Tęsiu svarstymus, pastebėjimus apie lapkričio pabaigoje Kaune vykusią diskusiją „Archyvų iššūkiai, galimybės ir vaidmuo stiprinant bendruomeniškumą“.

Archyvai kaip specifinių paslaugų teikėjai

Diskusijoje dalyvavo ir kultūros viceministras Romas Jarockis, kuris kuruoja bibliotekas, muziejus ir archyvus, – kaip jis pats pripažino, – su didžiausiais finansiniais sunkumais susiduriančias kultūros sritis.

KUltūros viceministras R. Jarockis

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kalbėdamas apie archyvų situaciją, viceministras pritarė teiginiui, kad technologijos neišvengiamai reikalauja pokyčių. Nėra paprasta psichologiškai juos priimti, tačiau, kaip rodo bibliotekų ir muziejų patirtis, su technologijomis susijusios permainos atveria svarbių naujų galimybių. Aišku, svarbu rūpintis archyvo darbuotojų kvalifikacija, kad jie gebėtų išnaudoti technologijų teikiamas galimybes. Suprantama, kad ne visi gebės visiškai persiorientuoti, sunkiau bus vyresnio amžiaus darbuotojams, tačiau yra pavyzdžių, kai net priešpensinio amžiaus žmonės, iki tol nedirbę su moderniomis technologijomis, labai greitai perpranta naujoves ir net moko kitus.

Viceministras taip pat viešai pažadėjo, jog darys viską, kad archyvų darbuotojams būtų ne tik keliami vis didesni reikalavimai, bet jie taip pat gautų didesnius atlyginimus. Pasak R. Jarockio, nėra normalu, kad archyvuose dirbantys kvalifikuoti, darbštūs ir kūrybingi darbuotojai gauna atlyginimus, kurie mažesni nei kitų sričių specialistų. Todėl Vyriausybė planuoja, kad nuo kitų metų liepos 1 dienos atlyginimai archyvų darbuotojams bus pakelti.

Kita vertus, pasak viceministro, archyvai, kaip ir bet kuri kita valstybinė įstaiga turi ne tik būti optimaliai tvarkomi, bet ir aiškiai rodyti visuomenei, mokesčių mokėtojams savo naudą. Pasak R. Jarockio, Lietuva seka kitų Europos valstybių patirtimi, kai visuomenė yra, kiek tik įmanoma, įtraukiama į valstybinių institucijų darbą. Žinoma, turime pripažinti, kad dauguma Vakarų valstybių yra gerokai ekonomiškai turtingesnės ir joms paprasčiau diegti naujoves, daryti pokyčius, tačiau, norime ar nenorime, turėsime taip pat eiti šiuo keliu, tiesa, galbūt ne taip sparčiai.

Turime žvelgti į archyvus kaip į labai svarbų visuomenės tobulinimo įrankį. Kokių paslaugų archyvai gali pasiūlyti žmonėms? Jau buvo minėta, kad pirmuosius dvidešimt penkerius atkurtos Nepriklausomybės metus archyvai daugiausia orientavosi į pažymų išdavimą, o dabar vis daugiau žmonių kreipiasi į archyvus, ieškodami duomenų savo giminės, krašto istorijai. Gyvename labai sparčiai globalėjančiame pasaulyje, kuriame daugelis žmonių pradeda jaustis „benamiai“ ir pradeda rūpintis lokaliais dalykais, kurie svarbūs jų tapatybei. Būtent todėl taip populiarėja genealoginiai medžiai, specialistų ir nespecialistų knygos apie vietos istoriją. Viceministro įsitikinimu, galimybė teikti informaciją, padedančią žmonėms spręsti tapatybės klausimus, yra labai svarbi archyvų misija šiandien.

Kalbėdamas apie tai, į kokį raidos scenarijų Lietuvos archyvai turi orientuotis, viceministras R. Jarockis daugiausia kalbėjo apie skaitmeninimo svarbą ir tai, kad tam ateityje bus skirta dar didesnė parama iš ES struktūrinių fondų. Svarbiausia, pasak viceministro, kad patys archyvų darbuotojai būtų kūrybingi ir siūlytų, kaip padaryti, kad archyvų veikla būtų kuo patrauklesnė plačiajai visuomenei. Pasak viceministro, archyvai turi svarbų privalumą prieš bibliotekas ir net muziejus, nes turi kur kas daugiau sukaupę išteklių ir labai svarbu, kaip juos deramai vizualizuoti ir patraukliai pateikti visuomenei.

