Igno Stanio nuotr.

Kalbamės su ilgamete Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bibliotekininke, akvareliste, lituaniste Stase Mikeliūniene. Moteris bibliotekoje dirbo nuo 1958-ųjų, vėliau padariusi mokytojavimo pertrauką, į biblioteką grįžo dar dvidešimčiai metų į naujai po Nepriklausomybės atgavimo susikūrusį rankraščių skyrių. S. Mikeliūnienės dėka bibliotekoje atsirado prof. Arvydo Šliogerio ir kitų garsių asmenybių rankraščiai. Moteris skaitydama asmenybių rankraščius pagauna su jomis nepaprastai gyvą ir gilų ryšį, tarp kai kurių jau anapilin iškeliavusių asmenybių artimųjų gali jaustis tarsi sava.  

Taip pat S. Mikeliūnienė kartą per metus leidžia savo gimtojo Paįstrio miestelio laikraštį, kurį platina per Šv. Onos atlaidus. Leidinys jau yra tapęs tradicija, kraštiečiai patys jo pasigenda, pradeda ieškoti. Kai pasidžiaugiame dėl to, kad žmonės neabejingi, S. Mikeliūnienė ištaria, kad savas kraštas yra brangus.  

Kitoje pašnekesio dalyje kalbamės su S. Mikeliūniene akvareliste. Keliaujame po jos akvarelių pasaulį, pašnekesio metu dailininkės žvilgsnis sustoja ties vienu ar kitu darbu ir ji pradeda dalintis atsiminimais... 

Matyti, kad iš darbo bibliotekoje Jums ryškiausi atsiminimai iš rankraščių skyriaus. Kuo šis darbas ypatingas? 

Dirbdamas su rankraščiais, labai daug pats sužinai, atsiveria daug galimybių. Daugiausia, žinoma, yra asmenybių rankraščių. Labai dažnai būna, kad kai ką apie žmogų žinai, tačiau iki galo jo nepažįsti. Prisilietęs prie rankraščių, tiesiog įeini į jų gyvenimus, taip pat sužinai labai daug bendrų asmenybės laikotarpio kultūros dalykų. Atsiveria labai daug galimybių, kurios viena kitą papildo.  

Ar darbą su rankraščiais pasirinkote savo noru? 

Ne savo noru. Daug metų dirbau kraštotyros, bibliografijos skyriuje. Ten man irgi buvo labai įdomu. Tačiau, kai išėjau po mokytojavimo į pensiją, mane pakvietė atgal į biblioteką, kurioje įvyko pokyčių, ir mane perkėlė į steigiamą rankraščių skyrių. Tada išsigandau, man tuomet buvo beveik šešiasdešimt metų, atrodė sudėtinga eiti į naują sritį, pradėti visiškai nepažįstamą darbą.  Važiavau mokytis į Nacionalinę biblioteką. 

Kiekvienas bibliotekos skyrius turi savų pliusų. Dirbdamas bibliografijos skyriuje, iš anksto nežinai, ko paklaus skaitytojas. Būna, kad nelabai suvoki tą dalyką, kurio klausia atėjęs skaitytojas. Tada pats bandai išsiaiškinti, kad galėtum su žmogumi kalbėtis. Kai dirbi mokytoju, eidamas į pamoką, žinai, ką kalbėsi, o bibliografas, kraštotyrininkas, rankraščių skyriaus darbuotojas iš anksto negali pasiruošti. Jis turi darbo metu gilintis, tobulėti. Skaitytojas labai gerai supranta, ar darbuotojas yra kompetentingas, ar atitinka jo pageidavimus. Jeigu skaitytojas kitą kartą pas tave neateina klausti, reiškia, kažkas negerai. Mano beveik penkiasdešimt metų bendrauta su žmonėmis.  

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje saugomi ir prof. Arvydo Šliogerio rankraščiai. Kaip tai susiklostė? 

Rankraščiai atkeliavo Elvyros Pažemeckaitės dėka, man teko juos tvarkyti. Filosofas tiesiog norėjo, kad jo darbai liktų gimtajame Panevėžyje. Jo visi rankraščiai, bandymai, paruošiamoji medžiaga yra pas mus. Jis vis atvažiuoja ir atveža po gabalą. Šiuos rankraščius tvarkyti nebuvo lengva, filosofija ne kiekvienam įkandama. 

