Bliuzoholikai

Kalbamės su grupės „Bliuzoholikai“ įkūrėju Audriumi Azguridžiu, kuris anksčiau grojo legendinėje grupėje „Senas kuinas“. Kalbamės apie tai, kaip skiriasi skirtingose šalyse atliekamas bliuzas, nes pastarasis gali turėti itin daug niuansų ir atspalvių. Taip pat A. Azguridžiui yra svarbu groti savo kūrybos dainas ir tekstus joms autorius kuria tik lietuviškai. Tiek dėl to, kad tik gimtąja kalba įmanoma perteikti visus prasmės niuansus, tiek dėl to, kad norisi, jog žmonės suprastų, galėtų reaguoti. Kviečiame skaityti pašnekesį ir pasiklausyti grupės dainų.  

Kodėl pasivadinote bliuzoholikais? Ką tai reiškia?

Šį pavadinimą sugalvojau ne aš, o mano draugas. Jis buvo vienas pirmųjų mano sukurtos komandos gitaristų. Paklausiau jo, ar turi idėjų dėl pavadinimo. Siūlė vieną, antrą, trečią. Paskui juokais pasiūlė bliuzoholikus. Šis žmogus yra mano vienmetis, visą gyvenimą grojęs. Pavadinimas greitai prilipo, nors gal ir skamba kiek drastiškai. Man tai tiesiog patiko. 

Miestas.

Tai reiškia priklausomybę nuo bliuzo?

Taip, tiesiogine prasme būtent tai. Tačiau aš pats šiek tiek dėl šio pavadinimo kompleksuoju. Kai įsiklausai į pavadinimą, suvoki, kad viskas turėtų skambėti mažiausiai kaip New Orleano bliuzas. O grupė tokio bliuzo negroja. Be to, neįmanoma gyvenant Lietuvoje groti taip, kaip grojama bliuzo tėvynėje. 

Bet gal galima sakyti, kad mūsų bliuzas yra kitoks?

Taip, jis visiškai kitoks. Rokenrolo muzikoje galbūt nelabai išeina ką nors naujo sugalvoti, o bliuze gali būti milijonas atspalvių, begalybė. Kol kas rimtos kritikos negirdėjau, dažnai su šypsena draugai pasikalba, šiek tiek patraukia per dantį dėl pavadinimo. 

O kuo kitoniškas būtent lietuviškas bliuzas?

Įvardijimas lietuviškas bliuzas mane verčia nepatogiai jaustis. Egzistuoja tik amerikietiškas bliuzas, kurį galima įvardyti pagal šalies pavadinimą. Lietuviško bliuzo nėra. Gal yra tik lietuviškas popsas, kuris yra tikrai lietuviškas. O kitų žanrų atlikėjus gal geriausia būtų vadinti tiesiog Lietuvos atlikėjais. Nesu muzikantas, kuris groja šimtaprocentinį bliuzą. Aš nemoku jo groti, groju labai paprastai. Sąmoningai stengiuosi atlikti kuo paprasčiau, bet mano kolegos dažnai pritraukia prie „teisingesnio“ skambesio. Kitos bliuzo grupės dažnai renkasi atlikti žymias dainas, o aš nė vienos tokios dainos nesu pasirinkęs groti. Man tai būtų visiškai neįdomu, to paprasčiausiai nepadarysiu geriau nei kiti. Nors su Olegu Zacharenkovu esame padarę šiek tiek eksperimentinių dalykų. Bet man per daug paprasta groti, ką visas pasaulis žino, geriau už kitus atlikėjus jų dainų nepagrosiu. Žymiai smagiau daryti tai, kas man išeina.

Turite omenyje savo autorines dainas?

Taip, aš groju tik savo dainas. Visos dainos, kurias grojame per koncertus, yra mano sukurtos. Aš manau, kad būtent taip ir apskritai turėtų būti, bet daug kas priklauso nuo publikos, nuo ekonominės padėties. Jeigu iš muzikos nori bent šiek tiek uždirbti, tai turi groti, kas patinka publikai. O bliuzą daugiausiai visi žino kaip juodaodžių muziką. Lietuvoje yra tik dvi grupės, kurios groja būtent bliuzą savaip  – „Kontrabanda“ ir mes. Buvo dar „Senas kuinas“, bet jo jau seniai nebėra. 

