Lapkričio 12 dieną publikavome tekstą apie prekybos žmonėmis problemą Lietuvoje „Prekiautojų žmonėmis taikiklyje – nepilnamečiai“. Jame pašnekovai kėlė klausimus dėl be žinios dingstančių nepilnamečių, nepakankamos liudininkų apsaugos ir dažnai prasilenkiančios oficialiosios ir nevyriausybinių organizacijos statistikos. Vidaus reikalų ministerijos darbuotoja, daug metų kovos su prekyba žmonėmis srityje dirbanti Reda Sirgedienė aiškina, kad Lietuva yra viena iš daugiausiai prekybos žmonėmis atvejų išaiškinančių Europos šalių tarp panašų gyventojų skaičių turinčių valstybių ir yra numatytos apsaugos priemonės baudžiamojo proceso dalyviams, tačiau patys nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis tos apsaugos atsisako arba neatitinka įstatymu nustatytų sąlygų.

Nevyriausybinės organizacijos mano, kad baudžiamųjų bylų dėl prekybos žmonėmis yra labai mažai dėl to, kad neužtikrinama pakankama nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis liudytojų apsauga. Žmonės bijo, kad nusikalstamų grupių nariai susidoros su jais ar jų artimaisiais. Ar sutiktumėte su šia problema?

Viskas priklauso nuo to, su kuo lyginame statistinius duomenis. Pavyzdžiui, 2013 m. buvo registruoti 23 ikiteisminiai tyrimai, susiję su prekyba žmonėmis, vaiko pirkimu arba pardavimu bei išnaudojimu priverstiniam darbui, o 2014 m. – registruoti 24 tokie tyrimai. Šiemet per dešimt mėnesių buvo registruota 19 ikiteisminių tyrimų, o per dvejus praėjusius metus kasmet nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis pripažinta po 47 asmenis. Tai didelis skaičius Lietuvai, kadangi Europos statistikos tarnybos duomenimis, 2010–2012 metais visoje Europos Sąjungoje prekybos žmonėmis aukomis Lietuvos Respublikos piliečių buvo pripažinti 244 asmenys, iš kurių net 146 Jungtinėje Karalystėje, o 50 – Lietuvoje. Trečioje vietoje liko Nyderlandai, ketvirtoje – Vokietija, o visos kitos valstybės išaiškino tik po kelis atvejus. Reikėtų nepamiršti, kad Jungtinės Karalystės teisėje įtvirtinta platesnė prekybos žmonėmis samprata negu Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.

LR baudžiamajame kodekse esantis prekybos žmonėmis straipsnis atitinka visus tarptautinius dokumentus. Kai kurios valstybės šią sąvoką yra išplėtusios, pavyzdžiui, kaip yra padariusi Jungtinė Karalystė. Kai kuriose valstybėse žmonių pervežimas išnaudojimo tikslu traktuojamas kaip prekybos žmonėmis atvejis. Lietuvoje prekyba žmonėmis yra nusikaltimas, pasižymintis trimis požymiais – reikia nustatyti ir įrodyti nusikalstamą veiksmą, nukentėjusio suaugusio asmens valios palenkimo būdą (vaiko pirkimo arba pardavimo atveju nukentėjusio vaiko valios palenkimo būdą nebūtina įrodyti) ir išnaudotojišką tikslą. Reikia įrodyti, kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, (nesvarbu, ar jis sutiko) būtų išnaudojamas. Surinkti šio nusikaltimo įrodymus tikrai labai sunku. Įvertinant tai, kad Jungtinės Karalystės teisėje inkorporuota platesnė prekybos žmonėmis samprata, šios valstybės dydį, ekonominį išsivystymą, kuris patrauklus ieškantiems darbo, ir kitus faktorius, taip pat atsižvelgiant į panašių dydžiu Baltijos jūros regiono valstybių baudžiamąją statistiką (Latvijos, Estijos, Danijos ir kt.), Lietuvoje kasmet registruojamų ikiteisminių tyrimų ir nustatytų aukų skaičiai yra tikrai geras pasiekimas.

Todėl drįsčiau teigti, kad pareigūnai Lietuvoje dirba gerai ir atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus. Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad prekyba žmonėmis yra latentinis, nematomas, nusikaltimas, todėl neįmanoma įvertinti, kiek tokių atvejų yra. Be to, prekyba žmonėmis painiojama su kitais nusikaltimais (pavyzdžiui, išnaudojimu priverstiniam darbui, sukčiavimu ir kt.). Ten, kur neįmanomas tikslumas, atsiranda vietos interpretacijoms.