O kaip atrodo pats rankraščių tvarkymo darbas? 

Nidos kopos

Reikia viską sugrupuoti. Paprastai, dalis žmogaus rankraščių būna kūryba, dalis tarnybiniai dokumentai, asmeniniai laiškai, susirašinėjimai, fotografijos. Yra tam tikra struktūra, reikalavimai, pagal kuriuos viskas surūšiuojama. Paskui kiekvieną grupę reikia sukataloguoti, aprašyti. Dabar yra viena jau mirusi panevėžietė dailininkė, po kurios mirties šeima nusprendė, kad reikia jos darbus palikti bibliotekai. Sutikau truputį padėti, savanoriauti. Dabar dar atvežė nemažai dalykų, aprašiau juos.  

Dar atsirado Panevėžyje gyvenusios dailininkės Vandos Pasukaitės darbų. Neseniai atvežė nemažą siuntą. Tarp visų portretų netikėtai pamačiau komjaunuolės literatės portretą, kuris visur būdavo publikuojamas, bet niekas nežinojo, kieno tai darbas. Netgi pačios dailininkės buvo parašyta, kad tai yra Marytės Margytės portretas. Taip pat atsirado tos pačios dailininkės pieštas panevėžiečio poeto Mato Grigonio portretas. Nors ir neparašyta, tačiau itin panašus profilis, o aplinkoje vaizduojamas augalijos motyvas. Poetas buvo sodininkas, gėlininkas. Nors ant piešinio neužrašyta, kas vaizduojama, bet dar ieškosiu šio poeto nuotraukų, lyginsiu. Net neieškant veriasi vis nauji klodai.  

Obelų žiedai ir tulpės

Kaip supratau, kartais būna, kad patys žmonės atiduoda savo rankraščius? Kokiais dar būdais rankraščiai pasiekia biblioteką? Ar tenka patiems ieškoti? 

Labai dažnai patiems reikia ieškoti. Kadangi esu panevėžietė, daug metų gyvenusi šiame mieste, žinau daug garsių Panevėžio žmonių. Žinojau, ko prašyti, kur ieškoti.  

Pamenu tokio mokytojo, vertėjo Benedikto Podžiukaičio rankraščius. Kiek laiko praėjus po jo mirties žmona sutiko atiduoti rankraščius, jo kūrybą. Turbūt daugiau patys ieškome negu kas pasiūlo.  

Panevėžyje yra G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos padalinio -Juozo Miltinio palikimo studijų centras. Ar visi šio režisieriaus rankraščiai ten, ar dalis saugoma bibliotekoje? 

Paįstrio miško takas

Jo rankraščiai buvo pas mus po jo mirties. Bet dar nebuvo viskas sutvarkyta, ne taip lengvai pavyko įeiti į jo namus. Įėję atradome sukrautus maišus, kurie buvo paruošti atiduoti makulatūrai. Su direktoriumi Raimondu Klimavičiumi nuvažiavome ir prašėme, kad giminės nieko nejudintų, kol mes nepažiūrėsime. Šiek tiek vietoje grupavome, kad galėtume surašyti aktus, po to man teko visus tuos rankraščius tvarkyti.  

Turbūt ne visi yra tokie sąmoningi, kad suvoktų, jog rankraščius reikia saugoti.  

