Simcha Fisher – amerikietė žydų kilmės katalikė, 9 vaikų mama, prieš dvejus metus parašiusi knygą „Nusidėjėlės natūralaus šeimos planavimo vadovas“ (The Sinner's Guide to Natural Family Planning), kurioje ji kalba apie tai, ką dažnai nutyli natūralaus šeimos planavimo (NŠP) propaguotojai. Tai – iššūkiai ir sunkumai, kurių patiria poros, apsisprendusios naudoti šį metodą. „Galbūt...jūs mylite vienas kitą, tačiau jūsų intymus gyvenimas – tikra maišalynė. Dėl klusnumo Bažnyčiai jūs atisakote kontracepcijos ir esate nuoširdžiai įsitikinę, jog NŠP yra geriau nei tie baisūs chemikalai, kuriuos naudoja visi. Jūs viską darote teisingai...tačiau nepatiriate jokio malonumo... Kiek tai natūralu?“ – taip savo knygos įvadą susituokusiems katalikams pradeda autorė. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome katalikiškame naujienų portale „Catholic News Agency“ 2013 m. publikuotą interviu su Simcha Fischer minėta tema.

Kas Jus įkvėpė parašyti knygą pavadinimu „Nusidėjėlės natūralaus šeimos planavimo vadovas“?

Tai, kas mane įkvėpė, buvo daugelio metų „grumtynės“ su natūralaus šeimos planavimo (NŠP) metodu ir negalėjimas rasti nieko, kur sąžiningai būtų rašoma, ką iš tiesų reiškia juo gyventi. Esama daugybės knygų, mokančių naudotis NŠP bei teologiškai pagrindžiančių, kodėl tai – priimtinas būdas atidėti vaikų gimimą, tačiau nedaug kalbama apie tavo santykį su vyru arba kaip turėtum suprasti, jog priežastis atidėti kitą nėštumą yra pakankamai svari.

Ilgai ieškojau tokios informacijos, tačiau man nepavyko jos rasti, taigi nusprendžiau to imtis pati.

Kokiai tikslinei auditorijai skirta ši knyga?

Mano knyga yra skirta žmonėms, kuriems NŠP technika jau yra pažįstama, kurie jau daugmaž yra įtikinti šį metodą naudoti, taip pat tiems, kurie jį jau naudoja, tačiau pradeda suvokti, jog tai – ne rožėmis klotas kelias ar pasivaikščiojimas per saulėlydį paplūdimyje susikibus už rankučių – kaip kartais tai piešiama. Daugelis žmonių per pasirengimo santuokai kursus arba pirmą kartą perskaitę knygą apie NŠP sužino apie šio metodo apektus, padedančius sutvirtinti santuoką, arba kaip jis pagerina bendravimą ir kaip retai žmonės, naudojantys šį metodą, skiriasia, tačiau tai – tik bilzgantis viršelis.

Kaip manote, kas kaltas dėl šio „blizgančio viršelio“? Kodėl, Jūsų nuomone, daugelio NŠP šalinikų požiūris į šį metodą yra toks „rožinis“?

Aš taip paš jaučiu didelę simpatiją NŠP. Tačiau jei mes žmonėms, kurie apie kontracepciją galvoja tik kaip apie įprastą dalyką, kurį naudoja atsakingi, racionalūs žmonės, pasakytume: „Mes tuo neužsimsime. Verčiau darysime tai, kam reikia savęs atsižadėjimo, savidisciplinos, pasiaukojimo ir tai reikalauja atperkančio kentėjimo“ – niekas šiam metodui „nepasirašys“. Tiesiog jau taip yra.

Tai – svetima nūdienos žmonių mąstymui, todėl NŠP tenka pateikti patraukliai. Tačiau šį metodą vaizduojant vient tik „rožinėmis“ spalvomis, kalbant tik apie tai, jog NŠP – tai būdas geriau mylėti savo sutuoktinį, sklandžiau tarpusavyje bendrauti nepatogiomis temomis arba kad jūsų santuoka tamps tvirtesnė, lengva patekti į spąstus.

Taigi NŠP propaguotojai nori žmonėms parodyti, kad šis metodas yra kažkas labai gera ir labai bijo pateikti realistišką vaizdą, nenorėdami jų atbaidyti. Ir tą aš puikiai suprantu. Kartais ir pati patenku į tokius spąstus, kai žmonės man rašo: „Oho, NŠP skamba iš tiesų įdomiai. Ką man apie tai pasakytumėt?“ Iš tiesų sudėtinga kalbėti apie šį metodą jo nepiešiant „rožinėmis spalvomis“, o drauge neatgrasant nuo jo naudojimo.

