Evgenios Levin nuotrauka

Gruodžio 10-ąją, minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, Tibeto rėmimo grupė Vilniuje rengia viešą diskusiją tema „Žmogaus teisių utopija šiandien: nuo Paryžiaus iki Tibeto“. Pokalbyje dalyvaus tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, teisininkas Justinas Žilinskas, VšĮ „Tibeto namai“ vadovas, sanskritologas Vytis Vidūnas bei žurnalistas ir filosofas Andrius Navickas.

Renginys vyks gruodžio 10 d. 18 val. Užupio kavinės banketinėje salėje. Įėjimas laisvas.

Per pastaruosius šešiasdešimt metų, kai komunistinė Kinija okupavo Tibetą, Pekinas niekada nepakeitė savo kietos rankos politikos šiame regione. Tai lėmė ne tik Tibeto šventyklų bei vienuolynų naikinimą okupacijos pradžioje, gamtos išteklių naudojimą regione, taip pat žudymus, kankinimus, įkalinimus ir priekabiavimus prie Tibeto žmonių, nuolatinius Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos ir kitų JT sutarčių pažeidinėjimus.

2015-ųjų metų pradžioje Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centro ataskaitoje apie žmogaus teisių situaciją Tibete konstatuojama, kad, nepaisant žadėtų reformų, žmogaus teisių situacija šiame krašte ir toliau blogėja. Sulaikytų asmenų mirtys, kolektyvinės bausmės, susirinkimo ir bendradarbiavimo laisvių apribojimai – visose šiose srityse tibetiečių padėtis smarkiai pablogėjusi. Tą iliustruoja ir precedento pasaulio istorijoje neturintys tibetiečių susideginimų aktai, kuriais protestuojama prieš Kinijos agresiją. Dabar priskaičiuojama maždaug 140 susideginimų, iš kurių daugiau nei šimtas pasibaigė mirtimi.

Tarptautinė žmogaus teisių diena pasaulyje minima nuo 1948 m. Būtent gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją „kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Šioje deklaracijoje įtvirtinti principai pripažinti šiandienos žmogaus teisių apsaugos pagrindu.

Pateikiame diskusijoje dalyvausiančių teisininko Justino Žilinsko, sanskritologo, VšĮ „Tibeto namai“ vadovo Vyčio Vidūno bei žurnalisto ir filosofo Andriaus Navicko mintis.

Justinas Žilinskas: „Pagarba kiekvienam? O Tibetui...“

Evgenios Levin nuotrauka

Žmogaus teisės užgimė Vakarų civilizacijoje – labai sunkiai, nuo apsaugos teisių suteikimo „lygesniems“ už kitus, per kruviną Prancūzijos revoliuciją, sulyginusią visus, ir ne tik po giljotinos ašmenimis, iki dabartinių daugiau mažiau lygių teisių. Pagrindinė atrama – mes kiekvienas esame unikalus ir kiekvienas turime teisę būti gerbiamas tiek pat, kiek kitas.

Per Vakarų pasaulio dominavimo epochą, ši koncepcija keliavo kartu, bet ne visur ji buvo priimama kaip duotybė ir kaip gėris. Totalitarinės, diktatūrinės, teokratinės valstybės, taip pat valstybės, šlovinančios kolektyvizmą, nenorėjo girdėti apie žmogaus teises ir visą laiką jas vertino kaip „kišimąsi į kitų valstybių vidaus reikalus“.

Kinija taip pat laikosi tokios pozicijos. Tiesą sakant, Kinija net nėra ratifikavusi 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (tik pasirašiusi). Taigi, net tarptautinės teisės požiūriu ją įpareigoja tik tos žmogaus teisės, kurios tapusios imperatyvios tarptautinės teisės dalimi (kaip antai – kankinimų draudimas, vergijos draudimas ir pan.). Tačiau ši ekonomikos milžinė yra ratifikavusi Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, kuris, žinoma, kalba tik apie tam tikras teises, kurios palankios šios valstybės vykdytai „valstybinio kapitalizmo“ politikai.

Tibeto situacija šiame kontekste tampa labai liūdna. Nors Kinijai nuolat primenama jos žmogaus teisių padėtis, bet pyktis su „pasaulio dirbtuvėmis“ nenori niekas, džiaugiamasi, kad bent baigėsi „Didieji šuoliai“ ir kitos baisybės. Šiuo atveju gal net tobulai tinka R. Kiplingo posakis – Rytai ir Vakarai niekada nesusitinka...

Vytis Vidūnas „Žmogaus Teisų Deklaracija – graži utopija?“

Vytis Vidūnas

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gruodžio 10-ąją minime Žmogaus teisių dieną. Už lakoniškos kalendoriaus lapelio informacijos šiandieną slypi tam tikri skaudūs klausimai, į kuriuos turime sąžiningai atsakyti.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos buvo priimta 1948 metų gruodžio 10 d. Tik ką buvo pasibaigęs vienas didžiausių ir kruviniausių karų, žmonės tuo metu galėjo įvertinti savo pačių skaudžias patirtis ir viltingai nusiteikę ieškojo būdų išvengti tokių nelaimių ateityje. Trisdešimties punktų dokumento pagrindu turėjo būti sukurta geresnė visuomenė, kurioje būtų išvengta didelių socialinio smurto protrūkių – to paties, beje, dar XVI a. siekė ir Tomas Moras savo garsiajame veikale „Utopija“. Daugelis laisvojo pasaulio valstybių šiandieną skelbiasi gyvenančios pagal Deklaracijoje išdėstytus principus.