Kai grojau „Sename kuine“, mes buvome vieninteliai, tuomet „Kontrabanda“ grojo kiek kitaip, bet jie irgi groja autentiškas dainas – visa kūryba G. Grajausko. 

Senas kuinas

Bet „Senas kuinas“ savo laiku buvo apskritai kažkas unikalaus, kažko panašaus tuo metu nelabai buvo...

Iš viso nebuvo. Tai buvo visiškas originalas, nes buvo drastiškas, pilietiškas, aštriais tekstais. Per koncertus su klausytojais šėldavome labai stipriai. 

„Bliuzoholikai“ kuria kiek kitaip negu „Senas kuinas“...

Taip, ten buvo kiek kitaip. Šioje vietoje verta pakalbėti apie vidinį konfliktą, kuris kartais vyksta muzikos grupėse. „Sename kuine“ viską kūrė Vilijus Važnevičius. Kadangi jis buvo kaip diktatorius. Be abejo, meniniame kolektyve diktatorius būtinas. Reikalingas lyderis, kuris didžiąją dalį spręstų vienas. Jis kūrė ir muziką, ir tekstus. Aš pas jį ateidavau su savo kūryba, pasiūlydavau, bet jam nepatikdavo. Gal tik keletą mano dainų esame su juo sugroję. Mano kūryba jam netiko, o jo kūrybos tam tikra dalis man irgi netiko. Jeigu grodavau arba tiesiog klausydavausi, muzikine prasme viskas būdavo labai gerai, bet tekstuose ne viskas buvo prie širdies. Kai išsiskyrėme, man asmeniškai viskas išėjo į gera, nors pats niekada negalvojau, kad turėsiu savo grupę. Man tai buvo visiška utopija. Visą laiką buvau pripratęs būti už nugaros su bosine gitara, o visas priekis atitekdavo grupės lyderiui. Ir staiga viskas per vieną dieną sugriūna. Kai kažkas tuomet man pasiūlė kurti savo grupę, aš nusijuokiau, nes atrodė neįmanoma. 

Bliuzas tėvui.

Kiek metų yra „Bliuzoholikams“?

Su dabartine komanda grojau penkerius metus, o pradėjau burti komandą prieš septynerius metus. Pirmuosius dvejus metus nariai vis keitėsi. Tai lėmė įvairūs vidiniai, dvasiniai dalykai, taip pat organizaciniai. Dažnai būna, kad vienas žmogus gali, bet nenori, o kitas nori, bet negali. Pastaruosius penkerius metus jau buvo nusistovėjęs kolektyvas, dabar ieškau naujo. Kiekvienas pasukome savo keliu. 

Bliuzoholikai

Gal beveik kiekvienos grupės toks likimas, kad žmonės kurį laiką pagroja kokioje grupėje, ko nors išmoksta, tačiau jei vienas yra lyderis, ir kiti ilgainiui pradeda norėti daryti kažką savo?

Taip, šis momentas yra labai aktualus. Ypač jei esi ambicingas, jaunas, turi energijos. Taip pat vienas iš galimų niuansų – požiūrio į muzikinį išpildymą skirtumai. Yra daug niuansų. 

Bet turbūt beveik neįmanoma, jei grupėje yra penki nariai, kad visų požiūriai į visus dalykus idealiai sutaptų. Turbūt dažnai tenka ieškoti kompromisų. 

Jeigu tu viską darai „nuo dūšios“, įdedi dalelę savęs, jeigu nori dalyvauti kūrybiniame procese, tada tikrai šis dėsnis galioja. Bet muzikinis pasaulis labai krypsta į komerciją. Muzikantai dažnai yra kviečiami tam tikrai projektui. Jiems sumoki pinigus ir jie sugroja konkrečius, reikiamus dalykus. Jie tiesiog atlieka savo darbą ir išeina. O vadinamieji karštakošiai kūrėjai dažnai būna jaunuoliai, kai žmogui sueina trisdešimt metų, jis dažnu atveju pradeda mąstyti kitaip. Jei nesi profesionalas, iš muzikos neuždirbsi.

Galima sakyti, kad taip yra su bet kuria meno rūšimi. 