Žmonės nesupranta, kas yra meilė. Ir tai – pagrindinė problema. Jie mano, jog tai jausmai, aistra, tačiau nesuvokia, jog meilė – tai savęs dovanojimas. Tačiau manau, jog žmonės iš tiesų tą norėtų išgirsti. Tikiu, jog jie labai ištoškę kažko prasminga savo gyvenime.

Mes visi turime šį tikros meilės troškimą – ne vien romantikos, tačiau troškimą kažko aukštesnio, kažko, kas mus atima iš savęs pačių. Ir kai tu NŠP naudoji pakanakami ilgą laiką ir jei tai leidi – jis tau gali atverti kelią, kaip ištrūkti iš savo aistrų kalėjimo.

Tačiau jei taip NŠP pristatysi žmonėms, vargiai ar jį „parduosi“. (juokiasi) Taigi, aš visiškai suprantu šią dilemą.

Man rašo tikrai įpykę žmonės, sakydami: „Mes susituokę dvejus metus ir lankėme pasirengimo santuokai kursą, tačiau jaučiamės visiškai apgauti.“ Kai kada tai ne vien „rožinių akinių“ problema, tačiau iš tiesų žmonės yra apgaudinėjami. Jiems sakoma: „Jūs turėsite susilaikyti tris ar keturias dienas per mėnesį, – ir po to priduria. – Na taip, dar ir per mėnesines – tačiau juk niekas ir taip nelinkęs mylėtis tomis dienomis, taigi mes jų ir nepriskaičiavome.“ Ir tai jau yra melas. Manau, kad kvaila ir baisu, kai taip kalbama. Tai – klaida. Niekas nenori, kad jam būtų meluojama, ir kai tu suvoki, jog tau sakoma netiesa, tada galvoji: „O kur jie melavo dar?“

Manau, kad mokant žmones NŠP, reikia pateikti skirtingus jo aspektus, o ne į šį metodą žvelgti kaip į vieną visumą. Manau, jog apie tai turėtų būti kalbama kiekvename NŠP įvade.

Ar jaunesniosios kartos žmonės į NFP žvelgia kitaip, nei vyresni?

Pastebėjau, jog nemažai jaunų žmonių, susituokusių prieš porą metų, prisipažįsta, jog jaučiasi apgauti dėl NŠP.

Jaunesnioji karta yra pripratusi prie minties, jog viskas yra apgaulė. Mano vaikai, matydami visiškai realistinę nuotrauką internete, klausia: „Ar čia tikra?“ Kai buvau maža, niekada nebūčiau to klaususi, kadangi žinojau, jog tai – fotografija.

Manau, kad jaunimas įpratęs kvestionuoti realybę. Kai kas nors pateikiama kaip tikra, jie automatiškai kvestionuoja: ar tai „tiktai tiktai tikra“, o gal tik „vaizduojama, kad tikra“. Todėl manau, kad kalbant apie NŠP labai svarbu aiškiai žmonėms pasakyti, jog tai – ne triukas ar iliuzija.

Žmonės supyksta, kadangi nė vienas nenori būti „žinduklis“. Vienas dalykas būti apkvailintam kino teatre, kai manai, jog King Kongas ant dangoraižio yra tikras, ir pasijuokti iš savęs tą supratus, tačiau yra visai kas kita, kai žmonės, keletą metų pragyvenę santuokoje, supranta, jog jie buvo apgauti. Tai labai rimta sumaištis, ypač jei tai buvo daroma religijos vardu. Kai kas nors yra pateikiama kaip Dievo mokymas, tačiau vėliau pasirodo, jog tai – netikra, padaro milžinišką žalą.

Taigi, manau, verčiau jau klysiu žmones truputėlį pagąsdindama dėl NŠP, kai kiti tuo pat metu kalbės apie jo grožį. Manau, jog ypač svarbu NŠP pristatyti kaip kažką sunkaus, tačiau nuostabaus. Ir manau, jog žmonės yra pasirengę šiam iššūkiui, tačiau jie nėra pasirengę tam, kad jiems būtų meluojama, ir su tuo susitaikyti, kadangi tai – pernelyg skausminga, žeminama ir žalinga.