Akivaizdu, kad šiandieną Deklaracijoje postuluojamos nuostatos patiria rimtus iššūkius. Po smurto protrūkio Paryžiuje, kuris pelnytai gali būti laikomas žmogaus teisių ideologijos lopšiu, didelė dalis prancūzų apklausose pasisako už tam tikrus žmogaus teisių suvaržymus dėl didesnio saugumo. Iš kitos pusės, pasaulyje yra daug šalių, kur net kalbėti apie žmogaus teises yra nusikaltimas, baudžiamas laisvės arba net gyvybės atėmimu.

Taip, deja, yra Tibete, kurio okupacija prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kai buvo priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Pasigilinę galime konstatuoti, kad iš trisdešimties Deklaracijos punktų Tibete šiandieną neveikia nė vienas. Akivaizdu tai pat, kad tuo metu, kai liejasi kraujas Paryžiuje, padėtis kituose regionuose – ar tai būtų Ukraina, ar Tibetas – traukiasi iš visuomenės dėmesio lauko. Tačiau, matyt, reikėtų sąžiningai atsakyti sau patiems, ar galime žmogaus teisių kriterijus taikyti selektyviai? Ar daugiau nei pusę amžiaus trunkanti taikinga tibetiečių kova už pagrindines žmogaus teises ir toliau gali būti tyliai ignoruojama? Ar ir tibetiečiams reikia pralieti daugiau kraujo tam, kad jų rezistencija būtų pastebėta?

Vertindamas šiandienę situaciją, deja, turiu konstatuoti, kad Visuotinė Žmogaus Teisų Deklaracija ir po 67 metų tebelieka siekiamybe – gražia utopija. Klausimas tik toks – ar mes vis dar turime jėgų ją paversti realybe, ar jau pageidautumėm padėti ją į lentynėlę greta garsiojo Tomo Moro veikalo ir kitų panašaus pobūdžio svajonių?

Andrius Navickas: „Tibeto laisvės byla – šių laikų pasaulio sąžinės išbandymas“

Evgenios Levin nuotrauka

Gerbiu budistinę tradiciją, tačiau esu krikščionis ir Tibeto laisvės kovą remiu ne dėl Rytų kultūros žavesio, bet dėl įsitikinimo, kad nė vienas iš mūsų negali taikstytis, kai griaunama žmonių laisvė, niekinamas orumas ar net kyla grėsmė žmogaus, nesvarbu, kokie būtų jo įsitikinimai ar tautybė, gyvybei. Visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad Tibeto laisvės byla – tai šių laikų pasaulio sąžinės išbandymas. Jei galima numoti ranka į tautos, kenčiančios okupaciją, kančias vien dėl to, kad kasdien mūsų namuose televizija nerodo kraupių vaizdų, vykstančių Tibete, ar bijant sugadinti ekonomiškai naudingus santykius su Kinija, tai mūsų visos kalbos apie vertybėmis grįstą tarptautinę tvarką, kurią esą atkakliai ir drąsiai giname, tik tušti plepalai.

Nors Lietuvos ir Tibeto dvasinė ir materialinė kultūra labai skiriasi, tačiau mes turėtume kur kas geriau nei Vakarų valstybės atjausti tibetiečius, nes jie iki šiol išgyvena tai, ką mums teko patirti penkiasdešimt XX amžiaus metų. Kai šiandien skaitau Kinijos valdžios argumentus, jog Tibetas istoriškai priklauso Kinijai, kad 1949 metais kinų kariai paprasčiausiai atkūrė istorinį teisingumą, išvadavo tibetiečių tautą nuo teokratinio feodalizmo ir pradėjo svarbų modernizacijos procesą, tai skamba tarsi sovietinių lozungų, kurie daug metų mums buvo kartojami, aidas.

Šiandien situacija Tibete kritiška. Nusikaltimų žmogaus orumui, teisėms mastas čia didesnis nei bet kur kitur. Kinijos valdžia agresyviai blokuoja informaciją apie tikrąją situaciją Tibete ir griežtai reaguoja į tuos atvejus, kai informacinė blokada pasirodo neveiksminga. Sunku net įsivaizduoti, kokią neviltį turi išgyventi tauta, kurios nariai tampa gyvaisiais fakelais, nes nebemato kitų galimybių, kaip atkreipti pasaulio dėmesį į Tibeto tragediją.

Tibetiečiai reikalauja elementarių dalykų: paleisti politinius kalinius, leisti laisvai vystytis Tibeto kultūrai ir religijai, nesikišti į dvasinius tautos reikalus, leisti Dalai Lamai grįžti į Tibetą ir būti su savo žmonėmis, sustabdyti ekologinę situaciją regione trikdančius veiksmus. Argi tai ne pagrindinės žmogaus teisės?