Nuotraukos autorius Algirdas Kubaitis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kalbamės su trimis buvusiais alkoholikais – Mariumi, Dariumi ir Martynu – apie tai, kas jiems padėjo ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų ir ką pasiūlytų valstybinėms institucijoms, norinčioms veiksmingai kovoti su įsisenėjusia alkoholizmo problema Lietuvoje.

Kas buvo raktas, padėjęs jums išbristi iš priklausomybės nuo alkoholio, kiek tai yra valstybės rankose, o kiek – daugiau bendruomenės ar šeimos atsakomybė?

Darius: Labai gerai paminėjote bendruomenę. Pavyzdžiui, JAV viskas remiasi bendruomene ir visos anoniminių alkoholikų grupės šliejasi prie kokios nors bendruomenės bei tampa neatskiriama jos dalimi. Lietuvoje nėra stipraus bendruomeninio judėjimo, bet reikia tikėtis, kad jis atsiras.

Alkoholizmas yra tokia liga, kai suvoki, kad tai yra negerai, kad bus pasekmės, bet trauka yra stipresnė už tave, todėl eini ir geri tą pirmąją taurelę. Tad čia labai svarbus veiksnys yra Dievas. Pats savo jėgomis buvau bejėgis išspręsti šią problemą, o artimieji, nors ir labai norėję padėti, irgi buvo bejėgiai. Negirdėjau nei psichologų, nei psichiatrų, nei narkologų, nei pareigūnų, nei šeimos narių. Galiausiai, pasiekus dugną, įvyko tai, ką šiandien pavadinčiau Dievo įsikišimu į mano gyvenimą.

Marius: Atsakant apie valstybės įsikišimą, iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad jei nebūtų buvę gydymo įstaigų, jei manęs kas nors nebūtų ištraukęs girto iš mašinos ir nuvežęs į blaivyklą, jei pareigūnai nebūtų paėmę sušalusio iš gatvės, aš seniai būčiau miręs. Toks mano požiūris į valstybinių įstaigų svarbą.

Galima pagalvoti, jeigu žmogus netiki Dievą, jam šansų išsivaduoti iš priklausomybės nuo alkoholio nėra. O galbūt užtenka vieną kartą pripažinti, kad nesu visagalis, yra kažkas aukščiau manęs?

Darius: Taip, užtenka. Esmė ta, kad turi įvykti dvasinis potyris. Esu girdėjęs tikrą istoriją, kai daug metų gėręs žmogus nuvažiavo į namus pas mamą ir gulėdamas po obelimi mąstė apie savo gyvenimą. Jam ant galvos nukrito obuolys ir jis pasakė sau, kad nuo šiol gyvens kitaip. Manau, jog Dievas veikia ir tikinčius, ir netikinčius žmones, o viskas priklauso nuo to, kaip mes tą veikimą priimame. Galima tai vadinti aukštesne jėga, galima – Dievu, bet faktas, kad turi įvykti įsikišimas iš aukščiau. Visuomenė mane laikė visiškai nurašytu, gydytojai laikė beviltišku ir nepagydomu, o šiandien jau keturiolikti metai, kai nevartoju alkoholio.

Martynas: Alkoholikas turi pasiekti dugną, kad aukštyn kojom apsiverstų jo mąstymas. Kalbant apie savo patirtį, visi artimieji norėjo man padėti, ir geruoju, ir bloguoju, išbandė visas priemones, tačiau, kol nepasiekiau paties dugno, niekas nedavė rezultatų. Deja, dauguma alkoholikų nepasikelia ir iš to dugno, guli jame ir sako, kad, kai norės, patyssusitvarkys.

Marius: Pasaulinė medicinos patirtis įrodė, kad gydytojai dažnai bejėgiai padėti alkoholikui, nes jam gali padėti tik kitas alkoholikas ir gilūs asmenybės pokyčiai. O asmenybės pokyčiai reiškia, kad kardinaliai pasikeičia vertybės. Tačiau pats sergantis žmogus savo vertybių nepakeis. Vaikystėje tikrai neturėjau svajonės tapti alkoholiku. Tikrai negalvojau, jog darysiu viską, kad tik gulėčiau prie konteinerio. Visi turėjo gražių svajonių – kas tapti astronautu, kas – sportininku. Tačiau ilgainiui vertybės nukrypsta, ir gyvenimo kreivė neria žemyn. Todėl ir reikia dvasinio potyrio, kad tos vertybės pasikeistų. Kad ir toks elementarus dalykas, kaip išmesti šiukšles į šiukšlių dėžę, o ne kur papuola, alkoholikui yra didelis pasiekimas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Darius: Juk su ta pačia galva, su kuria sukūriau problemą, aš jos neišspręsiu. Taigi man reikia kitų žmonių pagalbos, nes gydytis tuo, nuo ko susirgai, neveikia. Būtent taip mes ir „gydėmės“ visą gyvenimą.