Taip, ne visi galvoja, kad tai yra vertinga. Kartais gauname ir žmonių dienoraščių. Toks Bronius Vaivada buvo pirmas Lietuvoje aviometeorologas dar tarpukariu. 1941-aisiais jį sušaudė Tuskulėnuose. Žmona liko su dukra. Jie stažuodavosi Prancūzijoje, buvo inteligentai. Sovietmečiu ji net negalėjo pasakyti, kad ji yra Vaivadienė, o jos dukra – Vaivadaitė. Savo dukrą visuomenei pristatė kaip dukterėčią ir visus savo išgyvenimus fiksuodavo dienoraštyje. Prasidėjus atgimimui, mes sužinojome šią istoriją ir pradėjome prašyti jos dienoraščio. Ji dar bijojo, jai visą gyvenimą teko bijoti. Pati buvo prancūzų kalbos mokytoja, važiuodavo iš vienos mokyklos į kitą. Kur tik sužinodavo, kad ji Vaivadienė - liaudies priešo žmona, moteris nebegalėdavo mokytojauti. Galiausiai ji sutiko atiduoti savo dienoraštį. Mes jį skaitydami sakydavome, kad tremtiniai labai daug rašė iš savo iškentėto laiko atsiminimų, bet ši moteris ir Lietuvoje gyvendama buvo kaip tremtinė. Ji nuolat ieškojo vietos, stengėsi išsaugoti dukrą.  

Pavasaris ir liūdesys

Minėjote, kad skaitant rankraščius įvyksta daug atsivėrimų... Gal galite daugiau papasakoti apie ypatinguosius momentus arba patį jausmą, prisiliečiant prie kito žmogaus gyvenimo? 

Jau minėjau, kad įeini į kito gyvenimą, tuo metu tiesiog gyveni su tuo žmogum. Man jis tuo metu būna gyvas. Tiesiog jaučiu, ką jis mokėsi, kur ir su kuo bendravo, matau, su kuo susirašinėjo. Kazimiero Barėno, Londone gyvenusio rašytojo, didžiulis fondas. Iš pradžių jis pats daug ką siuntė, o vėliau likusį fondą atsiuntė jo žmona. Jis kilęs iš Panevėžio rajono, su jo broliais, kurie pasiliko jo tėviškėje, mes buvome beveik kaimynai. Taip jis tampa man dar artimesnis. Nors ir nebuvau susitikusi su Kazimieru Barėnu, jo nepažinojau, bet man jis gyvas. Visi jie gyvi. Taip yra su visais kūrėjais, kurių rankraščius tvarkiau.  

Gyvenimas mano I
Gyvenimas mano II
Gyvenimas mano III

Taip pat buvo toks nelabai žinomas poetas Stasys-Šneideris Diemedis, jis mūsų krašte buvo mokytojas. Mokytojavo tik vienus metus, bet aš jį pažinojau. Vėliau jis dingo. Tik tvarkydama Ritos Aleknaitės  fondą, atradau, kad ji susirašinėjo su Diemedžiu. Jai paskambinau, ji man pasakė, kad jis jau miręs, o jo žmona gyvena Subačiuje. Žmonai paskambinau, prisistačiau, ji man sakė, kad galiu atvažiuoti, rankraščiai išsaugoti. Taip pat ji buvo išsaugojusi užrašų knygutę, kurią jis turėjo prieš suėmimą. Jį 1945 m. suėmė ir jis beveik iki 1970-ųjų negalėjo gyventi Lietuvoje. Vėliau galėjo apsigyventi Subačiuje, kur po kiek laiko ir mirė. Su ta šeima mes pasidarėme beveik kaip giminės. Jų giminė mane pakvietė net į Šneiderio Diemedžio jubiliejaus minėjimą. Taip pradedi dalyvauti žmogaus gyvenime, kad pasidarai beveik kaip giminė. Daug žinai apie tą žmogų, netgi gali papasakoti ką nors, ko giminės ar draugai net nežinojo. 

Kodėl žmonės dažnai tiesiog saugo rankraščius, bet nenoriai juos perduoda archyvams? Ar jie nepasitiki, ar jiems sunku atsisveikinti? 

Kai kurie nepasitiki, kai kurie nevertina, kai kuriems labai sunku atsisveikinti. Mano jau minėto Benedikto Podžiukaičio žmona, kai mes nuvažiavome ir  sudėjome į mašiną visus jos vyro rankraščius, stovėjo kieme ir verkė. Kai jai paskambinau, moteris man sakė, kad jai atrodė, jog antrą kartą išlydi savo vyrą.  

O būna, kad rankraščiai tiesiog dingsta. Jau esi viską sutaręs, skambini, kad atvažiuoji, ir sulauki tokios žinios, jog rūsys užlietas, visi rankraščiai, albumai tiesiog žuvo.  

