionalais ir mėgėjų meno kolektyvais. Chorai, muzikantai, aktoriai, dainininkai, balerinos – visi į šį miuziklą atneša naujų ir netikėtų spalvų, kurios pačios plaukia. I. Šeiniaus tekste labai daug minčių, idėjų, simbolių ir netikėtų gyvenimo linijų. Aš labai stengiuosi atrasti kiekvieno personažo kertinį grūdelį, kuris atsiskleistų miuziklo metu“, - teigė režisierė.

Jos manymu, miuziklas atspindi ir šių dienų žmogaus pasaulėjautą: žmonės bėga per gyvenimą, kažko ieško, skuba, tačiau esminių dalykų taip ir neranda, todėl G. Čepukonytė norėtų, kad žiūrovai pajustų nesvarumo būseną ir turėtų progą pamąstyti apie savo gyvenimą.

Miuziklą  kuria: kompozitorius J. Sakalauskas, režisierė G. Čepukonytė, dirigentas G. Skapas, choreografė K. Šulcaitė, koncertmeisterė K.Gediminaitė, dailininkė E. Maskaliūnaitė ir kiti.

Pagrindinius vaidmenis kuria T. Legenzovas ir A. Lukaitė, taip pat vaidina G. Skapas, M.Vildžiūnas, I. Jankutė, M. Vaidotas, M. Zikaraitė, P. Liubinas. Pastatyme dalyvauja Vilniaus mokytojų namų chorai „Aidas“, „Versmė“ ir „Vytis“, kolektyvai „Kankleliai“, „Vilnija“, „Consona“, „Nuotaika“ ir studija „Nonetas“.