Paskalos ir gandai – bendra mūsų bėda, verta atskirų studijų. Bet šį kartą ne apie tai. Apie kunigų ir pasauliečių santykius, o dar tiksliau – apie tai, ką pasauliečiai kalba apie ganytojus.

Kadangi ketvirtį amžiaus dirbu katalikiškoje žiniasklaidoje, žmonės galvoja, kad esu kažkas panašaus į tarpinę grandį tarp „civilių“ ir dvasininkų. Man dažnai pasako tai, ko nesakytų seserims, diakonams ar zakristijonams. Tad prisiklausau visko: nuo totalinių absurdų iki kunigų sudievinimo, pavertimo stabais.

Į akis krenta nuomonė – nesąmonė, jog visi be išimties kunigai turi labai daug pinigų. Sunku išaiškinti, kad kaimo ar labai kuklių bažnytėlių klebonai sunkiai suduria galą su galu. Kartais ir nesuduria. Gali dėstyti kiek nori, kad parapija parapijai nelygu. Lyg ir supranta, bet po kurio laiko vėl pasigirsta tas pats refrenas: „Neturės tau kunigas pinigų!!!“ Antra mėgstama pasauliečių, ypač vyrų, tema yra celibatas. Šioje srityje visi kompetentingi, išmano dalyką iš pagrindų ir turi tvirtą nusistatymą. Jis skamba taip: „Celibatas yra nesusipratimas!“ Todėl kunigų prasižengimus šioje srityje vyrai linkę toleruoti. Girdi, et, gamta! Ar su ja pakovosi?.. Gi moterys šiuo klausimu kur kas kategoriškesnės. Celibato nesilaikymui dauguma jų nepakančios. Net ir tos atlaidžiosios, liberalios.

Abiejų lyčių ganomosios (ir pasiklydusios) avelės niekada neatleis kunigui gobšumo. Žinau daug pavyzdžių, išvardytų ir aptariamų įvairiuose susibūrimuose, užstalėse ir net prie garažų, kai atskiri mūsų ganytojai „užsirekomendavo“ tikrai gėdingai. Ir nebūtinai dėl godumo. Kartais taip nutinka dėl elgesio kultūros stokos ar skubėjimo. Antra vertus, nepažįstu kunigo klebono ar vikaro, kuris turėtų per daug laisvo laiko.

Dar viena silpnoji vieta yra būtent toji minėta elgesio kultūra. Tiek mažaraštė senutė, tiek mokslininkas tikisi sutikti kunigo asmenyje angelą. Tačiau neretai išgirsta irzlų, geresniu atveju abejingą balsą, „reikalo sutvarkymą“ per dvi minutes, įskaitant aukos inkasavimą. Tų kelių minučių dėmesio, atjautos, susidomėjimo (!), gerų žodžių, paguodos nebūna, nes... Nes visi skubame, nėr kada! Bet yra ir angelų ar juos imituojančiųjų. Tiems atlyginama meile ir dosniomis aukomis. Nieko čia keisto. Dar romėnai tvirtai žinojo kas brangiau už auksą. „Nihil est tam populare, quam bonitas“ („Nieko nėra vertingesnio už gerumą“), skelbia sena anų laikų patarlė.

Puikiai prisimename a. a. kunigus R. Mikutavičių, tėvą Stanislovą, kuriems žmonės buvo pasiruošę atleisti bet ką. Net tai, ko kitiems nė už ką nebūtų atleidę. Jų populiarumo ir pavirtimo stabais paslaptis paprasta: visus išklausydavo, nepritrūkdavo šilumos, dėmesio, laiko, rasdavo gerų žodžių. Nors nebuvau nė vieno iš jų gerbėja, greičiau priešingai, bet tiesos paneigti nevalia.

Šiaip jau esu linkusi kunigus ginti ir užstoti. Ne kiekvienas tapo dvasininku iš pašaukimo, visaip būna. Ir vis dėlto net tarp pastarųjų yra daug puikių ganytojų. Tie, kuriuos pašaukė, geri tampa savaime ar bent jau taip turėtų būti. Pažinojau kunigą, kuris vieniems metams buvo suspenduotas. Spėju, kad už kokį flirtuką – romaniuką. Po metų suspensą atšaukė. Lyg ir žymėtas atomas, tiesa? Bet kad drąsiai galiu pirštu rodyti į jį, kaip į idealaus kunigo pavyzdį. Kad nespėliotumėte: jis dirbo ne Lietuvoje.