Archyvų skaitmeninimas, ES struktūrinių lėšų pritraukimas, R. Jarockio tvirtinimu, galėtų padėti spręsti opų archyvų patalpų trūkumo klausimą.

Viceministro pasisakymas diskusijoje buvo labai svarbus, nes perteikė tai, kaip politinė valdžia traktuoja archyvų sektorių, ko tikisi ir kokį raidos scenarijų svarsto. Jei į archyvus žvelgiame kaip į svarbią kultūros industrijos, kuri veikia pagal pasiūlos ir paklausos modelį, dalį, tai natūralu, jog turime įvesti kriterijus, kaip vertinti, ar veiksmingai išnaudojame šį „kultūrinį resursą“, ieškoti būdų, kaip sumažinti archyvų išlaikymo kaštus valstybei, orientuotis į paslaugas, kurios leistų arba pritraukti lėšų iš jomis susidomėjusių klientų, arba bent jau ištirpdytų abejones, kad šis kultūros sektorius yra „nereikalinga našta“ mokesčių mokėtojams. Priėmus tokią poziciją, svarbiu archyvų darbo tikslu tampa įvaizdžio formavimas visuomenėje, turimų išteklių, kaip potencialių paslaugų, vizualizacija ir darbo sąnaudų mažinimas.

Įvaizdžiui formuoti ypač svarbu bendradarbiavimo su įvairiomis visuomenės grupėmis projektai. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su mokytojais ir mokiniais, vieši renginiai ir dokumentų parodos, matomumas žiniasklaidoje, glaudus bendradarbiavimas su kitais kultūros sektoriais. Tuo pat metu turėtų būti vykdoma kuo spartesnis archyvų skaitmeninimas, ne tik prisitaikant prie naujų žmonių įpročių, padedanti išsaugoti patraukliausius resursus nuo susidėvėjimo, bet ir ilgainiui padedanti sumažinti archyvų išlaikymo kaštus.

Paklausos ir pasiūlos dėsnio aktyvesnis taikymas archyvų srityje galėtų padėti spręsti ir vieną iš opiausių archyvų dilemų visais laikais – kas turi būti saugoma, kaip saugoma ir ką daryti su praktiškai nenaudojama archyvų medžiaga?

Ramojus Kraujelis

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kaip atkreipė dėmesį vyriausiasis Lietuvos archyvaras Ramojus Kraujelis, net ir turtingiausios pasaulio valstybės, galinčios skirti archyvams išlaikyti kur kas didesnių lėšų nei Lietuva, praktiškai išsaugo 10 nuošimčių visų valstybėje sukurtų dokumentų. Priežastis paprasta – tokių dokumentų skaičius kasmet auga geometrine progresija. Pasak R. Kraujelio, jis, kaip istorikas, puikiai supranta kolegų norą, kad būtų išsaugoma visko kuo daugiau, nes praktiškai neįmanoma numatyti, ko būtent labiausiai prireiks ateityje. Jau šiandien galime džiaugtis, kad dalis didelę vertę istorijos mokslui turinčių tarpukario dokumentų buvo išsaugoti, galima sakyti, atsitiktinai, nes oficialiai buvo nuspręsta, jog jų neverta saugoti, ir jie turėjo būti paprasčiausiai sunaikinti. Pasak vyriausiojo archyvaro, šiuo metu būtent regioniniams archyvams tenka didžiausia atsakomybė nuspręsti, kokie dokumentai turi būti saugomi, todėl labai svarbi tiek čia dirbančių archyvarų kompetencija, tiek kuo platesnė diskusija visuomenėje, kas turi būti saugotina.

Jei į archyvus žvelgiame kaip į kultūros industrijos sudedamąją dalį, tai natūralu, kad iš verslo pasaulio perimta logika turėtų būti taikoma ir pertvarkant administracinę sistemą. Turėtų būti judama administracinių išlaidų mažinimo kryptimi, reikalaujant naikinti visas funkcijas, kurių būtinybės negalima pagrįsti paslaugų teikimo terminologija.

