Igno Stanio nuotr.

Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje kalbamės su ilgamete bibliotekinke Albina Saladūnaite. Net ir ateinant į biblioteką naujosioms technologijoms, vis tiek išlieka bibliotekininko ryšys su skaitytoju, diskusija, pagalba atsirinkti gausoje. O kai jaunas žmogus, net ir turėdamas elektroninę knygos versiją, vis tiek labiau nori popierinės, bibliotekininkui yra šventė. Kalbamės ir apie kintančius kartų skaitymo įpročius bei apie amžiną tikrų dalykų ilgesį, kuris visada yra tik pasireiškia skirtingomis formomis. 

Ar galėtumėte papasakoti savo kelią, kaip Jūsų gyvenime atsirado bibliotekininkystė? 

Bibliotekininkystės specialybės nesirinkau, baigiau lietuvių literatūrą. Po studijų nuėjau mokytojauti, bet tarybiniais metais darbe su vaikais turėjo būti labai daug ideologijos. Žinojau šį aspektą, bet mane visą gyvenimą labai traukė literatūra, tad baigiau šiuos mokslus. Vėliau supratau, kad mokykloje nelabai galiu ištverti. Veidmainiauti labai sunku. 1978-aisiais atvykau į Panevėžį. Tada nuėjau dirbti į biblioteką. Man labai pasisekė dėl šio darbo, nes buvo širdžiai gera ir tai buvo man visomis prasmėmis atitikmuo. Niekada nejaučiau, kad darbas vargintų, alintų. Labai trumpa istorija, nes faktiškai visą gyvenimą dirbu bibliotekoje.  

O kiek metų jau dirbate bibliotekoje?  

Nesakysiu, nes labai daug. (šypsosi) Beveik visas gyvenimas – 38-eri metai. Keitėsi skaitytojas, keitėsi biblioteka, tačiau esmė turbūt išlieka visada ta pati. Mes kol kas išsaugome tą momentą, kad yra žmogus, knyga ir tu, kuris aptarnauji žmogų. Bibliotekininko darbas yra tarnystė.  

Nors be abejo, biblioteka keitėsi. Ateina technologijos, jos neišvengiamai turi ateiti, bet kartais su nostalgija žiūriu į besikeičiantį žmonių santykį, nes technologijos daug ką išstumia.  

Žmonės pereina ir prie elektroninės knygos...  

Kai tiek ilgai dirbi bibliotekoje, gali pamanyti, kad atėjo tuštėjimo metas, viskas nyksta, niekam nieko nebereikia, yra internetas ir jo užtenka. Bet dabar pamažu jauni žmonės ateina ir sako, kad nepaisant to, kad jie turi elektroninį tos pačios knygos variantą, jeigu tik įmanoma nori skaityti tikrą knygą. Tada bibliotekininkui būna šventė. Negalima sakyti, kad mes visiškai sudedame ginklus ir knyga praranda savo ateitį. Aš tikiu, kad taip nėra.  

Gal ir negerai, kad visą laiką žvilgsnis krypsta į jaunus žmones, yra ir vidurinioji karta. Gal pati nedėkingiausia ir yra vidurinioji karta – žmonės, kuriems dabar per keturiasdešimt metų. Suprantama, jiems reikia dirbti daug darbų, rūpintis vaikais, šeima. Tuomet knygų atžvilgiu gyvenime būna toks tuščias tarpsnis. Vėliau, kai tampa vyresnio amžiaus, žmonės pradeda turėti daug laiko. Na, ir yra jauni žmonės... 

Kai visas dienas nuo ryto iki vakaro dirbi su knyga, tai atrodo, kad žmonės tikrai skaito. Kaip gi galima sakyti, kad neskaito? Tačiau išvedus procentą, turbūt paaiškėtų, kad skaitančiųjų yra labai nedidelė dalis.  

O ką žmonės skaito?  

Įvairiai... Net nekalbu apie tuos, kurie mokosi, lanko įvairius kursus, jų gyvenime amžinas judėjimas, daug privalomos perskaityti literatūros. Jie paprastai vasarą atsikvepia, padeda privalomas knygas į šalį ir stengiasi griebtis grožinės literatūros.

Na, dauguma labai seka naujausią literatūrą. Dabar technologinės priemonės leidžia iš anksto rezervuoti knygą, mūsų sistemoje yra visa eilė laukiančių naujų knygų žmonių. Didžioji dalis mūsų skaitytojų skaito viską. Tik mažas procentas daro rimtą ir gilią atranką. Tie žmonės net sako, kad kuo daugiau siūloma knygų, tuo mažiau ką galima skaityti. Labai daug pasiūlos, kuri tikrai ne visus tenkina. Kieno dūšios jau užaugę, kurie seka ir skiria literatūrines vertybes.  