Greta savo darbo su rankraščiais ir kūrėjais, pati esate menininkė, liejate akvareles. Kaip prasidėjo Jūsų pačios kelias?

Aš daugiau esu tautodailininkė. Labai mėgau dar vaikystėje įvairiomis progomis piešti, o paskui, 1967-aisiais, Panevėžyje atsidarė dailės mokykla, kurioje vėliau atsirado ir suaugusiųjų skyrius. Nors buvau labai užimta, vaikai dar buvo maži, bet  turėjau didžiulį norą kurti ir lankiau tą mokyklą vakarais. Tada prasidėjo parodos, įvairūs rimtesni darbeliai. Besimokydama įgijau reikiamus pagrindus. Pasirinkau akvarelės žanrą, nors pačioje pradžioje mėgau ir aliejinę tapybą. Akvarelė į mano gyvenimą atėjo labai atsitiktinai. Buvo darbas, šeima, dar vakarais lankiau mokyklą. Laiko buvo labai mažai. Akvarelę reikia daryti labai greitai. Ši technika geriau nei bet kas atitiko mano tuometį gyvenimo būdą. Būdavo, kad virtuvėje verda puodas, o aš tuo metu lieju akvarelę. Viską reikėjo suspėti.  

Vėliau man akvarelė pasidarė labai artima dėl skaidrių spalvų, įdomių subėgimų. Ši technika labai daug duoda. Vėliau net nebesinorėjo aliejinės tapybos. Ne vieną žmogų žinau, kuris pradėjo dirbti aliejumi, tačiau perėjo į akvarelę. Ši technika turi savų reikalavimų – savaip turi dažą maišyti, savaip ji liejasi, persišviečia, susikuria šviesos pojūtis. Saviti atspalviai, šešėliai. Akvarelėje šie dalykai visai kitaip sugula nei aliejinėje tapyboje.  

Kokios temos Jums artimiausios?

Daugiausia peizažai, gėlės. Abstrakcijoms kurti vaizduotės neturiu. Labiausiai mėgstu gėles. Vos tik gavus dovanų gėlių, skubu kuo greičiau jas nulieti akvarelėje. Norisi, kad tie žiedai išliktų nulieti. Kiekvieną turimą akvarelę norisi palikti... 

Galbūt kažkurie darbai Jums būna ypatingi, brangūs? Gal turite tokių darbų, su kuriais niekada negalėtumėte atsiskirti? 

Beveik su kiekvienu darbu būna labai sunku atsiskirti. Kiekvienąkart atrodo, kad tarsi kažko netenki. Tuo momentu, kai dovanojim, būna šiek tiek liūdna, bet po to užsimiršta. Akvaralėje antro tokio paties darbo niekaip nepadarysi. Grafikoje dar gali pakartoti atspaudą. Bet kokio tapybos darbo antrą kartą tokio paties nesukursi, net ir vaizduodamas tą patį motyvą. O kiek darbų nepasiseka. Galbūt kasdešimtą darbelį galima kam parodyti.  

Bet Jūsų darbuose tikrai savaip jaučiami tautodailės bruožai... O kaip keitėsi Jūsų kūryba, braižas? 

Galbūt spalvinis suvokimas atsiranda, koloritai... Daugiau sunku ką nors pasakyti, pamatyti kažkokį tęstinį kitimą.  

Gal galime pažvelgti bent į keletą Jums brangių paveikslų, jų istorijas? 

Seni Sodų gatvės namai žiemą

Kartą abiturientai, kai dirbau mokykloje, man padovanojo pinavijų puokštę. Parėjau namo ir stengiausi kuo greičiau nulieti tas pinavijas, nes jos labai greitai vysta. Ir man tas 1984-aisiais tapytas darbas dar šiandien brangus. Ir dabar taip būna, kad vienas darbas pavyksta, kitas – ne. 