Archyvai ir valstybės atmintis

Lietuvos istorijos instituto atstovų bei atskirų regioninių archyvų vadovų reakcija į kultūros viceministro išdėstytą poziciją parodė, kad „paslaugų modelis“ yra toli gražu ne visiems priimtinas archyvų raidos scenarijus.

Lietuvos istorijos instituto atstovė Zita Medišauskienė pabrėžė, kad jai labai neramu, kai politikai, kalbėdami apie kurią nors kultūros sritį, pradeda vartoti sąvokas „paslauga“, „mokesčių mokėtojai“, „visuomenės poreikiai“. Pasak istorikės, kalbant apie archyvus, pirmiausia dera aiškiai įvardyti jų misiją ir svarbą valstybei, o ne bandyti juos įterpti į šiuo atveju menkai tinkančią pasiūlos ir paklausos schemą. Z. Medišauskienė pabrėžė, kad archyvai pirmiausia yra tautos istorinės sąmonės pamatas, o ne paslaugų, orientuotų į vartotojų smalsumo tenkinimą, teikėjai. „Archyvai kaupia mūsų istoriją, ir apie mūsų laikus ateities kartos žinos pirmiausia iš to, ką mes sukaupsime archyvuose. Širdį skauda, aki tenka skaityti XIX a. biurokratų raštą, kad archyvų patalpose nebėra vietos naujiems dokumentams, todėl nuspręsta dalį iki tol saugotų dokumentų sunaikinti: aplieti vandeniu ir atiduoti žydams makulatūrai. Tai reiškia, kad buvo sunaikinta dalis mūsų istorijos, Deja, jei šiandien politikams rūpės ne istorija, bet pataikavimas trumpalaikiams visuomenės poreikiams, mes neišvengiamai atsidursime savidestrukcijos kelyje ir labai greitai tapsime Alzheimeriu serganti visuomenė, kai dar kažką žinosime apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį, bet ne tai, kas buvo prieš pusę šimto metų“, – teigė Z. Medišauskienė.

Dr. Rimantas Miknys

Kolegei pritarė ir Lietuvos istorijos instituto vadovas Rimantas Miknys, kuris akcentavo, jog šiandien pirmiausia trūksta aiškaus įsisąmoninimo, kad archyvai yra labai svarbi valstybės raiškos forma. Be tokio pobūdžio visuomenės atminties versmių mes būtume pasmerkti būti mankurtais, kuriais lengva manipuliuoti iš šalies. Pasak istoriko, pradėti turime ne nuo klausimo – kaip veiksmingiausiai panaudoti archyvams skiriamus valstybės pinigus, bet nuo klausimo – kaip dermai pasirūpinti archyvais, be kurių valstybė paprasčiausiai nefunkcionuos? Archyvai nėra prabanga, kuriai gali pakakti ar nepakakti lėšų, tai viena iš valstybės egzistavimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlygų.

Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus taip pat išreiškė įsitikinimą, kad pirmiausia turime sutarti dėl archyvų misijos ir tik tada bus galima kūrybiškai spręsti iškilusias problemas.

Gintaras Dručkus

Gedimino Kajėno nuotrauka

Jis apgailestavo, kad šiandien klausimas – kaip pasiekti, kad archyvai mažiau kainuotų valstybei? – užgožė kur kas svarbesnį – kokie archyvai reikalingi save gerbiančiai, oriai valstybei? Natūralu, kad pigiau saugoti mažiau popierinių dokumentų, taip pat, jei žvelgsime vien pro finansų akinius, suprantamas noras dalį popierinių dokumentų pakeisti jų skaitmenizuotomis kopijomis, tačiau ar mūsų, kaip valstybės, interesai reikalauja turėti dar didesnius archyvus, ar juos mažinti? Pasak G. Dručkaus, turime kelti ir dar vieną skaudų klausimą – politinė valdžia vis kartoja, kad archyvai labai svarbus valstybės turtas, tačiau kaip nuo deklaracijų pereiti prie realaus rūpinimosi archyvais. Žvelgiant į tą finansavimą, kuris skiriamas archyvams šiandien, tenka kelti klausimus – ar tikrai mums pavyks išsaugoti visa tai, ką saugome?