Alkoholiko bėda yra egocentrizmas – „aš, mano ir man“, o staiga požiūris turi persikeisti į „mes“. Jei noriu pagyti, man turi pradėti rūpėti kiti žmonės. Man tai įvyko taikantdvylikos žingsnių programą. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, ar man viskas gerai su galva. Juk lig šiol visada gyvenau galvodamas tik apie save, o staiga pradėjo rūpėti užleisti ką nors atsisėsti troleibuse – neregėti dalykai. Tai, kas įprastiems žmonėms yra normalu, alkoholikui – ne. Jis pirmiausia galvoja apie save.

Ar, jūsų nuomone, priverstinis gydymas gali duoti rezultatų?

Darius: Tarybiniais laikais, būdamas dvidešimt dvejų metų, pats buvau gydomas priverstiniu būdu. Tačiau gerti nustojau tik trisdešimt trejų, vadinasi, toks „gydymas“ man nepadėjo. Tuo tarpu dar perėjau apie 20 kitokių gydymo įstaigų, bet ir tai nedavė jokių rezultatų. Aš nesu prieš privalomą gydymą, tačiau jis neturėtų būti toks kaip tarybiniais laikais. Tai neturi būti baudžiamoji medicina. Įtraukus visas reikiamas tarnybas ir pritaikius gerąsias užsienio praktikas, kurių yra ne viena, tikrai būčiau už.

Marius: Aš asmeniškai palaikyčiau priverstinį gydymą ir izoliaciją. Tačiau pats uždarymas nieko neduoda. Jeigu uždarysime psichinį ligonį, o po kurio laiko jį paleisime, tas niekuo neduos, nes jis išeis lygiai toks pat. Taigi čia reikia tęstinių programų, toliau dirbti su žmogumi. Jeigu žmogų be kojos tiesiog paleistų iš ligoninės, ką jis darytų? Jam reikia pagalbos. Sergančiajam alkoholizmu lygiai taip pat reikia pagalbos – ne duoti, bet motyvuoti. Po detoksikacijos jam reikėtų rekomenduoti lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus.

JAV leidžia žmogui pasirinkti – arba įkalinimo įstaiga, arba anoniminių alkoholikų grupės lankymas. Ir visiškai nesvarbu, ar žmogus būtų stalius, ar milijonierius – teisinė tvarka vienoda visiems.

Jeigu galvojame apie priverstinį gydymą, mąstykime ir apie priverstinį įdarbinimą, nes alkoholikui būtina prisiimti atsakomybę. Valstybė galėtų įpareigoti valstybines ar privačias įmones priimti bent po vieną sergantįjį, sudaryti tam palankias sąlygas, kaip dabar padaryta su protiškai neįgalių žmonių įdarbinimu. Galų gale paveskime tokiam žmogui šluoti gatves. Ši sistema turėtų veikti panašiai kaip probacijos procesas. Didžiausia bėda būna tada, kai organizacijos ar bendruomenė nori padaryti kažką už patį ligonį. Tokiu atveju ligonis pasmerktas. Norintieji padėti turi įgalinti alkoholiką kažką daryti pačiam, suteikti jam pasirinkimo galimybių.

Rūtos Trečiokaitės nuotraukos

Šiuo metu Lietuvoje trūksta tam tikrų institucijų ir teisinės valstybės principų, kad konkrečiai nustatytume alkoholikų reabilitacijos etapus. Jeigu žmogus netęs reabilitacijos, jis išeis su tokia pačia galva, su kokia ir pateko į įstaigą.

