Kartais prie literatūros kūrinio tenka priartėti iš labai toli. Netgi nepakanka pasirinkti analizės metodą (artimą, sakysime, kultūrinei psichoanalizei). Gali tekti netgi pirmiausia pateisinti paties vertinimo „legitimumą“, tad ir pasiaiškinti, kas yra tas literatūros kritikas (-ė) ir kam jo ar jos reikėtų. Kaip puikiai žinome, nėra tokios kvalifikacijos arba diplomo. Galima turėti lituanistės, anglų kalbos specialistės diplomą, dar vieną kitą, bet literatūros kritiko sertifikato ar diplomo – tokio apskritai nėra. Tai jis (ji) save pasiskiria, savaip išsiskiria, nes nėra ir išrenkamas (-a)? – Rinkimuose esi arba išrenkamas, arba ne, o šiuo atveju pasiskelbi – aš esu literatūros kritikas (-ė). Pats įvardijimas „kritikas“ gali sukelti juoką, nes tiesiogine prasme reikštų įsipareigojimą kažką imti ir būtinai sukritikuoti. Toks požiūris pasilikęs iš vadinamųjų socialistinio realizmo laikų ir metodų, nes kitaip nebūtų buvę vadinamosios teisybės, tvarkos ir tos, jau nuėjusios į praeitį, būties apskritai, jeigu nebūtų vykęs toks vienas kito „koreliavimas“, kartais padaužant per galvą, o kartais tariant, kad viskas lyg ir gerai, bet pasakant, jeigu jau nėra ko prikišti, „tai tu čia neužmik ant laurų, tu žiūrėk, nes jeigu tu nežiūrėsi, tai mes žiūrėsime, tave stebėsime“. Tai toks – kiek šaržuojant – turėjo būti tas literatūros kritikas. Tenka pasiaiškinti ir koks gali būti literatūros kritiko įsiterpimas šiandien. Mūsų žmonės yra daug patyrę, jie protingi, išsilavinę, drįstu sakyti, be galo daug jau matę, pažįsta Europą ir išmano europinės kultūros procesus, daug ką yra perpratę. Ir kai stovi prieš žmones, klausytojus, kaip „kritikė“, pristatydama naują knygą, turi suprasti, kad kalbi tiems, kurie, jeigu ir tyli, tai labai lengvai tave nuginčytų ir apgintų autorių, ir tikrai turėtų ką pasakyti, jei norėtų.

Loretai Jastramskienei jos novelių romano „Įpėdiniai“ pristatymo proga Arvydas Vidžiūnas tarsi įteikė gražų prizą – „paskutiniosios Europos romantikės“. Apie „Įpėdinių“ autorę iš tiesų labai tinka kalbėti kaip apie romantikę. Bet mes žinome, kad knygos ir knygų leidyba, apskritai kultūra šiais laikais yra didele dalimi ir verslas. Visas ir mūsų gyvenimas didele dalimi yra įvairiausių verčių kalkuliavimas ir reiškia „plėtrą“ arba bankrotą daugeliu prasmių. Mes esame pradėję visai kitaip mąstyti, tad ir kalbėti neįprastomis sąvokomis. Tas kultūros srities dalyvis, kuris yra pasiskelbęs ir pretenduoja būti ar kritiku, ar kultūros analitiku, turi „kalkuliuoti“ kultūrines vertes. Iš analitiko to tikimasi – ir nesidžiaugiama, jeigu jis pasimaivo ir pasitraukia be rezultato – nepasakydamas, kokia kūrinio vertė. Panašiai kaip kad nesidžiaugia tėvai, kai vaikams mokytojos pirmosiose klasėse vietoje įvertinimo tik pripiešia vaikams saulučių. O kam tos saulutės, klausia tėvai ir sako: aš noriu žinoti, ar mano vaikas protingas, man įdomu, kiek jis gautų, gal dvejetą ar trejetą. Tad literatūros „specialistai“ turėtų daug žinoti apie literatūrą profesionalaus išmanymo prasme, suprasti ir „valdyti“ ją kaip vieną iš gyvenimo sričių.

Ką reikėtų tęsti mintį apibrėžtame kontekste? – Vėlgi, yra lietuvių kultūra, nes yra mūsų nacija, yra mūsų istorija. Esame labai jauna nacija, ypač jauna net Europoje ir lietuvių kultūra iš tiesų yra dvidešimtojo amžiaus kultūra. Tai toks plonas sluoksnelis ant europinės kultūros vandenų gelmės. Yra tam tikrų pranašumų, bet kultūros srityje tuoj pat susiduriame su tuo, kas negali būti suvokta kitaip, kaip stoka. Kaip mes turėtume vertinti kiekvieną šiuolaikinį lietuvių literatūros autorių, ko tikrai galėtume reikalauti ir ko apskritai neturėtume? Manau, kad tiesiog negalime reikalauti iš jokio autoriaus sudėtingo, epopėjos prasme į gelmę nueinančio romano. Mūsų, lietuvių, literatūra dar negali jo „įsiūbuoti“. Ir ne tik todėl, kad pirmasis lietuviška romanas buvo parašytas dar taip neseniai – prieš šimtmetį. Pastarąjį pusšimtį metų rašytojai negalėjo visai laisvai formuoti savo kūrybiškumo ir kūrybingai dirbti, rašyti – dabar ta apribojimų praeitis vadinama sovietmečiu.