Ginti tai ginu, tačiau įsitraukiu į darnų ir galingą chorą kritikuojančiųjų mūsų ganytojus už ilgus, tuščius, beverčius pamokslus. Atrodytų, kad kunigų niekas nemokė homiletikos. Žinoma, ne kiekvienas gali pasigirti įgimtu oratorystės talentu, bet išmokti vis dėlto šio to galima. Visi žino banalią, truizmu virtusią tiesą, kad pirmas penkias minutes kunigas iš sakyklos kalba žmonėms, kitas penkias – sienoms, o toliau – jau velniui. Žinoti žino, bet kodėl pamiršta? Homilijos – trafaretai, pateikiami „Bažnyčios žiniose“ (visai gerai parašyti) ne gelbsti, o tik pablogina padėtį, ypač skaitomi monotonišku, mokykliniu balsu. Beje, irgi paprastai per ilgi. Visai neaišku, kodėl homilija susiejama su tos dienos Evangelija kažkaip miglotai, aptakiai ir abstrakčiai, pamirštant šiokiadienybę, aktualius žmonėms dalykus, vadinamąjį „čia ir dabar“. Išeina postringavimas, kurį avelės ir avinai klauso iš pareigos ir čia pat pamiršta.

Kalbant apie kasdienybę ir šv. Mišias; mane glumina štai tokie paprasti dalykai. Celebrantas vardija mirusiuosius, už kuriuos bus meldžiamasi: „Už mirusius Joną, Kazį, du Vytautus, dar vieną Kazį, Angelę ir Oną, prašant Dievo palaimos.“ Mes, parapijiečiai, niekaip negalime suprasti, kodėl negalima pasakyti: „Už mirusius Joną Jonaitį, Kazį Kazimieraitį, Kazį Kazaitį, Angelę Kazlauskienę, taip pat melskimės prašydami Dievo palaimos Onai Onaitienei.“ Būtų bent minimali pagarba, įasmeninimas, o ne malda už anonimus.

Arba tokios elementarios aktualijos. Siautėja telefoniniai sukčiai, apvaginėjantys senus žmones. Kodėl susirinkusių parapijiečių neperspėti bent pora sakinių? Žinau, žinau, tuoj pasakysite, kad Bažnyčia – ne policija. Ir būsite neteisūs. Mes esame parapijos bendruomenė, todėl visi parapijiečių reikalai mums svarbūs. Gyvenimas nėra vien malda, yra dar ir buitis, kasdienybė. Tokių aktualijų – kiek tik nori.

Pabuvę amerikose, anglijose, džiaugiasi neatsidžiaugia, kad ten parapijos turi savo laikraštėlius, kur skelbiamos visos naujienos. Iš tokio kompiuterine technika spausdinto laikraštėlio parapijiečiai sužino, kada ir už ką bus aukojamos šv. Mišios, kas susituokė ar tuoksis, kieno vaikelį ir kuo vardu krikštys, ką laidos, kada renkasi maldos grupės, nagrinėjamas Šventasis Raštas, susitinkama su „Carito“ darbuotojais ir kokios pagalbos kam reikia. Mano turimomis žiniomis, kažką periodiškai išleidžia tik Krekenavos klebonas. Kukliai, bet periodiškai. O juk visiems didesnėse parapijose laikraštėlius reikėtų leisti periodiškai, bet ne proginius. Sakysite: tai kainuoja. Kaip pasakius. Grašius kainuoja toji leidyba, tereikia surasti tam darbui žmonių. Jie sėdi, tyli, bet kiekvienoje parapijoje galinčių atlikti tokį darbelį bent 2–3 tikrai yra. Juk pilna mokytojų pensininkų, katalikiško jaunimo.

Meškos paslaugą daro skubėjimas per laidotuves. Kai kunigas, nelaukdamas, kol užkas parapijietį, tekinas bėga šalin, gero nelauk. Labai jau dažnai nei prieis užuojautą pareikšti, paspausti artimiesiems ranką, pasakyti porą paguodos žodžių. Apie dalyvavimą gedulinguose pietuose nė nekalbu. Suprantama, jei parapija didžiulė ir kasdien reikia išlydėti kokius keturis karstus, per pusę nepersiplėši. Ir vis dėlto! Bent minimaliai, brangieji ganytojai!