Kalbėjome apie kai kurias pastoracines problemas, susijusias su NŠP – kartais jo šalininkai jaučia, kad turėtų „išpūsti“ šio metodo privalumus ir ignoruoti jo keliamus sunkumus, kadangi NŠP gali tapti sunku „parduoti“ kultūroje, kurioje nėra vertinimas pasiaukojimas. Tačiau ar nemanote, jog po visu tuo gali slypėti ir filosofinės ar teologinės prielaidos, kurias reikėtų koreguoti?

Kaip žinoma, kai kuriose protestantiškose bažnyčiose esama „klestėjimo evangelijos“ idėjos, pasak kurios, jei visa kur klausysime Dievo, tapsime turtingi. Manau, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat esama kažko panašaus – jei tu viską darysi teisingai, būsi laimingas ir patirsi pilnatvę. Taigi jei laikysiesi visų teisingų tologinių metodų, visą laiką jausiesi „seksualus“.

Kalbama apie NŠP teikiamą „medaus mėnesio efektą“, kadangi tai kažkur buvo paminėta enciklikoje. Mes taip dažnai girdime šias frazes, jog dažnai ima atrodyti, kad tai – iš tiesų teologijos dalis ir kad jei Jėzus pasakė: „jei seksite paskui mane, aš jums duosiu amžinojo gyvenimo žodžius“, galbūt jis taip pat pasakė: „jei naudosite NŠP, jūsų santuoka bus laiminga“ arba „jei naudosite NŠP, neišsiskirsite“, arba „visada mėgausitės seksu“.

Nors šios frazės paprastai nėra rašomos ant brošiūrų apie NŠP naudojimą viršelių, tačiau manau, jog NŠP propaguotojų mąstyme esama panašumo su „klestėjimo evangelija“.

Viena vertus, jie yra įsitikinę, kad tai – tavo garantija į sėkmę, pasitenkinimą ir pilnatvę. Kita vertus, NŠP aistruoliai, kurie įpratę sakyti:„Naudokite NŠP vietoje kontracepcijos“, yra įsitikinę ir bando įtikinti kitus, jog jie privalo naudoti NŠP.

Mane dažnai kaltina dėl to, jog sakiau žmonėms, kad šie neprivalo naudoti NŠP. Kai mes susituokėme, per trejus metus susilaukėme trijų vaikų – mes nenaudojome NŠP. Iš tiesų esu girdėjusi žmones kalbant, kad neplanuoti nėštumų yra sub-žmogiška, t. y. Dievas mums suteikė informaciją, ir mes turime privilegiją suprasti, kaip veikia mūsų kūnai. Taigi, jei tu nusprendi šiomis žiniomis nesinaudoti ir tiesiog keliauji pirmyn, susilaukdamas vaikų, tu esą darai nuodėmę ar tam tikra prasme negerbi Dievo. Žinote, man tai skamba kaip beprotybė. Jei esate susituokę ir norite turėti kūdikį – tai pirmyn! Apie ką mes čia kalbame?

Nemanau, jog minėti žmonės yra blogi ar panašiai, tačiau jie yra apimti tokio entuziazmo, kad pamiršta, jog NŠP yra tai, ką mes naudojame, jei mums to prireikia, tačiau ne tai, ką mes naudojame todėl, kad privalome ar privalėtume. Mes NŠP naudojame, jei tai turi prasmę mūsų santuokai būtent dabar, tačiau iš tiesų iš mūsų nėra reikalaujama jį naudoti. Visi, gyvenantys santuokoje, žino, jog esama momentų, kurie nėra tinkami susilaukti kūdikio. Tačiau aš pati nelinkusi sakyti, jog susilaukti kūdikio gali būti apskritai kažkas netinkama. Man tai atrodo nesuvokiamas dalykas.

Taigi kalbant apie NŠP entuziastus esama dviejų pavojų. Pirma – tai požiūris, atitinkantis „klestėjimo evangeliją“. Antra – įsitikinimas, jog tu „privalai naudoti NŠP“.

Tačiau Bažnyčia turėtų skatinti žmones susilaukti vaikų, jei jie tą gali, kadangi tai – tokia didžiulė dovana!

Taigi Bažnyčiai kyla pavojus savo požiūriu į vaikus tapti nesiskiriančia nuo likusio pasaulio ir sakančia, jog jau vien svarstydamas apie vaiko pradėjimą tu privalai turėti koledžo baigimo diplomą ar panašiai. Tai iš tiesų liūdina. Iš tiesų esama skirtumo tarp išmintingumo ir vaikų baimės.