Martynas: Problema ta, kad šiuo metu narkomanai turi sočiai reabilitacijos programų, o alkoholikai praktiškai neturi. Valstybės pareigūnai aiškina, kad yra visiems priklausomiems asmenims skirtos reabilitacijos, bet jūs įsivaizduokite, kad, nuvažiavęs į reabilitaciją su dideliais lūkesčiais, papuolate tarp 15 narkomanų, turinčių visiškai kitą mentalitetą, kitus įpročius ir didelį amžiaus skirtumą. Narkomanai dažniausiai būna 20–25 metų amžiaus, o alkoholikai – 40–50 metų ir galbūt baigę aukštąjį mokslą ar ėję svarbias pareigas. Patekęs į tokią aplinką, alkoholikas nepajėgia adaptuotis. Narkomanija skiriasi nuo alkoholizmo, nors abi ligos yra priklausomybės. Nesvarbu, kad reabilitacija skirta priklausomiems nuo cheminių medžiagų, tačiau programos turėtų būti atskiros

Ar galite pateikti minėtų gerųjų užsienio praktikų pavyzdžių?

Martynas: Teko lankytis Lenkijoje ir matyti, kaip anoniminiai alkoholikai bendradarbiauja su kalėjimais. Pačioje Lenkijoje įstatymais yra įteisintas ir labai veiksmingai vyksta išgijusio alkoholiko darbas su kitu alkoholiku, vadinamoji „alkoholiko globėjo“ pareigybė. Kalėjimai sudaro sutartis su draugijos padaliniais ir pagal tam tikrą tvarką reguliariai įleidžia AA narius susitikti su nuteistaisiais, nes visi specialistai – tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichologai, tiek finansininkai – supranta, kad rezocializuojant kalinį alkoholiką tam tikrame etape jam gali padėti tik kitas alkoholikas. Man, kaip alkoholikui, kiti dažniausiai kalbėdavo iš aukšto, ar tai būtų gydytojas, ar dvasininkas. Arba maldauja – susitvarkyk, nebegerk. Tokiam žmogui turiu iš anksto paruoštus atsakymus, jog geriu už savo pinigus ir kad atstotų. Tačiau, kai lygiai tuos pačius dalykus man sako kitas alkoholikas, aš jį išgirstu.

Darius: Kai Lenkijoje iš kalėjimo paleidžia priklausomą kalinį, jį iš karto pasitinka AA draugijai priklausantys alkoholikai ir traukiniais ar kitu viešuoju transportu palydi jį iki galutinės stotelės. Atvykus į vietą žmogų pasitinka jau kiti alkoholikai. Ši sistema veikia kaip laikrodis.

Martynas: Taip daroma todėl, jog pirmos kelios valandos išėjus iš įkalinimo įstaigos yra kritinės. Pasitikus žmogų prie vartų ir jį lydint yra mažesnė tikimybė, kad žmogus patrauks parduotuvės link. Žinoma, vėliau kalinys gali eiti kur panorėjęs, jeigu nenori gydytis, jo valia, tačiau kiekvienam suteikiama galimybė. Tuo tarpu anoniminių alkoholikų draugija JAV yra nacionalinio masto organizacija. Kiekvienas policininkas turi artimiausios AA draugijos kontaktus, jie nurodyti visose telefonų knygose, net lėktuvuose stiuardesės nukreipia į AA narius. Jei mato, kad kažkuriam keleiviui blogai, paklausia, ar tarp skrendančiųjų yra „Bilo ir Bobo“ draugų.

Marius: Svarbiausia, kad valstybei tai nieko nekainuoja. Anoniminiai alkoholikai viską daro savanoriškais pagrindais. Tam tereikia sukurti teisinę bazę. Žinau, jog ir Lietuvoje anoniminiai alkoholikai nori bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis, eiti į kalėjimus, padėti švietimo ir prevencijos srityje. Laikas ir valstybei pradėti to norėti. Buvę alkoholikai eina į Seimą ir Vyriausybę kalbėtis su politikais, AA atstovai pristato savo dvylikos žingsnių programą.

Kaip reikėtų suprasti alkoholizmo ligą?

Marius: Tikrasis alkoholizmas yra ne tada, kai geri, o tada, kai negeri. Kai negeriu, mano galvoje vyksta baisūs dalykai, aš nemoku gyventi šiame pasaulyje, einu iš proto, esu piktas, nepatenkintas – štai tikrasis alkoholizmas. Ir tada keliu taurelę ar bokalą, nes nebeatlaikau vidinio dialogo su savimi.

