Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Aukštoji literatūra – tai gausių, slėpiningų, neaprėpiamų ir antgamtiškai subtilių dvasinių išteklių saugykla, į kurią pasinėrus galima tyliai, būnant pačiam su savimi, o drauge įsiliejus į intymiausius kito žmogaus sielos šaltinius, pasistiprinti, prisotinti sielą giliausių pojūčių, išgryninti savo dvasinį kvėpavimą ir į pasaulį pažvelgti apsivalius nuo sprangaus nerimo bei neužtikrintumo jausmo, kuriamo intensyvaus ir monotoniško visuomeninio mechanizmo. Ji atskleidžia „realybės“ sąvokos netvarumą, išlaisvina nuo įvairius laikmečius kaustančių normų, suteikia galimybę atsikratyti visuomenės iškeltų autoritetų bei vertybių ir pasinerti į asmenišką, niekam kitam nepriklausantį kontaktą su akimirka, joje žėruojančia amžinybe. Šioje literatūroje atsiveriantys vidinio pasaulio peizažai, sklidini vaizdinių, asociacijų, nuojautų, giluminių akimirkos išgyvenimų, sąmonės srautų, bei atsiskleidžiantis santykis su pasaulyje slypinčiais aukštesnės būties atspindžiais atgaivina žmoguje jutiminį subtilumą, o juk būtent gelminis pojūtis veda prie tiesos branduolio, nes jis – tai skverbimasis dieviškosios tikrovės link.

Vis dėlto skaitymas pasaulyje nėra populiari veikla (bent jau kalbant apie „Skaitymą“ iš didžiosios raidės, apimantį aukštąją literatūrą). Akivaizdžiai populiariausi ir pelningiausi visuomenėje paplitę spausdinti tekstai yra įnirtingai reklamuojami abejotinos vertės bestseleriai (ryškios erotinės ar detektyvinės tematikos) arba įvairiausi žurnalai, dažnai koncentruoti į paskalas. Todėl ir šiaip gana žemi bendro skaitymo lygio duomenys pasaulyje neabejotinai dar labiau nukristų taikant jiems kokybės kriterijus. O juk vis dėlto skaitymo lygis stipriai susietas su šalies išsivystymo lygmeniu.

Meksikos rašytojas ir literatūros kritikas Juanas Domingo Argüelles remdamasis statistika teigia, kad turtingose ir išsilavinusiose šalyse vidutiniškai vienas gyventojas perskaito nuo dešimties iki penkiolikos ar galbūt dvidešimties knygų per metus, pavyzdžiui, Meksikoje vidutiniškai perskaitoma vos viena, o gal ir mažiau knygos per metus. Ir vis dėlto net ir turtingose šalyse skaitymo problema aktuali, nes siekiama kelti piliečių mentalitetą, ugdyti analitinį mąstymą, o dešimt knygų per metus dar nėra pakankamai tvirtas pagrindas saviugdai.

Neabejotinai viena pagrindinių žemo skaitymo lygio priežasčių yra skaitymo praktikos neturėjimas nuo mažens. Daugybė vaikų auga terpėje, kurioje knygos turi labai mažą reikšmę ar iš viso jos neturi. Tad skaitymas jų sąmonėje suformuoja migloto ir svetimo reiškinio vaizdinį, visiškai nesusietą su kasdieniu gyvenimu ir reikalaujantį kažkokių specifinių sąlygų bei sugebėjimų, kad būtų įgyvendintas. O jeigu ši veikla nėra praktikuojama namuose ar apskritai artimoje aplinkoje, vadinasi, ji neturi reikšmės kasdienybei ir neteikia jokio ypatingo malonumo, kuris skatintų ja užsiimti.