Žmonės šiuo metu skaito ne tik lengvus romanus, bet ir tai, kas šiek tiek kelia nerimą. Labai populiari yra ezoterinė, parapsichologinė literatūra. Žmonės ypatingai seka šios srities naujienas. Vis kažko ieško ir... neranda. Jau tiek metų, atrodo, žmonės ieško, bet vis neranda atsakymo. Yra alkis, žmonės nori atrasti atsakymus, kodėl jie gyvena ant tos Žemės.  

Tiesą pasakius ten, kur yra tikri dalykai, į religijos skyrių, kur turime tikrai gerų knygų, užeina tik vienetai.

Ar anksčiau daugiau žmonių skaitė tokias knygas?  

Greičiausiai, ne. Tarybiniais metais visa filosofija buvo persmelkta ateizmu. Žmonės, kurie skaitė filosofines knygas ir turėjo subrendusias pažiūras, sakydavo, kad ateistinės knygos yra geros, tiesiog reikia atmesti ideologijos momentą, ir galima rasti labai gerų dalykų. Mokslinis ateizmas atrodė kaip viena geriausių knygų, nes daugiau nieko ir nebuvo galima skaityti.  

Tačiau yra tokių žmonių, kur tikrai domisi, seka ir gilesnius leidinius. Kartais net stebiesi, kaip jie viską suspėja, juk turi ir savo asmeninius gyvenimus, įvairius darbus.  

Tarybiniais laikais buvo jausti ateizmo kvapas, dabar žmonės puola į ezoterines knygas. Ar tarp šių dalykų galima įžvelgti tam tikrą bendrumą?  

Tikrai taip. Kai tiek metų būni su žmonėmis, pradedi matyti tam tikrus dėsningumus. Tarybiniais metais buvo labai aiškus ideologizavimas, primityvus ateizmas. Dabar net stebiesi, kaip ten buvo įmanoma įžvelgti kokią nors logiką... Dabar išsilaisvinimas, išsimokslinimas yra kitoks, netgi diskutuojama, kaip galima suderinti savęs tapatinimą su katalikybe ir domėjimąsi vien parapsichologija. Tiems žmonėms vėlgi atrodo, kad tai nekliudo ir jie tiesiog atsirenka. Be abejo, dažnai negali daug diskutuoti su skaitytojais, nes jų valia rinktis, o bibliotekininko pareiga pateikti prašomų knygų sąrašą. Kilus diskusijoms, galima pastebėti, kad anuometinį ateizmą šiandien keičia savotiškas dvasinis liberalizmas. Žmogus dažnai dabar sako, kad Dievu tiki, pripažįsta Aukščiausiąjį, bet turi grynai asmeninį santykį, kurį pats ir apsibrėžia. Kitaip sakant, nepripažįsta kelio ženklų. Jeigu važiuoji mašina, be kelio ženklų nelabai kur nuvažiuosi. Jei pasirenki vieną ar kitą kelią, bet nepripažįsti jo ženklų, tai gali kilti avarija.  

Žmonės, greičiausiai kuriasi tokias gyvenimo sampratas, kurios jiems būtų patogios... Yra tokia mintis, kad žmogus renkasi tikėjimą kaip prekybos centre. Važiuoja su vežimėliu tarsi po salę, įsimeta tikėjimą Kristumi, tačiau greta prigriebia ir reinkarnacijos idėją, kitus momentus...   

Tikrai taip... Pagal žmonių skaitymo įpročius tas yra jaučiama. Be abejo, kalbėti apie tai reikia atsakingai, neįžeidžiant savo skaitytojo. Ačiū Dievui, kad apskritai žmonės skaito. Bet tikrai žmonės tikėjimo renkasi tiek, kiek jiems tarsi naudinga, kiek jiems norėtųsi.  

Bibliotekoje eksponuojama vyskupo Paltaroko paroda, vyksta įvairių krikščioniškų leidinių pristatymai. Ar tai pritraukia žmones?  