Nuolat girdžiu jaunus žmones sakant: „tikras kunigas“ ir „netikras kunigas“. Ėmiau aiškintis, ką tai reiškia. Pasirodo, jie turi galvoje šv, Mišias aukojančius iš širdies ir tuos, kurie tiesiog atlieka pareigas, kitaip sakant, dirba darbą. Ak, mielieji ganytojai! Juk mes, jūsų avelės, tuos dalykus jaučiame per kilometrą. Skiriame tą, pasak jaunimo, „tikrą“ nuo „netikro“ iš tolo. Aišku, gali priminti sau, kad Eucharistijos šventimo svarumas priklauso nuo tavęs paties, o ne nuo to, ką jaučia ar išgyvena kunigas prie altoriaus. Kunigystės sakramentas juk vis vien galioja. Ir dar amžinai. Taip, tai taip, tik kad tų drungnųjų „netikras“ kunigas neuždegs. Ką ten, net kibirkšties neįskels. O tikras „užveda“!

Ką dar priekaištauja mūsų žmonės? Na, čia gal daugiau inteligentija, smerkianti luomo uždarumą. Ir teisingai daro. Yra apribojimų kai kurioms vienuolijoms, bet jau dieceziniai kunigai... Užuot ėję į žmones, buvę tarp jų, su jais, santykius su parapijiečiais apibrėžia šventintos kreidos ratu. Jo peržengti nevalia! Taip apiplėšia pačius save ir ganomuosius. Koks tada belieka bendravimas? Su kitais kunigais ir vadinamųjų bažnytinių įstaigų darbuotojais. Fi! Mano galva, kuo artimesni kontaktai su parapijiečiais, tuo pastarieji kunigo dėka labiau glaudžiasi prie Dievo. Jei ateis į namus klebonas, vikaras ar altaristas ir ne tik pašventins namus, bet dar ir kelias minutes pasėdės, pasišnekės, žmonės jį laikys savu, „tikru“. Šimtaprocentinė garantija! Juk yra ne tik kalėdojimas, parapijiečius galima ir reikia lankyti bet kada. Vaišės? Tereikia iš anksto perspėti, kad jų atsisakote. Kol mūsų kunigai neis į žmones ir pas žmones, tol bažnyčiose matysis tik žilos galvos. Tai jau tikrai.

Dar viena pasauliečių aversiją sukelianti pragaištis yra kunigų gėrimas. Nieku gyvu nesakau, kad geria kas trečias ar ketvirtas, bet apie išgėrusių kunigų „pokštus“ prisiklausau pakankamai; juk visi yra tarsi po padidinamuoju stiklu. Tiesa, pati susidūriau tik sykį, Vilniaus arkivyskupijoje, ir tai prieš kokius 25 ar 26 metus. Tada buvau pašiurpusi. Daugiau nieko tokio savo akimis nemačiau, bet neretai man pasakojama apie išgėrusius kunigus dažniausiai provincijoje. To žmonės irgi neatleidžia.

O už ką myli?

Už nuoširdumą, gerą nuotaiką, humoro pajautimą, abejingumą pinigams, paslaugumą, atvirumą, kultūringą elgesį. Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad dauguma man gerai pažįstamų kunigų tokie ir yra. Protingi, išprusę, „nepasikėlę“ ir malonūs. Tačiau tas deguto šaukštas medaus statinėje...

Aišku, ne be grieko ir mes, pasauliečiai. Nepaneigsite, jog prisidedame prie kunigų išmušimo iš vėžių. Kniaukiame, pataikaujame, norime už pinigus nusipirkti Dangaus karalystę arba priešingai: be jokių motyvų ir priežasčių „vežame“ ant jų, matome krislus, ką ten, plika akimi atomus jų akyse. Elementariųjų dalelių lygiu griekų – griekelių ieškome. Bet juk jie tik žmonės, prisiėmę itin sunkią ir atsakingą tarnystę, kurią retas pakeltų. Todėl ir verti pagarbos. Na, o kas negerai, tai negerai. Šitai reikia taisyti.

Ir ne vien kunigų seminarijoms bei vyskupams šitas darbas priklauso. Tai mūsų visų reikalas. Ypač šeimų, kuriose auga sūnūs. Negalvokite, kad kažkada jie būtinai studijuos informacines technologijas ar vadybą. Niekas nežino, kuriame iš jų žybtels dieviškoji kibirkštėlė ir ims rusenti. Tai vadinama pašaukimu. Duok Dieve, kad jų būtų daugiau!