Apskritai, atsižvelgiant į tai, jog knygos turinys, palyginti ją su televizija, kompiuteriniais žaidimais ar daugeliu kitų laisvalaikio praleidimo būdų, yra užslėptas, tai net ir skaitančių tėvų vaikas neužmegs ryšio su literatūra, kol jam nebus išaiškintas jos funkcijos išskirtinumas – galimybė atgaminti dvasinį vyksmą, smulkiai atvaizduojant jo dėsnius, įvairialypiškumą ir jį nuolatos drumsčiančių gaivalų dinamiką, atspindinčią daugiasluoksnę egzistencijos sudėtį.

Natūralu, kad kol vaikui knyga bus tik neaiškios paskirties stačiakampis daiktas (na, taip, joje kažkas parašyta, bet kodėl gi to paprasčiausiai nebūtų galima pasakyti trumpiau?), tol skaitymas jam atrodys pernelyg nelogiškas, kad būtų verta tam gaišti laiką. Todėl vaikui reikia nuorodų, padedančių visų pirma iš viso milžiniško kiekio spausdinto teksto atsirinkti meno kūrinį, o paskui dar ir įžvelgti jame alsuojančią stulbinamą poeziją, įspūdingiausius vaizdinius ir asociacijas, egzistencijos mistiką, euforiškas būties išjautimo akimirkas, miglotą dvasinės pilnatvės jausmą, negalėjimą atsistebėti būties gaivalais bei amžinąją viltį, girdančią sielą viską apimančio artumo pažadu. Šitaip labai tikėtina, kad vaikas, išmokytas literatūroje ieškoti šviesulių, gebančių įžiebti jo jutiminį pluoštą ir nuskaidrinti mintis, išsiugdys meninę intuiciją ir skaitymas taps natūraliu jo gyvenimo komponentu, padedančiu išlaikyti dvasingumo ašį bei prisotinti būvį nežemiškos pojūčių kokybės.

O užaugus skaitymo nepropaguojančioje terpėje, tikėtina, jog jeigu jau žmogui į rankas paklius knyga, tai bus kažkas iš išpopuliarintos, vadinamosios „laisvalaikio“ literatūros, neskatinančios nei emocinės, nei intelektualinės brandos. Taigi akivaizdu, jog teoriškai kiekvienam raštingam ir mąstančiam žmogui prieinamas skaitymo skatinamas nuolatinis dvasinis tobulėjimas tampa svetimu ir nesuvokiamu reiškiniu, matant knygas tik iš tolo, neprisiliečiant prie jų ir nepasiduodant savaiminiam asmenybės augimui, prisitaikančiam prie aukštos kartelės, kurią nustato rimtoji literatūra. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į skirtingą tėvų išsilavinimo lygį, skaitymo įgūdžius turi įdiegti visuomeninė įstaiga, privaloma visiems vaikams, – mokykla.

Ir vis dėlto ši ugdymo įstaiga, nors ir duodama ilgus literatūros sąrašus, ne tik neprisideda prie skaitymo malonumo atskleidimo, bet dažnai paprasčiausiai atbaido vaikus, sukurdama skaitymo kaip nuobodžios prievolės įspūdį. Tam įtakos turi keletas veiksnių. Visų pirma – tai netaktiškas ir neatsakingas knygos pristatymas moksleiviams. Lietuvių mokyklose paplitusios vadinamosios „teksto suvokimo“ užduotys, kuriose pateikiami konkretūs klausimai, į kuriuos turi atsakyti mokiniai. Šie klausimai būna sudaryti kokio nors vieno konkretaus žmogaus, pritaikyti individualiam jo teksto suvokimui, dažnai pilni klaidų, netiksliai išreikšti ar tiesiog pasikartojantys kelis kartus iš eilės tik kitais žodžiais.