Viltis yra. Nedarytume jokių parodų nei pristatymų, jei netikėtume, kad tai žmonėse išliks. Bet ne paslaptis, kad iš Korėjos ar kur nors kitur atvykęs vienuolis bus populiaresnis. Be abejo, jei paimsime ir kokias nors labai žinomas Lietuvos asmenybes, žmonės vėlgi plūs. Tik kyla klausimas, dėl ko jie plūsta. Ar dėl to, kad ieškoma tikrų atsakymų, ar dėl to, kad populiaru. Dažnai lemiamu veiksniu tampa smalsumas, kad gera klausyti, kad įdomu. Negalėčiau pasakyti, kiek iš tų knygų pristatymų, kitų gražių dalykų, išlieka. Bet žmonės ateina. Tai reiškia, kad žmonės alksta. Žmogus nori kažkuo užpildyti savo vidinį gyvenimą. Tik kyla klausimas, kodėl taip dažnai imama ezoterika, įvairūs sensaciniai leidiniai...  

Tie, kurie turi stiprius atramos taškus, tai paskaito ir tiek. Bet tie, kurie neturi atramos taškų, dažnai pasiklysta.  

Tačiau įvairios sensacijos, yra ne vienas pavyzdys, tiesiog ateina antplūdžiais ir praeina. Turbūt šis mechanizmas galiojo visais laikais. Kai kurie dalykai ateidavo, praeidavo, o kolonos taip ir liko stovėti.   

Kartą J. Marcinkevičius gražiai pasakė, kad ant silpnųjų laikosi pasaulis, daugiau niekam jis nerūpi. Kitaip tariant, pasaulis laikosi ant žmonių, kurie nepasiduoda su masėmis. Tačiau tikri dalykai reikalauja dėmesio, susikaupimo, dėl jų reikia savo viduje nutilti, nurimti. O žmonėms dažnai būna, kad vyksta šou, tą dieną yra puiku, bet kai kitą dieną nebelieka, jau iš karto norisi kažko kito.  

Gal ir knyga kartais žmogui gali būti kaip galimybė nutilti, šiek tiek atsigręžti į save? 

Tikrai taip. Man visada gražu, kad žmonių troškimai, noras, ieškojimas niekada neužgęsta.  

Vilniaus universitete, komunikacijos fakultete yra bibliotekininkystės specialybė. Ar apie mūsų diskutuotus dalykus kalbama su tai studijuojančiais žmonėmis?  

Bijočiau ką nors tiksliai pasakyti. Turime ateinančių baigusių studentų, praktikantų. Ateina jauna karta, taip turi būti. Jie puikiai išmano technologijas, bet nebėra bendro kultūrinio orientavimosi. Atsakymų šaltinis visada yra kompiuteris. Bet kuriuo klausimu paspaudi mygtuką ir tau išmeta, kur ko ieškoti. Taip pat nebėra ir gebėjimo atskirti, kas vertinga.   
 
Visais laikais, kai mes dirbome bibliotekoje, ji buvo ir didelė kultūros erdvė. Plačiąja prasme kultūrinių vertybių išsaugojimo erdvė. Viliamės, kad dar ir yra, bet matome ir kaip sparčiai viskas kinta. Iš universiteto atėję žmonės dažnai būna nebe tiek bibliotekininkai, kiek informatikai... 

Galbūt ateina tokie bibliotekininkai, kurie kartais gali būti neskaitę daugumos fundamentalių knygų?  

Tas labai gerai matyti. Iš pradžių gali pasikliauti kompiuteriu, jis išmes įvairias knygas pagal įvestą temą, bet be bendro kultūrinio bagažo, be bendro kultūrinio išmanymo nesusiorientuosi. Jaunas žmogus, be abejo, negali tiek visko žinoti. Iš vienos pusės, jis neturi tokios didelės gyvenimo patirties, negali būti ir spėjęs tiek visko suvokti, bet bendrai žvelgiant į tendenciją, daug kas tikrai keičiasi.  

Gal panaši padėtis ir knygynuose? Kadaise knygininkas buvo kaip autoritetas, kaip literatūrologas...  

Taip, knygynuose ir bibliotekose tendencijos panašios. Ateina daug žmonių, jie nori atsirinkti knygas. Giliau skaitantys dažnai ateina su klausimais. Jiems nebeįdomu ta didžiulė krūva atvežtų naujų knygų. Jie prašo padėti pasirinkti, ką jiems skaityti. Bibliotekininkas tarsi privalo būti ir šioks toks ekspertas. Jis turi žinoti ne tik šį bei tą apie knygas, bet ir nujausti, ko konkrečiam žmogui gali reikėti. Šį supratimą gali duoti tik patirtis, negali to reikalauti iš jauno žmogaus.  

Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip kinta jaunimo skaitymas?  

Jaunų žmonių skaitymas yra kitoks. Prisiminiau dabar Bukovskį. Jo knygose dominuoja bjaurasties estetika, bet po tuo slypi didžiulė prasmė. Ten bjaurastis vaizduojama ne dėl bjaurasties, o žmogaus siela, išgyvenanti beviltiškumą, kančią civilizacijoje. Aš kalbu apie tai su tais jaunais vaikinais, kurie skaito tokią literatūrą. Jie sako, kad jie taip gyvena, toks yra jų gyvenimas. Mums tai kalba apie tikrą dabartį, nemeluojant sau. Gerai, kad jie renkasi ne „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, juokinga, bet tai buvo bestselerių, bestseleris, nors tai visiškai bevertybinė knyga. O kalbant apie Bukovskį, per jo juodą realizmą, per bjaurumo estetiką žmonės atranda kažkokius etinius atsakymus.

Kai mes brendome atrodė, kad siela, tikro pasaulio ilgesys išsipildo per gražius dalykus. Man visada atrodė, kad svarbiausia harmonija, darna, nors ir kančioje. Viskas skleidėsi per kančioje gimstantį grožį. O dabar jaunimas giluminius dalykus atranda per bjaurastį. Svarbu tai suvokti. Matyt tai yra šių dienų kalba.  

Galbūt dabartinėje erdvėje, kurioje tiek visko prigrūsta, žmogui reikia kažkokio sukrėtimo, kad jį prakalbintų?  

Bet nebestebina nieko nei drastiškumas, nei bjaurastis. Mes jau pripratome. Galbūt per kančią, per purvą žmogus išsigrynina, tampa kitu. Man gražu, kad jie randa tai, ko trokšta jų siela. Žmogus visais laikais trokšta gėrio, grynumo, bet turbūt dabar tie patys dalykai pasiekia per visai kitokį pasaulį.  

Kokie yra Jūsų pačios pamatiniai gyvenimo veikalai?  

Labai ankstyvoje jaunystėje atradau Šatrijos Raganą. Man tai yra kažkas nenusakomo. Dar dabar ją tebeskaitau. Taip pat man buvo svarbi Džeinė Eir. Tai yra jaunystės, vaikystės knyga. Kai buvau jauna sekiau ta nuostabia, tauria meilės istorija, o paskui atėjo šioje knygoje įrašyta tarnystės mintis. Gali pastebėti, kaip tau kalba Dievas, kai esi jauna, bet kažkas vis tiek veda. Kai jau beveik buvai kančioje ir dėkoji Dievui, kad tave sulaikė. Nors nežinai, kas sulaikė ir nekritai į kažkokią bedugnę. Tada dar nemokėjai įvardyti, bet supratai, kad tada buvo tokia didžiulė Apvaizda...  

Ištisai skaitau A. Maceiną. Man labai patinka. Yra kažkoks atitikmuo. Jaunystės metais mėgau Justino Marcinkevičiaus poeziją. Dabar kaip kas nori, taip gali ir vertinti, bet mes tada visose savo šventėse, renginiuose skaitėme jo poeziją. Taip pat buvo susikūręs žygeivių judėjimas, pusiau slapta organizacija. Eidavome per Lietuvą, bendravome, visai kitomis akimis tada atsivėrė tikėjimo dalykai, keitėmės įvairiomis sunkiai prieinamomis knygomis. Šis skarbas buvo kraunamas nuo 1980-ųjų iki pat atgimimo. Man tai yra penki universitetai vienoje vietoje. Gūdžiais tarybiniais metais mums į rankas pakliūdavo kalke atšviesti niekur kitur neprieinami veikalai. Prie laužo skaitydavome Mindaugo Tamonio eilėraščius. Tuo metu mes nieko nežinojome. Bet tai buvo žmogus tuo metu išdrįsęs pasakyti ir parašyti, ką galvoja. Jo gyvenimas buvo sudorotas. Mes brendome skaitydami prie laužo tų žmonių rankraščius.  

Skaitėme tokiu pat būdu ir A. Maceiną. Kai pradėjo eiti šio filosofo raštų tomai, ir kai pirmą kartą į rankas pakliuvo jo poezijos rinkinys „Gruodas“. Tai buvo kažkas nerealaus. To net neįmanoma papasakoti jaunam žmogui, nes jo patirtis yra visiškai kitokia. Bet tu turi kitokią patirtį ir galbūt dėl to visai kitaip prisilieti prie tos pačios poezijos.