Žinoma, kai kurios šalys turi daugiau lėšų ir priemonių kovoti su prekyba žmonėmis. Tarkime, Švedija turi nacionalinį pranešėją bei tarpžinybinę grupę Stokholmo savivaldybėje, kuri koordinuoja pagalbą aukoms ir bendradarbiavimą su teisėsauga tyrimo metu. Visi specialistai yra apmokyti, žino, kaip reaguoti, suteikia reikiamą pagalbą. Tačiau tai priklauso ir nuo valstybės galimybių.

Visgi tik nedidelė dalis prekybos žmonėmis atvejų pasiekia teismą?

Dažnai prekybos žmonėmis aukoms nustatomi psichinės sveikatos sutrikimai, kurių pasekmes jos gali jaučia ilgą laiką ar net visą likusį gyvenimą.

Aukos saugumo užtikrinimas yra stipri paskata liudyti teisme, tačiau kai kurios iš jų negali liudyti dėl savo psichinės būklės. Nerekomenduojama jų apklausti, kad jų psichinė sveikata dar labiau nepablogėtų. Ne visada įmanoma apklausti ir psichinę negalią turinčius asmenis. Yra buvę atvejų, kai nustatomas asmuo, galėjęs nukentėti nuo prekybos žmonėmis, tačiau jis paneigia pareigūnų surinktą informaciją ir kategoriškai atmeta faktą, kad galėjo nukentėti nuo prekybos žmonėmis. Be to, jums reikėtų pamatyti, kokiose trobelėse gyvena didžioji dalis prekybos žmonėmis aukų. Į daugelį jų laisvai galima įeiti pro langą arba įvirsti su visomis durimis, kai kur nėra įprastų namų apyvokos daiktų, patalynės ir panašiai. Kaip sako iš užsienio atvykstantys tyrėjai, iš tokios aplinkos turbūt ir jie važiuotų bet kur ir sutiktų net su keisčiausiais pasiūlymais. Dalies žmonių socialinė padėtis tokia baisi, kad vaikai yra išleidžiami važiuoti, nes gali gauti pinigų sau ir dalį atiduoti tėvams. Tokiems žmonėms apsisaugoti labai sunku, nes pačioje jų gyvenamojoje aplinkoje yra nesaugu. Nusikaltėlis, būdamas suinteresuotas, kad auka neduotų prieš jį parodymų, neabejotinai kalbėsis su žmogumi ir pasiūlys tam tikrą atlygį. Iš nevyriausybinės organizacijos ir valstybės atlygio už tai, kad davė parodymus, prekybos žmonėmis auka negaus. O pinigų trūksta.

Ar tikrai verta siūlyti kyšius, kai galima paprasčiausiai įbauginti auką grasinimais?

Visgi dažnai nusikaltėliai su aukomis bando susitarti.

Lietuvoje yra numatytos apsaugos priemonės nukentėjusiesiems, jeigu šie asmenys aktyviai bendradarbiauja su teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnais padėdami atskleisti nusikalstamą veiką, arba gaunami patikrinti duomenys, kad šių asmenų gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymas valstybei kainuoja labai brangiai, nes žmogaus apsauga ir išlaikymas užtikrinami 7 dienas per savaitę 24 val. per parą. Tačiau mano praktikoje nė vienas nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis nesutiko, kad jam būtų taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Dažniausiai nurodyta priežastis – nenoras būti saugomam visą parą ir siekis vėl kažkur išvykti ir užsidirbti.

Jungtinės Karalystės antivergovės komisaro Kevino Hylando skaičiavimais, 2014 m. Jungtinėje Karalystėje buvo nustatyta apie 10000 prekybos žmonėmis aukų, o Lietuva yra devinta pagal dažnumą aukų kilmės šalis. Komisaras kaip dažniausią Lietuvos piliečių išnaudojimo pobūdį nurodo priverstinį darbą. Ar Lietuvoje tai netraktuojama kaip prekyba žmonėmis?

Kaip minėjau, mūsų įstatymai skiriasi. Jeigu žmogus, grįžęs iš Jungtinės Karalystės, papasakoja, kad buvo išnaudotas, tai dar nereiškia, kad prokuroras ir teisėjas, išmanydami įstatymus, tai patvirtins.

LR baudžiamojo kodekso 147-1 straipsnyje žmogaus išnaudojimas darbui ir paslaugoms yra įtrauktas kaip atskira nusikalstama veika. Tas, kas panaudodamas valios palaužimo būdus, pavyzdžiui, apgaulę, fizinį smurtą ar grasinimus, vertė žmogų teikti paslaugas ar atlikti darbus, įskaitant elgetavimą, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį. Jungtinė Karalystė savo ruožtu tokius atvejus priskiria prekybai žmonėmis. Skirtingi baudžiamieji įstatymai labai iškraipo statistiką. Esame Europos Komisijai pateikę pasiūlymą, kad būtų tikslinga suvienodinti šiuos straipsnius Europos Sąjungos valstybėse narėse arba peržiūrėti statistinių duomenų rinkimo tvarką.