Tokios aiškiai nubrėžtos ankštos suvokimo ribos slopina vaiko kūrybiškumą ir ugdo baimę skaityti – „o kas, jeigu nesuprantu teksto, nes neteisingai atsakau į klausimą?“ Negana to, klausimų ir į juos pageidautinų atsakymų neprofesionalumas plačiai žinomas. Remiantis praktika, kai autoriai patys atsakinėjo į šio pobūdžio užduotis apie savo kūrinius ir neteisingai atsakė į daugelį klausimų, iš valstybinių egzaminų ši užduotis buvo panaikinta. Deja, mokyklose ji gyvuoja iki šiol.

Kita priežastis yra dažnas mokytojų autoriteto menkumas, jų intelektualinis nevisavertiškumas. Dauguma mokytojų raginimą skaityti suvokia tik kaip griežtas patikras, susietas su privalomąja literatūra, o nereto jų literatūrinis akiratis ir pasibaigia ties ja. Be abejo, pasitaiko ir iš tiesų kompetentingų žmonių, jaučiančių meną ir siekiančių juo dalintis. Tokie mokytojai natūraliai linkę domėtis tuo, ką skaito moksleiviai, sugalvoja daugiau su skaitymo malonumo atskleidimu susijusios veiklos. Tačiau tai reti atvejai.

Paprastai literatūros mokytojas primena siauro akiračio žemesnįjį viršininką, aklai ir nepajudinamai besivadovaujantį ribotais nurodymais, gautais iš aukštesnės valdžios, – jis skaitymo prasmę grindžia pareiga išlaikyti egzaminą, tekstą atverti moko į sąsiuvinį išrašant epitetus, be atokvėpio kurpiant šabloninius rašinius („Nepamirškite – dėstymo pastraipos turi būti maždaug vienodo ilgio!“) ir stengiantis atrasti tą vienintelį teisingą atsakymą į vadovėlio autoriaus, už visus geriausiai išjautusio kūrinį, sugalvotą klausimą.

Taigi dažnas mokytojas, pats neperprasdamas sudėtingos bei temperamentingos meno natūros ir neįsivaizduodamas, kaip su juo elgtis, niekuo negali padėti savo moksleiviams. Ši kebli situacija veikiausiai susiklostė dėl visuotinio skaitymo nepopuliarumo ir mažai apmokamo mokytojų darbo, kai į edukologijos universitetą neretai stoja tie asmenys, kurie neįstojo į patrauklesnes, geresnį darbą žadančias specialybes, ir jiems liko mokymosi įstaiga, siūlanti sunkią, atsakingą, mažai apmokamą profesiją.

Tad gabiems žmonėms paskatos būti mokytojais nėra, todėl vietoj jų mokyti eina silpnesniais sugebėjimais apdovanoti žmonės, užtat mokykloje jie transformuojasi – tampa intelektualiniais moksleivių palydovais net dvylika šių gyvenimo metų. Ir pasisekė tiems moksleiviams, kuriems kliuvo ryžtingi mokytojai, apdovanoti neeiline vidine stiprybe ir apsisprendę, nepaisydami kliūčių, padėti savo globotiniams išsivaduoti iš moralinio bei intelektualinio dogmatizmo, apraizgiusio ugdymo sferą.

Dar viena skaitymo nepopuliarumo priežastis yra ta, jog menas, kaip intelekto ir jutiminio rafinuotumo šaltinis, nėra pristatomas moksleiviams per pamokas. Vadinamosios menų pamokos – muzika ar dailė – paprastai vedamos atmestinai, koncentruojantis į praktinę veiklą (dainavimą, piešimą). Tam gabumų akivaizdžiai turi ne kiekvienas vaikas, tad dažnai šios pamokos jam tampa beprasmiu užsiėmimu, o štai meno pojūtį, stipresnį ar silpnesnį, šiokį tokį nusimanymą apie jį gali įgyti kiekvienas. Tačiau su didžiaisiais dailininkais, architektais ar kompozitoriais moksleiviai būna supažindinami geriausiu atveju tik paskutinėse klasėse, jau pasirinkę kažkurią meno pamoką kaip pasirenkamą dalyką. O ką jau kalbėti apie tai, kad itin retai pasistengiama jiems padėti suprasti šedevrus kaip koncentraciją dvasinio virtuoziškumo, pasiekiamo kiekvienam, suteikiančiam savo sielai erdvės ir laisvės lavintis ta linkme.