Kartais Bažnyčios diskusijose apie santuoką mes daug girdime apie tai, kad Santuokos sakramentas yra „dalyvavimas Trejybės gyvenime“, tačiau nekalbama apie santuokinio gyvenimo praktinius dalykus, kaip antai – sergantį vaiką, dėl kurio tėvai visą naktį nesudėjo bluosto. Ar nemanote, jog diskusija apie NŠP turi panašią tendenciją? Šis metodas vaizduojamas kaip „auksinis bilietas“ į „vidinį Švč. Trejybės gyvenimą“, nutylint, jog neretai NŠP naudojimas yra viso gyvenimo kova.

Iš tikrųjų. Ir tai gali labai nuvilti žmones, kadangi jie apie save mano taip: „Aš naudoju NŠP ir kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią bei mažiausiai kartą per mėnesį – išpažinties. Mes viską darome teisingai, tačiau aš jaučiuosi apgailėtinai. Man – pogimdyminė depresija, mes niekada neturime užtektinai pinigų nuomai, o aš maniau, jog viskas bus taip džiaugsminga.“

Arba tarsi viskas klostosi ir neblogai, o žmonės tiesiog patiria įprastinius pakilimus ir nuosmukius, susijusius su tuo, jog jie turi kūną. Kartais, kai mes mylimės, tai neatrodo itin šventa ar gilu, tačiau ir nėra ženklas, jog mes kažką darome neteisingai. Tai tik ženklas, kad aš turiu kūną, kuris yra truputį keistas ir itin ribotas, tai ženklas, ką reiškia turėti kūną.

Priežastis, dėl kurios mes, atrodo, esame savo kūnu nepatenkinti, yra ta, kad pasaulis nėra mūsų tikrieji namai. Tačiau buvimas nepatenkintam nėra ženklas, kad mes kažką darome klaidingai ar nesuvokiame gilių prasmių, glūdinčių lytiškume ar pan.

Tai tam tikra prasme primena C. S. Lewisą. Jis rašė, kad mes esame tarsi balionai, kurie pakyla labai aukštai, tačiau staiga kažkas trukteli virvutę, ir mes vėl nutempiami žemyn. Abu šie aspektai – gebėjimas skirsti, tačiau buvimas pririštam – yra tai, ką reiškia būti būtybe, turinčia kūną ir sielą.

Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų pačios požiūris į NŠP?

Buvau įsitikinusi, kad naudoti NŠP galima lygiai tokiu pat blogu aspektu kaip ir kontracepciją. Jei tu NŠP naudoji savanaudiškais, apgailėtinais ir lėkštais tikslais, iš esmės tai nesiskiria nuo kontracepcijos. Man atrodė, kad katalikai tik patys save apgaudinėja, įsivaizduodami, jog klauso Dievo, naudodami NŠP, tačiau šį metodą taikydami kaip kontracepciją. Dažnai galima išgristi pasakymą – NŠP naudojimas, turint kontraceptinį mentalitetą. Ir aš galvodavau, jog tai – iš tiesų rimta problema Bažnyčios viduje.

Žinote, būdavo apsidairau bažnyčioje ir matydama katalikus klauptuose su vienu ar dviem vaikais, pagalvodavau: „Ne mano reikalas.“ Bet giliai savo širdyje tardavau: „Žinau, kodėl taip yra.“ Tačiau dabar, kai esu ištekėjusi jau 16 metų ir turiu devynis vaikus, aš daugiau nebemanau, jog žinau viską apie kiekvieną. Kartais pagaunu save darančią tam tikrų prielaidų apie kitus žmones, tačiau tada primenu sau, jog iš tiesų nieko nežinau.

Šiandien manau, jog įmanoma NŠP naudoti savanaudiškais tikslais, tačiau tai – savanaudiškumo nuodėmė, o ne kontracepcijos. Turiu pakankamai patirties, jog suprasčiau, kad fizinis skirtumas tarp kontracepcijos ir NŠP yra itin reikšmingas. Tai viena „Kūno teologijos“ žinių: jog svarbu ne tik tai, kas tavo širdyje, bet ir tai, ką darai savo kūnui. Taigi, mano manymu, labai bloga teologija yra pasakymas, kad NŠP yra tas pat kas kontracepcija. Tai yra klaidinga.

Ar Jūsų vyras pritaria tam, kad tiek daug rašote apie NŠP ir šeimą? Ar aptariate tai su juo?