Taigi mano prigimtiniai poreikiai kažkur nukrypo, ir čia kaltų nėra. Aiškiai suvokiu, kad nei tėvai, nei pedagogai dėl to nekalti, nes aš pats rinkausi tą kelią. Jokie tėvai nemoko vaikų eiti gerti ar vogti. Kol alkoholikas neprisiima atsakomybės už savo veiksmus, jis neturi jokių šansų pasveikti. Tai psichinė liga, kurios metu žmogus kartoja tą patį veiksmą šimtą kartų tikėdamasis kitokio rezultato. Šimtąjį kartą keli taurelę ar bokalą ir tikiesi, kad bus kitaip. Čia tas pats, kas dėti ranką ant elektrinės plytelės ir tikėtis nenudegti.

Martynas: Aš, kaip alkoholikas, labai aukštai užkeliu santykių kartelę, tikiuosi labai daug dėmesio ir paslaugų savo atžvilgiu, o to negaudamas ištisai būnu nepatenkintas. Kitaip tariant, alkoholikas nuolatos jaučiasi esąs ne toje vietoje ir ne laiku, o tai priveda prie to, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti. Nebepakeldamas vidinės būsenos, aš prisigeriu, o išgėręs taurelę nebepajėgiu kontroliuoti kiekio. Taip patenku į uždarą ratą, kol manęs kas nors iš jo neištraukia – nesibaigia pinigai, neįvyksta konfliktas ar autoįvykis. Vėliau išsiblaivau ir nusprendžiu, kad daugiau taip nebeprisidirbsiu, tačiau tai tęsiasi neilgą laiką, kol viskas galvoje vėl perkaista. Valia čia neturi jokios įtakos.

Marius: Šiaip alkoholikai yra valingiausi žmonės, kai reikia gauti išgerti. Tačiau tėra dvi ligos, kur valia nepadeda – viduriavimas ir alkoholizmas. Valios pastangomis negaliu suvaldyti tų procesų. Ar alkoholikas, pabaigęs tris universitetus, galėtų be valios tai padaryti? Ne, tačiau jis tapo alkoholiku.

Martynas: Visi alkoholikai yra bailiai. Nemanau, kad alkoholikas prisigėręs galėtų eiti ką nors skersti, todėl, mano galva, vertinant Kražių tragediją reikia galvoti apie kažką daugiau nei alkoholizmą. Priklausomybė yra tik ledkalnio viršūnė, o po ja slypi rimtos psichinės problemos. Aš būdamas alkoholikas girtas prikrėsdavau visokiausių šunybių, galėdavau apdaužyti mašiną ar susimušti su kuo nors, tačiau metodiškai, diena iš dienos arba planuotai nieko nedariau.

Marius: Sergantis alkoholizmu žmogus nemoka gyventi visuomenėje, tarp žmonių. Net jei jis būtų Seimo narys ar prezidentas, nesvarbu – visi alkoholikai turi bendravimo sutrikimų. Ar žmogus turėtų tris aukštojo mokslo diplomus, ar nė vieno – visi turi komunikacijos problemų.

Kiek priklausomam žmogui padeda reklamos apribojimai ar alkoholio prieinamumo mažinimas, tarkime, draudimas parduoti alkoholinius gėrimus po 22 val. ar prekiauti jais degalinėse?

Marius: Alkoholikui, kuris jau turi priklausomybę, šie ribojimai yra visiškai neveiksmingi. Galima būtų pateikti Norvegijos pavyzdį, kur butelis degtinės kainuoja apie 100 eurų, o jis parduodamas tik specializuotose valstybinėse parduotuvėse. Tačiau alkoholikų skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų ten lygiai toks pat, kaip ir Lietuvoje. Šios priemonės reikalingos vykdant prevenciją, o jau sergant yra neveiksmingos. Reikėtų nepamiršti ir švietimo. Mes patys vaikštome į mokyklas ir susitikę su jaunimu matome, kad jiems tikrai įdomu. Taigi valstybės rankose yra vykdyti prevenciją, sustabdyti potencialų alkoholiką, mažinti alkoholio prieinamumą.

Vadinasi, norėdami pritaikyti veiksmingus kovos su alkoholizmu būdus ir sukurti veikiančią sistemą, politikai turėtų tartis su buvusiais priklausomais žmonėmis?

Marius: Taip, jie turėtų konsultuotis su šioje srityje dirbančiais psichiatrais, psichologais, narkologais, buvusiais alkoholikais, o ne vien su teoretikais.