Galiausiai yra dar viena nepaprastai svarbi problema, trukdanti moksleiviams pamėgti skaitymo procesą – tai privalomųjų knygų programa. Įprasta, kad mokyklinėse programose vyrauja tos šalies, kurioje mokomasi, literatūra. Šiuo atžvilgiu lietuviams labai nepasisekė, kadangi programose lietuvių literatūra ne šiaip vyrauja, bet tiesiog išstumia bendrą, išsilavinusiam žmogui privalomą pasaulinės literatūros kontekstą. Pažvelgus į Lietuvos mokyklines programas matyti, kad kone visi privalomieji kūriniai yra lietuviški, o tas menkas skaičius į programas įtrauktų užsienio meistrų praktikoje yra dažnai apeinamas, nes egzaminai laikomi tik iš lietuvių autorių kūrybos.

Atsižvelgiant į mažą šalies dydį, spaudos draudimo laikotarpį ir lietuvių autorių „figūravimą“ pasaulinės literatūros kontekste, akivaizdu, jog visų mokyklos metų programa negali būti sudaryta remiantis vien lietuvių autoriais, nes tada jos kokybė tampa labai abejotina. Šitaip lietuvių moksleiviai susiduria su rimta kultūrine diskriminacija, kadangi jų, gyvenančių mažoje šalyje, literatūrinis akiratis taip pat formuojamas itin mažas, o štai anglai mokyklose ugdomi visą pasaulį pakerėjusiais meistrais. Tad kol lietuviai pažindinasi su literatūros fenomenu nagrinėdami Biliūno didaktiką ir atvirukinį Maironio patriotizmą, anglakalbiai ugdosi jutiminį sodrumą pažindindamiesi su subtiliomis Faulknerio dvasinio drastiškumo apraiškomis, išjausdami grakštų poetinį Vaildo pasaulį ar pasinerdami į slėpiningus Joyce‘o sąmonės srautus.

Taigi negaudami galimybės prisiliesti prie talentingiausiais pasaulyje pripažintų autorių kūrinių, mūsų moksleiviai gauna tik lietuvišką raštiją, turinčią istorinę reikšmę, bet nedažnai atitinkančią aukštosios literatūros kriterijus. Todėl realus daugiaplanis literatūros vaizdinys jiems įdiegiamas kaip sumažinta, regioninė versija, apribojanti moksleivių galimybes atsirinkti ir vertinti knygas.

Šitokia situacija mokykloje nulemia tai, kad itin dažnai į Filologijos fakultetą stoja ne tie žmonės, kurie mėgsta skaityti ir yra linkę atsiduoti intelektualinei veiklai, o tie, kuriems paprasčiausiai nesiseka tikslieji mokslai. Ir štai tuomet aiškiai išryškėja milžiniška spraga, atsivėrusi toje vietoje, kurioje turėtų būti tiesioginė jungtis tarp mokyklinio ir universitetinio išsilavinimo. VU Filologijos fakultete nuo pirmųjų metų dėstoma taip, tarsi studentai jau turėtų išmanyti aukštąją literatūrą. Remiantis šia iliuzija, dar į pirmo kurso programą įtraukiamas literatūros teorijos įvadas, koncentruotas į skirtingų teorijų aiškinimą, neišvengiamai reikalaujantį sukaupto gausaus literatūrinio konteksto. Tam, kad ši paskaita studentų akyse netaptų sudėtingu, užšifruotu stiklo karoliukų žaidimu, pasiekiamu tik išrinktiesiems – dėstytojams, iš nežinia kur gavusiems mistinę dovaną išskaityti to įmantraus žaidimo prasmes – literatūrinės užuominos, vartojamos teorijų aiškinime, turi įgyti aiškų kūną su jomis supažindinamųjų mintyse. Tačiau kaip tai gali įvykti, jeigu iš mokyklos atėję studentai, neretai skaitę praktiškai tik privalomąją literatūrą mokykloje, net nėra girdėję, pavyzdžiui, Prusto pavardės ir nežino, kaip ją tarti?

