Robert Barron

Popiežiaus Pranciškaus viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose šį rudenį parodė, kaip stipriai naujosios medijos myli Kristaus vietininką. Komentatoriai, ekspertai, laidų vedėjai ir redaktoriai nesiliaudami kartojo, kad popiežius yra tikra bomba. Žinoma, jiems darė teigiamą įspūdį popiežiaus malonus elgesys su kenčiančiais nuo negalios, jo polinkis bučiuoti kūdikius, tačiau dažniausiai palaikymo sulaukdavo popiežiaus „gailestingas“ ir „visus įtraukiantis“ požiūris, šį švelnumą apibūdinant kaip sveikintiną kontrastą griežtesniam ir dogmatiškam Benedikto XVI stiliui. Labai dažnai girdėjau apie Pranciškų sakant tokius žodžius, kaip „revoliucingas“ ir „keičiantis žaidimo taisykles“, o viena komentatorė atsiduso, kad ji nebegali įsivaizduoti, kaip galėtų grįžti į tokią Bažnyčią, kokia ji buvo iki dabartinio pontifiko.

Ką gi, ir aš myliu popiežių Pranciškų ir, žinoma, vertinu jo požiūrio naujumą bei energingumą, su kuriuo jis įpučia gyvybės Bažnyčiai. Išties ne kartą teko viešai išsakyti mintis, kad popiežiaus atvykimas į mūsų kraštą yra naujas pavasaris po ilgos lytinio išnaudojimo skandalo žiemos. Tačiau aš nepritariu minčiai, kad dabartinis popiežius daro revoliuciją arba kad jis reikšmingai nusisuka nuo savo pirmtako pavyzdžio. Aš energingai neigiu ir teiginį, kad jis yra nieko daugiau kaip „minkštaširdis pudrinukas“, abejingas nuodėmei.

Nemenka šios sumaišties dalis kyla dėl to, kad klaidingai suprantama, kodėl Pranciškus taip pabrėžia gailestingumą. Norint geriau paaiškinti, verta pateikti šiek tiek teologijos. Nėra teisinga sakyti, kad esminė Dievo savybė yra gailestingumas. Greičiau esminė Dievo savybė yra meilė, kadangi meilė yra tai, kas tvyro tarp trijų dieviškųjų asmenų nuo amžių. Gailestingumas yra tai, kaip atrodo meilė, kai ji nukreipiama į nusidėjėlį. Sakyti, kad gailestingumas yra pati Dievo prigimtis, reikštų teigti, jog nuodėmė egzistuoja pačiame Dieve, o tai būtų absurdiška.

Tai yra svarbu, nes daugelis dieviškojo gailestingumo žinią priima kaip nuodėmės tikrovės paneigimą, tarsi nuodėmė nebebūtų svarbi. Išties viskas yra priešingai.

Kalbėti apie gailestingumą reiškia labai stipriai suvokti nuodėmės egzistavimą ir jos konkrečias destruktyvias formas.

Arba, pasitelkiant vieną popiežiaus mėgstamiausių metaforų, – reiškia suvokti, kad žmogus yra taip rimtai sužeistas, kad jam reikalingas ne minimalus gydymas, bet greitoji pagalba ir radikalus dėmesys ligoninėje, esančioje karo lauko pakrašty. Prisiminkime, kai Pranciškus prieš porą metų viename garsiame interviu buvo paprašytas prisistatyti, apie save pasakė: „Esu nusidėjėlis.“ Paskui pridūrė: „Į kurį buvo pažvelgta gailestingu žvilgsniu.“

Toks yra teisingas santykių supratimas.

Prisiminkime dar ir tai, kad paauglys Jorge Mario Bergoglio pasiekė gilų ir gyvenimą keičiantį santykį su Kristumi būtent per stiprią patirtį prie klausyklos. Kaip ne vienas pabrėžė, popiežius Pranciškus kalba apie Velnią daug dažniau nei bet kuris kitas jo pirmtakas, ir jis niekaip nesumenkina tamsiųjų jėgų veikimo iki abstraktaus ar nekenksmingo simbolio. Jis supranta, kad Šėtonas yra tikras ir labai pavojingas asmuo.

Kai popiežius Pranciškus kalba apie atstumtuosius, turi omenyje ekonomiškai ir politiškai silpnesnėse pozicijose esančius žmones, tačiau lygiai tiek pat ir žmones, kurie yra atskirti nuo dieviškojo gyvenimo, dvasiškai beturčiai. Ir taip kaip jis kreipiasi į materialiai marginalizuotuosius, norėdamas patraukti juos į visuomenės centrą, lygiai taip pat trokšta pasiekti esančius egzistencinėse paraštėse, kad atvestų juos į geresnę vietą. Kalbėdamas apie gailestingumą ir įtraukimą, jokiu būdu neteigia: „Aš esu ok, ir tu esi ok.“ Jis kviečia žmones atsiversti. Kaip kardinolas Francis George, sakydavo: „Visi yra laukiami Bažnyčioje, tačiau pagal Kristaus sąlygas, o ne savo pačių iškeltas.“

Painiava šiuo klausimu kur kas didesnė negu dėl garsiųjų popiežiaus žodžių apie kunigą, turintį homoseksualią orientaciją: „Kas aš toks, kad jį teisčiau?“ Spėju, kad 95% girdėjusių šiuos žodžius, suprato, kad, popiežiaus Pranciškaus manymu, homoseksualumo praktika išties nėra nuodėminga. O tai visiškai netikslu. Popiežius atsakė į klausimą apie hipotetinę situaciją, kurioje homoseksualios orientacijos kunigas, kuris praeityje suklupo, dabar stengiasi gyventi, laikydamasis moralinio įstatymo, – vienu žodžiu, apie nusidėjėlį, prie kurio pasilenkė gailestingumo veidas.

Tad visiškai teisėtai džiūgaudami dėl popiežiaus Pranciškaus unikalaus stiliaus bei teologinės emfazės, nepaverskime jo „mums viskas tinka“ liberalizmo gynėju. Kaip šv. Augustinas prieš daugybę amžių priminė, misericordia (gailestingumas) ir miseria (skurdas) yra dvi to paties medalio pusės.

Pagal word on fire parengė S. Žiugždaitė