Labai daug galimybių liko neišnaudota ir neišplėtota. Kultūrinės ir pasaulėžiūrinės aprėpties prasme itin stipraus romano mūsų dabartinė kultūra negali taip paprastai sulaukti. Atsižvelgiant į minėtas duotybes, tiksliau jų nebuvimą, žvalgantis į aukštai iškeltas teorines gaires – sunku tikėtis, kad Europa bus nustebinta kažkokio „grandiozinio“ lietuvių autoriaus... Lygiai taip pat mes galime klausti stebėdamiesi, kodėl lietuviai yra puikūs statybininkai, gerai tiesia kelius, bet negamina batų. Nesukonstruodami romanų lietuviai kaip akvareles lieja noveles. Šitiek rašytojų – nes tikrai galima taip vadinti rašantįjį ar rašančiąją, kuris (-i) sugeba lengva ranka parašyti novelę. Drįsčiau teigti, jog puikių novelių „mėtosi“ kiekviename menkiausiame žurnale taip, kaip Graikijoje dar mėtosi antikinių kolonų marmuro gabalai. Ilgai taip nesitęs, gal dar kokius 10–20 metų, o tuomet jau reikės susirinkinėti tuos išmėtytus marmuro gabalus iš praeities, nes ateis kita karta, kuri jau bus turbūt nebe rašytojai, o kokių nors kitų terpių ar medijų valdytojai...

Taigi, lietuviai yra novelės meistrai. L. Jastramskienė, parašiusi tris knygas ir jau atradusi save kaip literatūrinio teksto rašytoją, atsilaikytų prieš bet kokią kritiką kaip prozos tekstų, formuojamų iš novelei tinkamos medžiagos, autorė. Ji yra žurnalistė, reiškia turi didelę profesionalaus tekstų rašymo patirtį, ir jos tekstai yra „kultūringi“ pagal tradicinius bet XXI a. Europoje jokiu būdu nesunykusius literatūrinio profesionalumo vertinimo kriterijus. Tai yra priežastis, dėl ko jos knygas išperka (prie tūkstančio knygų artėjantį tiražą, arba tiek išleidus bet kuriuo atveju nupirktų), skaito, ir dėl ko jas verta leisti arba kartoti tiražus. Kultūringai padarytas tekstas yra ne tik kaip auksinės adatėlės pasiūtas drabužis, kuriuo apsirengęs ir išėjęs į viešumą nepajusi, kad ėmė ir atplyšo kažkas, arba tik užsitėškei vandens, o liko visas dėmėtas... Grįžtame prie minties, kad esama tam tikrų prozos rašymo amato dalykų, kuriuos tenka įvaldyti – kartu per šimtmečius, arba vis dar pradedant beveik nuo nieko. Labai nedaug iš tų, kurie šiandien rašo ir leidžia knygas, rūpinasi įvykdyti tuos reikalavimus, kurie europiečiui yra likę bent pasąmonėje ir siejasi su dideliu tekstu kaip sudėtinga visuma. Man paradoksalus sprendimas atrodė pristatyti Baltijos Asamblėjos premijai Donaldo Kajoko romaną „Ežeras ir kiti veikiantys asmenys“, nes Baltijos šalių „braliukams“ būtų parodomos visos silpnosios lietuviškojo romano pusės. Aš mėgstu Kajoko poeziją, kai kuriuos tiesiog tobulus, europinio lygio jo eilėraščius, bet, Dievuliau tu mano, jeigu „Ežeras ir kiti veikiantys asmenys“ yra reprezentacinis lietuviškas romanas, aš – pajuokaudama galiu pasakyti – „atsistatydinu“ iš „kritikų“.