Įspaudus tas skirtingas mokslines teorijas į dar visiškai nesusiformavusį studento meninį suvokimą, jis tampa nebepajėgus regėti kūrinį kaip visumą, nes prieš išmokdamas jį išjausti, prieš užmegzdamas su juo asmenišką ryšį, turi užsiimti nepažįstamo mechanizmo ardymu detalėmis. O štai perskaityti bazinių literatūros kūrinių iš studentų iš esmės nereikalaujama ir vėliau. Tiksliau – vėlesnis susipažinimas su kai kuriais iš jų studijų metu yra jau laimės dalykas, priklausantis nuo pasirinktos specialybės, kadangi literatūros paskaitos yra griežtai profiliuojamos pagal studijuojamą kalbą. Prancūzų filologijos studentai gauna tik prancūzų literatūros paskaitas, anglų filologai – tik anglų bei amerikiečių, ispanistai – tik ispanų ir Lotynų Amerikos, o lituanistai – tik lietuvių (ir vėl!).

Bendri pasaulinės literatūros kursai lietuvių kalba yra ne privalomi, o tik pasirenkami (jau nekalbant apie tai, kad tikrai neužtektini, kadangi vienam jų, „Realizmas vs. modernizmas“, realiai trūksta didesnės erdvės, nes jis apima du kone turtingiausius literatūros laikotarpius ir esminių šedevrų juose yra tikrai daugiau, negu įmanoma perskaityti per semestrą, o antrąjį, „Klasikinis rusų romanas“, pavyksta gauti ne kiekvienais metais). Tad apskritai tikėtina, kad filologas aukštąją mokyklą baigs nežinodamas nei kas tas Proustas, nei kas ta Woolf, nei kas tas Rilkė, nei kas ta Achmatova. Tuomet pagal kokius kriterijus žmogus galės atsirinkti knygą, atskirti aukštąją literatūrą nuo ne aukštosios, jeigu apskritai nežinos egzistuojant tokią meninės vertės amplitudę?

Taigi regint šią delikačią literatūros, kaip reikšmingo dvasinio papildo, integracijos į kasdienį gyvenimą problemą, tampa akivaizdu, kad skaitančią visuomenę reikia ugdyti nuo mažens. Vienas pačių elementariausių, lengviausiai įgyvendinamų būdų galėtų būti mokyklinės programos korekcija, atmetant didelį kiekį abejotinos vertės literatūros bei jai priskiriamus įvairius istorinius dokumentus (pavyzdžiui, kunigaikščių laiškus).

Vietoj to moksleivius derėtų supažindinti su visame pasaulyje pripažintais meistrais, pasižyminčiais aukšta menine kokybe, ugdančiais intelektą bei emocinę brandą. Iš pradžių vyresnėse klasėse galėtų būti atrenkami tokie kūriniai kaip Bookerio premijos laureato K. Ishiguro romanas „Neleisk man išeiti“, I. Allende „Dvasių namai“, G. G. Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, J. P. Sartre‘o apsakymų rinkinys „Siena“ ar kiti visame pasaulyje prie aukštosios literatūros priskiriami, tačiau nesunkiai skaitomi kūriniai, aktualūs ir gebantys sudominti, švelniai įtraukiantys į rimtojo meno pasaulį bei paliekantys paslaptį, skatinančią ieškoti būdų ją atskleisti kitų meistrų kūriniuose, savo ruožtu praplečiančiuose paslapčių tinklą bei kurstančiuose alkį jas perprasti. Šitokiu būdu palaipsniui, bet efektingai įvedant moksleivius į rimtojo meno pasaulį, iki mokyklos baigimo galima juos supažindinti su tokiais literatūros virtuozaiskaip Faulkneris, Proustas, Woolf ar Joyce‘as, gebančiais išsaugoti akimirką amžinybėje, užčiuopti subtiliausių pojūčių gelmes ir atverti unikaliausias sielos kerteles.