Taip, jei viskas yra paremta entuziazmu, kaip mano atveju, išlaikyti bendrą kūrybinį branduolį yra sunku. Aš savo grupėje esu vyriausias, kiti jos nariai ryškiai jaunesni. Jaunimas nuėjo savo kryptimi, o vyresniems grupės nariams nebegalėjimą groti lėmė skirtingos aplinkybės. Vienam atsivėrė puikios karjeros galimybės, o kitas nuėjo savo pasirinktu muzikiniu keliu. 

Ar niekada nekilo minčių bandyti kažką daryti vienam, be grupės?

Užvakar kilo. Prisiminiau, kad porą kartų buvau pakviestas koncertuoti vienas, atrodė gal ir visai nieko, bet aš nesu dainininkas. Bet pabandysiu. Jeigu užteks jėgų suburti naują komandą, jeigu atsiras žmonių, kurie nori prie manęs prisijungti, tada ir toliau bandysiu kažką daryti su grupe. Bet iš pradžių, kol viskas tik vystysis, pabandysiu groti vienas. 

Kažkada Vilijus iš „Seno kuino“ kalbėjo, kad gyvenime viskas keičiasi. Jei kam nors šiandien sakai „ne“, pasirodo, kad tai darysi, niekur nedingsi. Pamenu, kaip jis sakė, kad bliuzo grupėje gali būti tik trys nariai, tačiau praėjus šiek tiek metų, jis pradėjo ir vienas groti. Darė tai, ko sakė, kad niekada nedarys. 

Vienišas vilkas.

Kreipiant pokalbį kiek kita linkme, norėtųsi paklausti, iš kur semiatės idėjų. Kas yra Jūsų muzikos ir tekstų įkvėpimo šaltiniai?

Gyvenimiška patirtis. Aš visą laiką analizuoju, stebiu žmonių santykius. Iki šiol skaitau knygas. Man visada buvo įdomūs žmonių santykiai. Tai, ką tu matai gyvenime, galima parašyti eilėmis – žmonių bendravimą, meilę, konfliktus, problemas. Jei daina, tekstu išlieji tai, ką žmonės nešiojasi viduje, tai priverčia žmones susimąstyti. Jei laikraštyje perskaitai, kad įvyko koks nors įvykis, yra vienoks informacijos priėmimas, bet kai tai išgirsti su daina, su geru muzikiniu  išpildymu. Taip perduotos informacijos visai kitas poveikis, tai priverčia žmogų susimąstyti ir atsipalaiduoti. Galų gale, kaip viename negražiame vertime sakoma, – turėti gerą laiką. Visi mano tekstai kyla iš asmeninių gyvenimo aktualijų. 

Bliuzoholikai

Kokios stipriausios Jūsų per gyvenimą skaitytos knygos?

Pirma man didelį įspūdį padariusi knyga – Remarko „Trys draugai“ bei Bulgakovo „Meistras ir margarita“. Jei kalbėtume apie kiną, be abejo, dabar yra labai daug gerų filmų, bet mano pats mėgstamiausias – „Skrydis virš gegutės lizdo“. Žiūrėjau dar tais laikais, kai norint žiūrėti panašų kiną, reikdavo langus uždangstyti nuo milicijos. 

Kaip kuriantis muziką žmogus, turbūt klausote labai daug kitų atlikėjų muzikos?

Kas įdomiausia, kad pačiais paskutiniais, naujausiais atlikėjais nesidomiu. Net nežinau, kodėl to neseku. Esu juodas gero seno roko fanatikas, ypatingai amerikiečių ir anglų mokyklos. Turiu sukaupęs labai didžiulę kolekciją septinto dešimtmečio dainų. Man prie širdies senoji Woodstocko karta. Klausausi senų dainų, naujų beveik nežinau.  
Dabar yra labai daug vienadienų kūrinių. Muzika visą laiką skamba tokia pati, keičiasi tik veidai. Bet jeigu kas nors užleistu, pavyzdžiui, Pink Floydus, po kelių sekundžių galėčiau pasakyti, kas grojama. 

Šiais laikais, kai visko yra tiek daug, sunku atsirinkti, net nebelieka jėgų kažką sekti ir nebematai prasmės...