Romano žanro požiūriu dar tik „pirminis“ tekstas galėtų būti liaupsinamas, jeigu tai būtų apsiskaičiusio gimnazisto, kuris užsimojo ir parašė „romaną“ darbas. Lyrizmas, nuotaika, išlikę romantizmo atspindžiai?.. D. Kajoko romanui „Ežeras ir kiti veikiantys asmenys“ netgi buvo skirta minėtoji premija, taip pasisukus viena su kita susietų kelių Baltijos Asamblėjos premijų skyrimui. Bet to tikrai nereikia apgailėti, tik tenka klausti, kas tada galėtų tokioje „romano išlaisvinimo nuo žanro kriterijų“ situacijoje vis tiktai tuos kriterijus vėl griežtai taikyti atžvilgiu daugybės rašančiųjų, kurie nėra patekę į universitetinės literatūros katedros-literatūros instituto-Rašytojų Sąjungos leidyklos dėmesio ir palaikymo trikampį? Pastaruosius dešimt metų mažiau gyvenau Lietuvoje nei svetur, privalumas buvo tai, kad rašytojų pavardės nebesisiejo su mano pažinojimu ar nepažinojimu konkrečių žmonių, jie visi man virto vien savo tekstais. Tai ir geru laikomo rašytojo kraitelėje galėčiau atrasti prastesnių tekstų, antra vertus man jau gal nebūtų beletristiką kuriančio žmogaus, iš kurio stalčiaus neištraukčiau bent puslapio, apie kurį galėčiau pasakyti – puiku tekstas, europinio lygio „gabaliukas“. Matydami literatūrinio teksto įvaldymo ženklų, galime ir su daugiau išankstinio pasitikėjimo sakyti, kad tai dėmesio vertas tekstas. Novelių romanas „Įpėdiniai“ yra tekstas, kurį paėmę skaityti neliksite susierzinę jau vien dėl to, kad jeigu jo pagrindu ir tapo kažkokie kiti tekstai, tai L. Jastramskienė renkasi Vakarų Europos klasiką, jos nemažai ir „nusėdę“ „Įpėdiniuose“. Be to, grįžtant prie kalbos apie lietuvių novelės žanro įvaldymą, „Įpėdiniai“ yra kaip tik toks „sudėtinis“ tekstas, „padarytas“ geriausiai, kaip lietuvis rašytojas gali išnaudodamas novelės, arba apsakymo rašymo meistrystės gebėjimus. „Įpėdiniai“ turi tokią konstrukciją – prologą, epilogą, kuri yra dirbtinė, bet nelabai ir trukdo, nes daugiacentrio (susidedančio iš atskirų novelių segmentų) kūrinio atveju neturi būti pagrindinė literatūrinį statinį palaikanti kolona. Apskritai tenka paprieštarauti, kad – kaip tvirtina leidėjai – skaitytojai nori skaityti romaną. Tai mitas, nes iš tikrųjų jokio romano ir neperskaitome kaip vientiso teksto, mes jį susiskirstome „novelėmis“ ( kas gi atsisėda ir dvi paras, nepamiegojęs, skaito tekstą, kol perskaito?) O jeigu mes knygos paskaitymo malonumą atidedame iki laisvo vakaro – tai ir romaną iš tiesų skaitome kaip noveles, vertinant teksto suvokimo požiūriu.

Visiškai pritariu A. Vidžiūno įžvalgai, kad L. Jastramsienė yra romantikė, aktualizuojanti tam tikras jau daugiau praeitin mėginamas nustumti vertybes. Ir ne tik todėl, kad jai pačiai jos svarbios, bet žiniasklaidos profesionalės intuicija leidžia pajusti tą vėl visuotinai sustiprėjusį „grožio ilgesį“. Mums kultūros rinkodaros buvo gana ilgą laiką primestos „tikro, realaus, tokio, koks jis yra“ gyvenimo „meninės reprezentacijos“, kol vėl sustiprėjo valia atmesti tą grubimą – palaukite, juk lygiai tiek pat galima norėti savo egzistencijoje ir kažko „gražaus“. Mes išgyvenome ir ištvėrėme ir laiką, kai daug kas socialinėje erdvėje atsivėrė kaip neįsisąmoninta praeitis. Buvo atvėrimo, parodymo, demaskavimo laikas, įrodymų pateikimo, kai tie įrodymai – baisaus ir dar baisesnio liudijimai. Ir kas atsitiko? Mūsų psichika „užlūžo“ tikrovės reflektavimo mene prasme. Nes mūsų psichika veikia taip, kad prasideda gynybinė reakcija, tam tikros informacijos nebegalime priimti ir beletrizuotais pavidalais, jeigu tie pavidalai tik sustiprina šoko efektą. Ir nauja karta – vėl iš naujo – drįsta patys sau prisipažinti, kad nori išgyventi grožio adoravimo akimirkas, kaip kažkada tai postulavę romantikai, neoromantikai. Prisiliesti prie vieno sudėtingiausių kultūroje – grožio fenomeno. Tarsi rituališkai ir jau simboliškai (nes daugybę kartų) keliaudama į Austriją, L. Jastramskienė pajungia savo kūrybai sudėtingesnius europinės kultūros diskursus, - ir muzikinius, Haydną, ir psichologinius, Freudą. „Įpėdinių“ novelės nėra vien tik grožėjimasis kalnais, svetur sutiktais žmonėmis ir savimi tame gražesniame pasaulyje, tarsi prisimatuojama kitokia „savastimi“. Europietiškos kultūros projekcijų nukreipimu į lietuviškąją rašytoja išplečia savo teksto potekstę, šiuo atveju galima kalbėti apie intertekstualumą, panaudoti tokią teorinę sąvoką. Tačiau jeigu iš tekstų išrankiotume austriškas realijas, tekstai prasmės formavimo požiūriu nesugriūtų. Galima būtų jas pakeisti, sakysime, Nidos realijomis. Tekstas būtų tik tarsi „išverstas“ į kitokių vaizdinių kalbą.