Ir štai prisilietęs prie šio to iš vertingiausių rašytojų kūrybos, žmogus baigs mokyklą pakankamai apsišvietęs, kad gebėtų atskirti aukštąją literatūrą nuo kito spausdinto teksto. O be to, ši pažintis su kokybiškiausia pasaulio literatūra padės jam perprasti ir unikaliausius lietuvių literatūros reiškinius, pavyzdžiui, dabar dažnai mokykloje tik nuovargį ir pašaipą dėl savo stilistikos keliantys Donelaičio „Metai“, moksleiviams išsilavinus literatūrinį pojūtį, atsivers kaip originalus, šmaikštus, daugiasluoksnis aukštos poetinės ir istorinės vertės kūrinys, pasauliniame kontekste nusipelnęs garbingos vietos. Tad tam, kad žmogus išsigrynintų savo meno, o drauge ir apskritai pasaulio, vertinimo kriterijus, jis turi leisti į save plūsti kultūrai išlaisvinant ją nuo bet kokių geografinių trikdžių. O kuo anksčiau žmogaus dvasia bus be jokių išlygų pradėta maitinti tuo, kas ją gali labiausiai praturtinti, tuo geriau ji įgus įsisavinti tai, kas vertingiausia, ir tuo sveikesnė bei atsparesnė ji formuosis.

Ir vis dėlto, siekiant išspręsti neskaitymo problemą, neužtenka susikoncentruoti į ugdymą nuo ankstyvo amžiaus, aukštąją literatūrą reikėtų populiarinti ir tarp suaugusiųjų. Vietoj tokių bereikšmių reklamų kaip gana neseniai autobusų stotelėse kabėjusios „Trūksta romantikos? Atsiversk knygą“ (na, juk jei „trūksta romantikos“, tikrai nebūtina atsiversti knygos), būtų aktualu pradėti reklamuoti konkrečius rimtosios literatūros kūrinius, šitaip atkreipiant dėmesį į vertingas knygas ir atsikratant dabartinio iš esmės ydingo skaitymą skatinančių reklamų principo, knygą pateikiančio ne kaip aukštąjį meną, o kaip apskritai bet kokį įrištą spausdintą tekstą. Šis situacijos pasikeitimas neleistų „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ pobūdžio skaitalams taip lengvai savo tiršta bei sklaidžia tamsa užgožti skaidraus ir tyro šedevrų vaizdinio. Oapšvietus menu socialinę aplinką, viltis ir prigimtinis polinkis į švelnumą visą laiką priešais save turėtų siekinį, į kurį stiebtis.

Taigi egzistuoja daugybė galimybių spręsti neskaitymo problemą, tačiau joms reikia stropumo, lankstumo ir nuoširdumo, nebijant į įsisenėjusias normas pažvelgti naujai. O spręsti šį klausimą tikrai reikia, kadangi žmogus, skaitydamas aukštąją literatūrą, išgrynina savo sielą, užčiuopia gaivališkiausias egzistencijos gijas ir, užmegzdamas artimą ryšį su pasauliu, įgyja dvasinės stiprybės, pasitikėjimo gyvenimu, leidžiančio atsitiesti ir formuoti vertybes, suvokiant skaidriausius savo sielos poreikius. Juk žmogus, nesupratęs savęs, esminio visa ko šaltinio, negebės kurti ir visavertės visuomenės, pagrįstos meile...