G. Dručkui pritarė ir kitų regioninių archyvų vadovai, kurie teigė, kad skaitmenizavimas yra tikrai geras būdas apsaugoti nuo susidėvėjimo dažniausiai naudojamus dokumentus, taip pat tai galimybė plačiau pristatyti archyvų išteklius, tačiau abejotina, ar skaitmeninės kopijos gali visiškai pakeisti popierinius originalus. Kitaip sakant, archyvų skaitmeninimas neturėtų būti siejamas su noru atsisakyti dalies popierinių dokumentų saugojimo. Taip pat reikalinga rimta diskusija apie skaitmenintos informacijos saugumą, apsaugą nuo programišių ar virusų.

Rinkos visuomenė ir/ar rinkos ekonomika

Diskusijoje Kaune, kaip jau ir esu minėjęs, buvo iškelta kur kas daugiau klausimų nei pateikta atsakymų. Tai natūralu, nes, kaip išryškėjo, yra labai svarbių klausimų, susijusių su tuo, kaip mes apskritai suprantame savo valstybę, kurie, deja, nėra plačiau diskutuojami. Neretai dėl to, kad vyrauja nuostata, jog iš esmės čia negali būti griežtai skirtingų interpretacijų, tačiau, kai pradedame spręsti konkrečias problemas, formuluojame strategijas, priimame sprendimus, labai daug kas priklauso nuo to, kaip mes suvokiame valstybės interesus ir jos tapatybės pamatą.

Neabejoju, kad tiek viceministras R. Jarockis, tiek Lietuvos istorijos instituto atstovai, tiek visi kiti diskusijos dalyviai nuoširdžiai rūpinasi archyvais ir nori gero visai valstybei. Tai, kokiu keliu kreipia šis rūpestis, labai priklauso nuo klausimo – ar, kalbėdami apie archyvus, mes galime pasitelkti verslo pasauliui būdingą logiką ir žodyną, ar šioje srityje tai ne tik nepadeda, bet trukdo?

Filosofas Michael Sandel

2012 m. įtakingas šių laikų mąstytojas Michaelis Sandelis paskelbė knygą „Ko nenusipirksi už pinigus: rinkos galia ir ribos“. Beje, šiemet buvo išleistas ir lietuviškas knygos vertimas. Pasak M. Sandelio, mes turime labai rimtai permąstyti klausimą – kokį vaidmenį rinka turėtų atlikti mūsų visuomenėje? Rinka ir rinkos vertybės ilgainiui užvaldė vis naujas sritis. Ar visais atvejais tai yra gerai? O gal yra dalykų, kurių pardavinėti nedera, ir rinkos intervenciją reikėtų ne skatinti, bet stabdyti? M. Sandelis pabrėžia, kad rinkos ekonomika yra vertinga ir veiksminga priemonė našiai organizuoti darbą. O štai rinkos visuomenė – tai jau gyvenimo būdas, kai rinkos vertybės persmelkia kiekvieną žmonių veiklos aspektą, būseną, kurioje socialiniai ryšiai permezgami atsižvelgiant į rinkos poreikius. Šiandien labai svarbu atsakyti į klausimą – ar mes norime būti rinkos visuomenė?

Kuo rinkos logika gali kelti grėsmę visuomenei? Pasak M. Sandelio, dalį rinkos žavesio sudaro būtent tai, kad ji nevertina poreikių, kuriuos tenkina. Rinka nepripažįsta kitos prekės ar paslaugos vertės, išskyrus tą, kurią sukuria paklausa. Filosofas perspėja, kad rinkos visuomenėje kyla grėsmė, jog bus pašalinta moralinė ir pilietinė energija iš viešojoje gyvenimo ir įsigalės technokratinis, vadybinis mentalitetas. Kai tam tikros gėrybės įkainojamos, jos neretai „atpinga“, nes prarandami tie vertės sandai, kurių negalima materializuoti.

(Bus daugiau)