O darbas „Pavasaris ir liūdesys“ labai liūdnas, mano vyro sesuo Anykščiuose buvo Vienuolio muziejaus direktorė, ją ištiko insultas, aš po pamokų važiuodavau į ligoninę. Važiuodavau tokiu keliu pavasarį, tuomet labai žydėjo pienės, o kažkur tolumoje styrojo tokie sausi medžiai. Man visa tai siejosi su ta nuotaika. Ji netrukus ir mirė... Taip sutapo, kad muziejaus direktorė mirė muziejininko dieną... 

Kartą pro savo langą pamačiau, kad prisnigo. Buvo toks baltas sniegas ir tokie mediniai mūsų seni namai. Mane taip paveikė tas vaizdas. Impulsas visada atsiranda netikėtai, tam būni net nepasiruošus. Dažnai manęs klausia, ar laukiu įkvėpimo. Aš nežinau, kas yra įkvėpimas. Akvarelėje pasidarai piešinį ir sušlapini popierių. Tada iš karto turi lieti, viską turi spėti padaryti, kol neišdžiūvo popierius.  

Kai dariau triptiką „Gyvenimas mano“ buvo sunkus gyvenimo momentas. Tada man buvo 48-eri metai ir atrodė, kad gyvenimas pasibaigė. Ir viskas buvo trapu kaip pienės žydėjimas. Tuomet per vieną parą padariau tuos tris darbus.  

Jums turbūt svarbus akimirkos išsaugojimas akvarelėje, kūrinyje... 

Taip, man tai brangu. Nors mano darbai ir realistiniai, tačiau vis tiek nepadarai taip, kaip fotografijos, pateiki kažką visiškai savo.  

Prieš šalnas

Turbūt natūraliai Jūsų kūryba Jums siejasi su prisiminimais, greičiausiai atsimenate kiekvieną savo nutapytą gėlę... 

Taip, apie kiekvieną žiedą galiu kalbėti... Kartą turėjau tik vieną pinavijos žiedą, bet norėjau nulieti puokštę. Aš visaip tą žiedą kraipiau, tą patį žiedai piešiau skirtingais rakursais ir padariau kompoziciją.  

O kodėl būtent gėlės Jums tokios artimos? 

Gal tokia natūra. Taip pat ir peizažus lieju. Esu gamtos vaikas, kaime užaugusi, ganiusi bandą. Anksti rytą keldavausi, išvarydavau bandą, brisdavau per rasą. Liko atmintyje pievose išrašyti takai, saulės tekėjimas per mišką. 

Ar būna laikas, kai negalite kurti? Kai to neleidžia emocinis laukas... 

Galbūt kartais būna. Atrodo, turėtum laiko ir visko, bet tiesiog jauti, kad neverta nieko imtis, nes niekas neišeis. O kartais būna, kad tiesiog sušlapini popierių ir jau nebeturi kur trauktis – reikia daryti. 

Būna toks noras, kad pavasarį pradedi nuo žibutės ir stengiesi kiekvieno lauko gėlę įamžinti... Taip ir fiksuoju metų laikus per gėles. Kartą bibliotekos direktorė iš savo tėvo darželio atnešė paskutinius, prieš pat šalnas nuskintus jurginus ir kampe pastatė puokštę. Aš negalėjau atsižiūrėti, visiškai negirdėjau, kas buvo kalbama tuo metu vykusioje konferencijoje, žvilgsnis ir dėmesys krypo į puokštę. Paskui ir gimė paveikslas, kuris liko kaboti direktorės kabinete.  

Žaliosios girios šilagėlės

Ar yra buvę, kad išgyvenimai dirbant rankraščių skyriuje arba mokykloje sugultų į kokią nors akvarelę? 

Visas gyvenimas ten sugula. Gyveni aplinkoje, ji neišvengiamai turi poveikį. Bet dažnai pats to nežinai, nesureikšmini, neįvardiji.  

Kartą ėjau iš kaimo į Panevėžį, važiavę žmonės sustojo ir priėmė pavežti. Jie vežėsi tokią nuostabią kardelių puokštę. Aš tų žmonių nepažinojau, bet jie tiesiog man padavė tas gėles, sakė, kad nuliečiau akvarelę... Kaipgi gali neįvykdyti prašymo?