Mano vyras tuo patenkintas. Jis žino, kad esama nemažai moterų, neturinčių draugių, naudojančių NŠP, tad jos džiaugiasi, matydamos, jog kažkas apie šį metodą kalba sąžiningai. Manau, kad vyrams tai dar labiau reikalinga, kadangi jie paprastai vieni su kitais apie tokius dalykus nešneka. Todėl viena mano knygos vilčių buvo tai, jog ji įžiebs daugiau pokalbių tarp vyrų ir žmonų.

Ar sulaukėte grįžtamojo ryšio tiek iš vyrų, tiek iš moterų, kad perskaitę Jūsų knygą, jie ėmė daugiau kalbėtis tarpusavyje?

Taip, ir tuo aš labai džiaugiuosi, kadangi nežinojau, kokios reakcijos sulauksiu.

Ar rekomenduotumėte savo knygą kunigams?

Taip, žinoma. Aš dažnai einu išpažinties (ir vis miniu savo kygoje, kad ją reikia atlikti nuolat, kadangi tai vienintelis kelias, kuriuo tu iš tiesų kur nors nueisi) ir kai gaunu kunigo atleidimą – tai nuostabu, tačiau jis išgirsta tik labai mažą mano istorijos gabalėlį. Taigi aš tikuosi, jog mano knyga suteiks kunigams didesnę įžvalgą į tai, kas vyksta santuokos viduje ir susituokusių žmonių intymiame gyvenime. Galvoju, jog dažniausiai į kunigus kreipiasi žmonės, patiriantys krizę. Tačiau kunigai būna išklausę tik sausą teologiją apie tai, todėl manau, jog ši knyga jiems padėtų labiau suprasti krizę patiriančius žmones.

Ar kalbėtumėte apie NŠP kunigų seminarijoje, jei Jus pakviestų?

Man patinka kunigai! Nesu sutikusi kunigo, kuris nesidomėtų santuoka ir nenorėtų daugiau sužinoti apie sutuoktinių santykius bei nenorėtų jiems padėti. Kadangi kunigai iš tiesų supranta, kad Bažnyčia prasideda santuokoje. Ten, kur žmonės turi vaikų, taip pat augina vaikus, kurie taps kunigais ir vienuoliais, o gal liks vieniši, tačiau padės dvasininkams bei rems katalikiškas mokyklas.

Kartais susiduriu su kunigais, kuriems visa tai labai rūpi, tačiau jų entuziazmas yra tik teologinis ir jie absoliučiai nenutuokia, ką daryti, kai pradeda klausytis tikrų išpažinčių. Taigi norėčiau pasinaudoti tokia galimybe.

Ar norėtumėte dar ką nors pridurti apie NŠP?

Mano NŠP mokytoja pasakoja apie žmones, kurie ateina su NŠP lentelėmis, suplėšytomis į keturias dalis, o po to vėl negrabiai suklijuotomis lipnia juostele, ir man tai tiek daug pasako!

Manau, kad labai normalu patirti akimirkas, kai iš tiesų norisi tas NŠP lenteles suplėšyti ir kartais taip ir padaroma, tačiau aš noriu žmonėms duoti priežastį vėl prie šio metodo sugrįžti.

Iš tiesų labai svarbu suteikti priemonių suprasti, kodėl NŠP yra svarbus, kodėl mes tą darome, ko mes iš šio metodo galime tikėtis. Tačiau mano knyga ne apie tai. Mano knyga kalba apie sunkaus laiko įveikimą ir primena ne tik tai, jog vėl gali tapti laimingas ar tavo intymus gyvenimas vėl gali būti puikus, tačiau tai, kad perėjus sunkų laikotarpį kitoje pusėje esama kažko, ko tu neįsivaizdavai esant ir ko iš tiesų neįmanoma išreikšti trijų puslapių lankstinuke apie NŠP.

Žodžiai „pilnatvė“, „džiaugsmas“, „pasitenkinimas“ nedaug ką tepasako. Tai yra kažkas, ko tu negali iš tiesų suprasti ar išreikšti, kol nepatiri. Kartais šie žodžiai žada dalykus, kurių iš tiesų jie negali suteikti. Kartais, priešingai, jie žada mažiau, kadangi sakydami „džiaugsmas“, mes neturime omenyje laimės, o kalbame apie visiškai kitą „gyvūną“. Ir kartais žmonės to gali pasiekti savo santuokoje, tačiau tai neatsieina lengvai, pigiai ar greitai.

Parengė Jurga Žiugždienė