Žmogus literatūroje ieško dar kažko, ko apskritai negali įvardyti net sau. Mumyse esama nuolatinės homo sapiens rūšiai nebeišvengiamos įtampos, esame sudėtingų civilizacinių virsmų dalis, mumyse apskritai visko tiek, kad galime tą neįvardijamą integruoti savo psichikoje jai išlaikant balansą, susiliesdami su kito žmogaus pasauliu, pabūdami su kažkuo kitu, net jei galimybę tam suteikia tik rašytinis tekstas. Tada mes pasąmone susiliečiame, sąmonę pasiekiančių idėjų lygiu diskutuojame, kai ko pasimokome, dėl kai ko tiek supykstame, kad norime keisti ir keistis... Intuicija nubunda, vaizdinio pažadinta. Freudas yra tiek paveikęs kultūros savistabą, kad visiems jau suvokiama – ir į teatrą žmonės eina, ir knygą pasiima ne dėl kokių nors žaidybinių reikmių. Nes homo sapiens yra savaip patobulėjęs gyvūnas – gana sudėtinga rūšis, turinti psichiką, kuri didžiausia dalimi tebeišlieka gyvūninė, bet yra ir daugiau socializuota. Mūsų psichikos didžioji dalis tebėra tos „pilkosios“ ląstelės, kaip ir Sofoklio ar Šekspyro dar tokiais netolimais laikais, mes taip pat mažai ką tebegalime verbalizuoti net ir informacinių technologijų amžiuje.

Knyga patenkina ne tik mūsų specifines intelektines reikmes, bet ir apskritai psichikos, kurios yra tiek įvairios, kad nesiekia mentalinio lygmens, neturi žodinio įvardijimo atitikmenų. L. Jastramskienės tekstai suteikia tą „matricą“, kuri čia pirmiau suformuotame kontekste leidžia skaitytojui pabūti su savimi kultūrinei psichoanalizei būdinga prasme. Šios rašytojos tekstai yra pakankamai provokuojantys, jai pavyksta sukurti naujumo, keistumo efektą – reiškia ir psichologinių „atradimų“ prielaidas. Pradedi skaityti ir nesuvoki, kas iš to, nuo ko pradedama, galėtų būti padaryta. Bet tekstas tas slapčiausias psichologines mūsų reikmes tenkina, sukuria psichologinę erdvę vidiniams mūsų psichikos vyksmams. L. Jastramskienės proza nėra kaip nors „moteriškai“ švelni, puoselėjanti iliuzijų pasaulėlius, jos aprėptis iš tiesų yra gyvenimiška aprėptis, prozos sieteliu sugriebiamos prasmės, dėl kurių literatūra ir yra „paklausi“.

Sklandus, įgyjantis gana savitą bangavimą tekstas. Įgūdžiai rašyti – reiškia rašytojiškas tobulėjimas toliau jau gali vykti per patį rašymą. Tai ir linkėčiau parašyti po knygą į metus. Tada prasideda įdomūs dalykai – arba nustojama rašyti „išsirašius“, arba gali būti parašytos meistriškos knygos. Aš kiekvienam rašytojui, kuriam tai galima asmeniškai kalbantis pasakyti, sakau – nebijok pradėti rašyti po knygą kas metus. O menas savaip yra negailestingas, žmogus pradeda nuo „flirto“ su kūryba, noro irgi pamėginti – ant popierinės staltiesėlės krašto gal sueiliuoti porą eilučių. Bet literatūrinė kūryba įtraukia kaip pelkė net rašantį apie kalnus – pastveria kaip už plaukų, panardina, galima būtų sakyti, su visais batais. Rašytojas kaip lošėjas aukoja ne tik finansinę gerovę, profesinę, turėtus susikurtus santykius, bet kokį susikurtą patogumą sociume, bet ir psichologinį komfortą. Patenka į negailestingiausią akistatą su savimi. Menas tebėra homo sapiens šokis, pasistiebus ant pirštų galiukų, bet atliekamas savo fiziniu kūnu ir neatskiriamas nuo individo unikaliosios egzistencijos.