Taip, sutinku. Neseniai skaičiau apie užsienio prodiuserių padarytą apklausą, kuria buvo siekiama atrinkti dešimt populiariausių muzikantų. Buvo prieita išvados, kad labai stipriai pasauliniu mastu yra suprastėję dainų tekstai. Iš populiariausių atlikėjų buvo išvardyta vos keletas, kurių tekstai bent minimaliai siekia poetinį lygį. Visi kiti tekstai buvo absoliutus nulis. Apskritai, kartais atrodo, kad jeigu yra geras tekstas, išpildymas gali būti ir antraeilis dalykas.

Bet niekas tokių atlikėjų ir neatsimins, jie vienadieniai...

Iš tiesų, dažnai populiarioji muzika būna be veido, net nebesvarbu, kuris atlikėjas dainuoja. Kai kurių atlikėjų ateina klausytis vien paaugliai, jų muzika tiesiog sąmoningai nutaikyta į paauglių auditoriją. Tai yra tam tikra komercija. 

Kaip atrodo Jūsų kūrybos procesas, darbas? Ar kliaujatės įkvėpimo momentais, ar reikalingas reguliarus darbas?

Kad dainos būtų nušlifuotos, repetavimas turi būti reguliarus. Kai buvau kolektyve pabandymui buvau pasikvietęs porą profesionalų, kurie pragroję visą gyvenimą. Sakoma, kad bliuzas yra pastovi improvizacija. Tačiau taip nėra. Jei sugroji dainą, žinai jos struktūrą ir patiko koks nors apgrojimas, tai apgrojimas pagal kiekvieną natą toks ir turi būti per kiekvieną grojimą. Mano dainoms tai yra būtina. 

Bliuzoholikai

Jums svarbu, kad niekas nekistų?

Taip. Repetuodamas surandi tam tikras spalvas, ties kuriomis sustoji, nes supranti, kad būtent taip reikia daryti. Dirbant su komanda iš pradžių būdavo, kad repetuodami atrandame tam tikrą atspalvį, aš tuomet prašau, kad jie jo nepamirštų. Bet rytojaus dieną ateina ir nieko neatsimena ir tenka ieškoti iš naujo. Tai yra blogai, šioje vietoje reikalingas profesionalumas. Kažkiek improvizacijos yra leistina, bet dainos išpildymas, struktūra turi atitikti pirminį sumanymą. 

O įkvėpimo momentas, manau, daugiau artimas laisviesiems menininkams. Sėdi namie, geri vyną ir lauki, kol ateis įkvėpimas. Man yra kitaip. Aš užsispiriu ir apsisprendžiu, kad reikia ką nors padaryti. Tačiau čia kalbu apie muzikinį aspektą. 

Depresija.

Su tekstų kūrimu turbūt yra kitaip?

Taip, visiškai kitaip. Kartais klausydamasis muzikos, eidamas gatve, žiūrėdamas filmą, važiuodamas autobusu, mąstai, pagauni kokią nors mintį. Su savimi visada nešiojuosi knygelę,  į kurią užsirašau kylančias įdomias mintis. Taip pat yra ir su motyvais. Kartais atrandi įdomų motyvą, įsirašai į mobilų telefoną, nes po penkių minučių jo nebeatsimintum. Vėliau nagus graužtum, kad buvai atradęs tokį gerą bliuzo motyvą, bet pamiršai. Mano mobiliame telefone įrašyta be galo daug motyvų. 

Po to klausotės tų motyvų?

Paskui aš juos praplečiu, padarau dainos struktūrą, ištraukiu kokią nors mintį, ją vėlgi praplečiu, taip susilipdo visa daina. Kai nusprendžiu, kad reikia padaryti ką nors nauja, atidarau savo archyvus, juos peržiūriu, ateinu pas grupę ir sakau, kad yra naujas „gabalas“, galime pradėti daryti. O kartais netgi kolektyvo nario paprašau, kad pasiūlytų kokią nors temą. Taip paskutiniu metu yra gimusi ne viena daina. 

Tekstai įkvepia muziką dainai, ar muzika įkvepia tekstus?

Iš pradžių gimsta teksto idėja. Pradedu nuo teksto, nuo įdomaus minties vingio, iš kurio gimsta tekstas. Nors būna atvejų, kad mintyse gimsta įdomus muzikinis pagrojimas, tada darau atvirkščiai. 

Kokią žinią savo dainomis norite perduoti žmonėms? Galbūt tokia yra ne viena?

