Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Žymusis Lietuvos rezistentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo tikintiesiems aiškino, jog didžioji Jo priešmirtinė svajonė, kad Lietuva neužmirštų savo didvyrių. Monsinjoras troško sulaukti dienos, kai Lietuvos miestelių aikštėse gulėjusiems nužudytiems partizanams, jų motinoms ir našlaičiais likusiems vaikams tose pačiose aikštėse stovės paminklai.

Gaila, kad mano gimtojo miesto dabartiniai vadovai A. Svarinsko, buvusio Viduklės bažnyčios kunigo, balso sovietinio režimo metais nešusio patriotinį aiškumą, šventumą ir tiesą per 26-erius nepriklausomos Lietuvos metus neišgirdo.

Kas kliudo išpildyti šventai kunigo svajones?

Kodėl žuvusiems už mūsų laisvę, kentėjusiems kalėjimuose, ištremtiems į Sibirą už tai, kad nepasidavė gyventi mele ir ateizme, vengiama išreikšti pagarbą?

Raseiniuose atsirado priešingų ženklų: pasirūpinta pagerbti tuos, kurie iškiliausius mūsų tautiečius trėmė ir žudė? Visi skaitėme spaudoje, kaip prieš kelerius metus Raseinių rajone buvo gražiai remontuotas memorialas stribams ir kagėbistams…

Visiems seniai aišku, kad valstybė, rajonas ir žmonės turėtų viešai pagerbti tuos, kurie valstybę kūrė dėl jos atiduodami savo gyvybes.

Šešerius metus beldžiuosi į rajono savivaldybę, prašydama nuspręsti vieną Raseinių gatvę pavadinti Tėvo, mokytojo Jono Survilos, žymiausio prieškarinės Lietuvos Raseinių rajono šviesuolio už pasipriešinimą režimui okupantų sušaudyto Orienburgo kalėjime, vardu. Deja, net mandagaus atsakymo, kad ta linkme yra kas nors ketinama svarstyti nesulaukiu…

Pastaruoju metu respublikinėje spaudoje buvo skelbta daug kritikos straipsnių apie raseiniškės valdžios nesutarimus, nepasidalinant, tiksliau nepelnytai stengiantis užsigrobti postus, tuštinant rajono iždą savanaudiškiems negarbingiems brangiems bylų išsprendimams teismuose, tuo mulkinant rajono vargšus, neįgalinčius, neprisikasančius prie savo teisėtai užgyventų, uždirbtų pragyvenimui minimaliausių poreikių…

Nepriklausau masinei emigrantų bangai, tačiau dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių jau 26-eri metai gyvenu Šveicarijoje. Čia įleidau šaknis, užsidirbau socialines garantijas ir mano, kaip nedarbingos senutės, sugalvojimas sugrįžti atgal Tėvynę tik apsunkintų. Priešingai, iš Alpių kalnų rojaus aš dar galiu ir stengiuosi Lietuvos gerovei, remiu ir pagelbėju neturtingiems savo kraštiečiams.

Kaip rašytoja savo kūriniuose jaučiu nuolatinį kraštiečių ilgesį, mirusių laisvės kovotojų neišdylantį prisiminimą lyg skolą, kad jų – nepasidavusių režimui – ATMINIMAS neišsitrintų.

Negęstančios atminties šviesa

Kai 2015 metų gegužės mėnesį turėjau gražią susitikimo su savo kraštiečiais popietę M. Martinaičio vardo bibliotekoje, pamačiau, kaip niekada neišdylantys liko mano krašte gyvenusių ir tebegyvenančių lietuvių tautiniai jausmai, kokie skaudžiai amžini lyg gimtojo kaimo šventumo įdagai dabartinių Raseinių piliečių atsiminimai apie žuvusiuosius už laisvę.

Amžinasis gimtojo krašto gyvasties virpėjimas, kokį stengiausi atskleisti savo biografinėje knygoje „Likimo užkodavimas“, nėra tik vieniša benamė iliuzija. Tai savotiškas sugrįžimas į savo kaimą lyg į savo namus –ieškojimas senų vardų ir akmenų, su viltingu tikėjimu ateitimi, partizanų duotų pažadų tautai išsipildymu ir tikėjimu, jog kaimas dešimtmečių vėrinyje niekada nepriėmė ir nepriims svetimo režimo taisyklių, kaip niekada neatleis pasiklydusiems baisaus režimo miglose...

Romane nesistengiau apibrėžti asmeninės kaimo erdvės, bet siekiau joje sutalpinanti dešimtis Žuveliškių–Kalnujų–Raseinių rajono apylinkių žmonių, vertų amžinai pasilikti jautriomis gyvomis ir ryškiomis spalvomis šiame krašte nutapytais... Net ir seniai mirusių, bet kiekvieno dar tebegyvenančio širdyje artimojo kaimyno, bičiulio, laisvės kovotojo paveikslas nepaveikus laikui, kad būtų užgesinamas...

Daugiaklodis kraštiečių buities suvokimas – yra mano, kaip rašytojos, širdies ir dvasios dovana Gimtinei. Dovana dabartinei kartai, kuriai su senaisiais tų apylinkių gyventojais prisieina susikalbėti jau tik per kelių dešimtmečių lauką ir laiką, sujungiantį kaimo praeitį su dabartimi, kad kiek įmanoma doriau ir sąžiningiau keliautų ateitin...

Dėl meilės, palankumo ir suteiktos gyvybės kraštiečiams kūrinys išėjo kelioms kartoms suprantamas. Tapo politiškai aiškus dialogas su likimu ir gyvenimu. „Stiprus ir nelauktas įspūdis lyg netikėtai mus visus užklupęs tarp viso pertekliaus įvairiausio žanro rašinių apie režimo dešimtmečiais tautai padarytas skriaudas, kurios neleistinai švelninamos, dailinamos, trinamos iš istorijos...“ – (leidyklos redkolegija.)

Man, iš patriotiškiausios lietuviškų inteligentų šeimos kilusiai ir sovietų režimo aukos kailyje užaugusiai Raseinių krašto pilietei, norėjosi sukurti teisingai suprantamą ir kraštiečiams mielą ir artimą kūrinį.

Skaudus begalinis jautrumas žiauriam okupaciniam laikui ir asmeninio likimo nulemtos likimo žaizdos visada stipriai susieja su laiku ir žmogumi, mano kraštiečių pergyventos brutalios politikos klodais, kurie savaime atsidengė literatūrologiniu būdu, supinant visuomeninės ir asmeninės dramos linijas – būtent tą modelį, kokį neatsitiktinai ir pasirinkau.

Lyriniai eiliuoti intarpai – kadaise linų laukuose žydinti dangiškoji geroji Žinia kaimui ir pasauliui apie Taiką, Gėrį ir Laimę gyvenimo santarvėje su sunkiu pasiaukojimu išsaugotais kaimiečių grožio ir meilės savo kraštui idealais, kiekvieno gyvojo lietuvio trokštamomis būties brangenybėmis!

Norime tikėti, kad kada išsipildys ir monsinjoro Svarinsko troškimai.