Vien per 2014 m. dingusiais be žinios buvo paskelbti 2508 Lietuvos piliečiai, dauguma jų dingsta išvykę į užsienį. Ar tai potencialios prekybos žmonėmis aukos? Kokios būna jų dingimo priežastys?

Pakankamų pajamų turintis žmogus rečiau pateks į prekybos žmonėmis pinkles nei tas, kuris nuolatos stokoja pinigų, neturi išsilavinimo, neranda darbo. Be abejo, šios problemos šaknys yra socialinėje situacijoje. Rizikos grupių asmenys rečiau žiūri televiziją ir klausosi radijo, rečiau skaito spaudą, todėl turi mažiau žinių, kaip apsisaugoti, dėl sunkios materialinės padėties lengviau patiki ir (ar) priima net ir keistus darbo pasiūlymus. Net jeigu policija tokį žmogų įspėja apie galimą grėsmę nukentėti nuo prekybos žmonėmis, aiškina, kad net tos valstybės piliečiai toje valstybėje negauna tokio atlyginimo, koks buvo žadamas nemokančiam kalbos, neturinčiam darbo patirties lietuviui, jis vis tiek vyksta. Po kurio laiko jį tenka gelbėti, o nevyriausybinėms organizacijoms jam padėti.

Būna, kad lietuviai randami valkataujantys užsienyje ir neturi pinigų arba nenori paskambinti artimiesiems. Būna, kad nenori bendrauti su artimaisiais, ypač tie, kurie turi geriau apmokamus darbus, nes giminaičiai reikalauja pinigų. Kiti būna patekę į įkalinimo įstaigas. Ir artimieji, nežinodami, kur yra žmogus, kreipiasi į policiją prašydami pradėti asmens paiešką. Dalis asmenų, kuriems buvo paskelbta paieška, randami greitai arba sužinoję patys susisiekia su artimaisiais. Tik nedidelė dalis paieškų užtrunka ilgą laiką.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro duomenimis, per trečiąjį 2015-ųjų metų ketvirtį, paieškų registre buvo užregistruotos 305 dingusios nepilnametės mergaitės ir 234 berniukai. Dauguma jų po keleto dienų ar savaitės atsiranda. Kaip spręsti šią nepilnamečių įtraukimo į nusikalstamą veiką problemą?

Kol negerės ekonominė socialinė situacija, vaikų užimtumas ir pan., tol egzistuos ir prekybos žmonėmis problema Lietuvoje kaip kilmės valstybėje. Naujausiais duomenimis, vis daugiau nepilnamečių patenka į prekybos žmonėmis tinklą. Vaikai vežami nusikalstamoms veikoms daryti ir už kelias dienas gauna tokius pinigus, kokių tėvai neuždirba per mėnesį. Kai vaikas turi pinigų sau ir dar gali paremti tėvus, pamokytas prekeivių žmonėmis, jis nėra linkęs atskleisti, iš kur gavo tuos pinigus. Policijos statistika patvirtina, kad vaikų paieškos laikotarpis dažnu atveju yra trumpas.

Ar yra kokių nors priemonių, kaip pažaboti šį reguliarų nepilnamečių dingimą bent iš globos įstaigų?

Jeigu vaikai bus užimti ir prižiūrimi, gal ne visada pavyks juos įtikinti išvažiuoti. Vaikais turi rūpintis šeimos, globėjai pagal įstatymą, pedagogai. Vėl grįžtame prie to paties – svarbi šeimos gerovė. Jeigu tėvai turės pakankamai pajamų ir aprūpins vaiką, jam nebus reikalo slapstytis ir bėgti, vogti ar daryti kitus nusikaltimus tam, kad dar galėtų paremti ir savo tėvus.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate spręsdami prekybos žmonėmis problemą?

Kovodami su prekyba žmonėmis, turime užtikrinti tarpžinybinį bendradarbiavimą, įtraukti tiek pilietinės visuomenės organizacijas, tiek tarptautines organizacijas. Jeigu šioje veikloje dalyvaus tik Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, to tikrai nepakaks. Turėtų dalyvauti ir Švietimo, ir Kultūros, ir Švietimo ir mokslo, ir Sveikatos apsaugos ir kitos ministerijos. Tenka pripažinti, kad šios ministerijos šiuo metu į tarpinstitucinį veiklos planą kovos su prekyba žmonėmis priemonių nėra pasiūliusios.