Man svarbu parodyti, kad mano muzikos (roko) srityje ne visi kuria nesąmones. Savo nedideliu indėliu noriu pasakyti, kad mes, lietuviai, irgi galime kurti. Taip pat svarbu žinoti, kad yra į ką lygiuotis. Pats visada lygiuojuosi į „Aktorių trio“, į V. Kernagį, Olegą Zacharenkovą, kuris yra mano labai geras bičiulis. Tikrai mes galime mokytis iš kitų. Bet didžiulė problema tai perteikti kitiems žmonėms. Mes stengdamiesi groti bliuzą ir dainuoti lietuviškai, nė karto negrojome Varnių bliuzo festivalyje.

Visus savo dainų tekstus kuriate lietuviškai. Kodėl Jums tai svarbu?

Man tai labai svarbu, noriu, kad klausytojas Lietuvoje girdėtų dainą lietuviškai. Laikau visišku absurdu ir man gaila tų jaunuolių, kurie vos sukūrę grupę ateina dainuoti angliškai. Net nesugebu pakomentuoti to niuanso, kodėl jie taip daro. Tikriausiai jie ir patys nežino. Kaip tu, Lietuvoje gyvendamas, gali rašyti tekstus angliškai? Gal jie galvoja, kad tai suteikia perspektyvą pasirodyti tarptautinėje auditorijoje...

Bet yra tiek daug prasmės niuansų, kuriuos gali perteikti tik gimtąja kalba. Labai sunku taip įvaldyti užsienio kalbą, kad ja galėtum perteikti niuansus...

Taip... Aš kažkada bandžiau porą savo dainų išversti į anglų kalbą. Vienas profesionalus vertėjas vertė ir sakė, kad paprastas tekstas, tarsi nėra jokios filosofijos, jis išvertė tą tekstą, kažkur jį pametė. Aš paprašiau, kad išverstų dar kartą. Jis atsisakė tai daryti, nes sakė, kad per daug kankinosi versdamas, kad pagautų prasmę, galėtų ją išreikšti angliškai. Antrą kartą kankintis jam nebebuvo jėgų. Tas tekstas atrodė toks paprastas, bet angliškai perteikti niuansus buvo sudėtinga. Ne vieną dainą versti į anglų kalbą, pagaunant tai, kas į ją sudėta, būtų tikrai sudetinga. Aš pats gerai moku rusų kalbą, porą savo dainų esu į ją išvertęs, neduočiau kitam vertėjui. 

Kitas žmogus versdamas gali ir visai kitaip suprasti...

Taip, vertimas išeina tarsi atskiras kūrinys. O Lietuvoje reikia dainuoti tik lietuviškai, kad žmonės suprastų, galų gale, net pasiginčytų su tavimi. 

Kiek Jums svarbus kontaktas su publika?

Vieną pirmųjų kontaktų būnant ant scenos patyriau gal prieš penkiolika metų. Tada grojau „Sename kuine“, dar buvome jauni, didžiuliai entuziastai. Galvojome, kad nuversime kalnus, kad viską galime, kad įeisime į žmonių pasąmonę, tuomet vienas grupės narių sakydavo: jeigu salėje yra bent vienas žmogus, kuris žiūri atidžiai, tavęs klausosi, o visi kiti savo reikalais užsiima, tu tam vienam žmogui ir turi dainuoti. Tokia yra kūrėjo paskirtis. Taip juokaudavome. Bet vieną kartą gyvenime susidūriau su tokiu dalyku. Mes grojome Šiauliuose, didžiulėje kavinėje, ir visi buvo užsiėmę savo reikalais, valgė kotletus. Mes stovėjome ant scenos ir niekas į mus nežiūrėjo. Visi valgo, kalbasi, o tu filosofiją gimdai nuo scenos. Kam ji reikalinga? Ir staiga pamatau, kad už dešimties metrų stovi moteriškė, tiesiog įsistebeilijusi į mus. Man tada tai labai daug reiškė. 

Jeigu tavęs žmonės klausosi, kai  tu jiems bandai pasakyti savo mintis, sujungtas su muzika, jeigu galvoji, kad tavo mintys nėra banalios, tai yra tiesiog medus sielai. Atlikėjui, menininkui tai labai daug duoda. Rimtos muzikos koncerte žmonės ateina klausytis ir žiūrėti. Bliuzas yra labai daugialypis. Tai yra klausoma, atpalaiduojama, bendravimo muzika, bet kiek man teko matyti dokumentiniųfilmų, tai juodaodžiai kavinėse, kai groja jų mylimas muzikantas, neaptarinėja reikalų. Jie visi klausosi, netgi dainuoja kartu. Nieks nevalgo sriubos, o pas mus, deja, dažnai valgo. 

Bliuzoholikai

Muzikantui turbūt pats žiauriausias dalykas, kai jo muzika tampa fonu...

„Sename kuine“ dar buvo įprastas pasakymas – muzika priekotleto. Vieną kartą mums taip ir pasakė: jūs pagrokite, padarykite foną. Absoliučiai jokio supratimo. Arba kitą kartą po pirmos koncerto dalies kavinės savininkė nusivedė mane į užkulisius ir klausė: ką jūs darote? Kas salėje dedasi? Žmonės nešoka. Žmonės tiesiog sėdėjo ir klausėsi. Mums dar pasakė, kad keistume repertuarą, kad žmonės šoktų. 

Labai stiprus Jūsų dainos apie miestą tekstas. Gal galėtumėte papasakoti, kas yra tas miestas?

Šią dainą parašiau jau seniai, niuansus galbūt jau esu primiršęs. Kiekvienas per gyvenimą einame kaip vieniši pakeleiviai. Dažnai klausiame savęs, kaip esamą situaciją pakeisti į geresnę. Tam reikia praeiti kažkokį kelią, galbūt nelabai malonų. Mintyse reikia labai daug iškentėti kol vienas keliauji savo siekiamo tikslo link. Šioje dainoje aš ir bandžiau pagauti tą vienišą pakeleivį, kurį traukia visokios pagundos. Iš to išsiveržti į eiti į tikslą yra labai sunku. Žmogui eiti ten, kur jam geriau, yra prigimtinis dalykas. Bet gyvenime visą laiką taip būna, kad be iškentėjimo, be ieškojimo, niekada nebus geriau. Anksčiau ar vėliau tu gausi vienokių ar kitokių išbandymų. Mano dainos herojus galiausiai suranda jėgų išeiti iš vidinių prieštaravimų, prasimušti pro sieną, kurios nėra, atidaryti vartus, kurių nėra. Be abejo, čia yra alegorija. Kiekvienas giliau pamąstęs atrastų sieną, kurią pats sau yra pasidaręs. Savo kalbomis, veiksmas iš nieko prisidarai problemų, kurias paskui pats bandai ir spręsti. 

Iš esmės visos Jūsų dainos kabina filosofinius klausimus, bet kai kurios yra labiau lyriškos, o kai kuriose juntama ir humoro gaidelė. Kuri kūrybos dalis Jums pačiam brangesnė?

Ačiū už pastebėjimą. Dievinu gerą humorą. Rusų humoras yra geras, o žydų – tiesiog viršūnė. Labai domiuosi jų filosofija, humoru. Visa tai turbūt atsiskleidžia dainose. Aš visada esu už gerą, taiklų žodį, taiklų anekdotą. Gera humoro dozė kūryboje viską labai prašviesina ir praskaidrina. Esu netgi ne vieną parodiją parašęs lietuviškiems atlikėjams. Pas mus parodijų beveik niekas nerašo, bent jau nesu girdėjęs. Norėčiau kada koncerte vieną dalį skirti parodijoms. Pas mus visi yra viena kompanija, visi vieni kitus pažįsta, todėl negali kritikuoti. Gera humoristinė parodija būtų taikli kritika. 

Humoras iš dalies tarsi parodo ir išpjauna visuomenės žaizdas...

Taip, jeigu tai yra geras humoras. Apie žaizdas pasakant filosofiškai arba piktai, žmonės gali tiesiog atstatyti į tave šakes. Bet jeigu tą pačią informaciją įvilksi į humorą, žmonės lengviau išgirs ir tada galbūt susimąstys. Mes, lietuviai, turime bėdą, kad nemokame juokauti. Gal tik iš kaimyno pasijuokti mokame. Yra žinomas visiems posakis, kad kaimynas džiaugiasi, jog kaimyno tvartas dega. Taip pat yra dar vienas pasakymas – kaimynas verkia, kad kaimyno tvartas nedega. Pirmasis posakis yra piktdžiugiškas, o antrasis – skatinantis pamąstyti.