Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gruodžio 3-iąją Lukiškių kalėjime vyko nuteistųjų poezijos konkursas. Renginio organizatorė – Socialinės reabilitacijos skyriaus vyresnioji specialistė Ona Panavaitė tikisi, kad konkursas taps tradicinis.

Prieš mėnesį sužinoję apie konkursą, nuteistieji galėjo rašyti eilėraščius rudens, savo likimo ar svajonių temomis. Dažniausiai pasirinkta tema – mano likimas. Renginyje dalyvavo trys nuteistieji laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos bei keturi nuteistieji, atliekantys terminuotą laisvės atėmimo bausmę kalėjime. Taip pat buvo užsiminta, kad ateityje bus svarstoma idėja išleisti nuteistųjų poezijos knygą.
„Eilės šioje aplinkoje skamba retai“, – ištarė Ona Panavaitė. Tačiau sunkiausiomis akimirkomis labai svarbu leisti sielai kalbėti. Nuteistieji rašė apie save, eilėraščiuose atsispindėjo savos kasdienybės refleksija, buvo jausti, kaip žmonės, būdami savo kamerose, į eiles sudeda, greičiausiai diena iš dienos, galbūt netgi metai iš metų jų esybėse gulusius mąstymus.

Galbūt kiek keistas pasirinkimas – konkurso formatas, nes vertinti tokias žmonių išpažintis būtų sudėtinga. Sudėtinga buvo ir ko nors klausti, nes aplinkoje buvo juntamas neįtikėtinas trapumas. Iš vienos pusės norėjosi apie rašiusiuosius sužinoti kuo daugiau, tačiau tam neužteko drąsos. Atmintyje liko tik metaforomis atskleisti išgyvenimai.

Renginyje su dalyviais bendravo Lietuvos Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė, poetė Vilma Budėnienė. Ji laureatams padovanojo po savo pačios poezijos knygą „Mano sielai nėra krantų“. Kiekvienam žmogui buvo parašyta po individualų palinkėjimą. Taip pat poetė negailėjo kūrybinių patarimų, dosniai dalijosi savo patirtimi, su nuteistaisiais mezgė kūrybinę diskusiją. Palaikyti rašančiųjų atėjo ir dvi Alfa savanorės.

Poezija, iš pradžių gebėjimas ją skaityti, o vėliau ir kylantis noras pačiam iškalbėti savo vidų eilėmis, yra viena iš mūsų juslių, tačiau dabartinėje skubos kasdienoje ši juslė yra beveik apmirusi. Kalėjime gyvenimas yra kitoks, žmonės priversti sustoti, kai kurie priversti sustoti ir labai ilgam, kai kurie turi susitaikyti ir su tuo, kad visam laikui. Vienas nuteistųjų po skaitymų paliudijo, kad jei pavyktų į eiles sudėti visus išgyvenimus kameroje, jos išeitų stiprios.

Tai yra vienas tų atvejų, kai negali vertinti eilių pagal tai, kaip įprasta jas vertinti, klausantis liečia ir už širdies griebia kiti dalykai nei „Poezijos pavasarių“ metu. Gaila, kad šie dalykai beveik nepasiekiami visuomenei. Tarsi iš grubaus granito nukaltuose tekstuose veriasi neįtikėtina gelmė. Įsimąstymų į likimą nuogumas verčia sustingti. Ir nutilti.

Girdėjau minčių, kad panašios akcijos kalinių užimtumo, socialinės reabilitacijos problemų nesprendžia. Esą tai gali būti paviršutiniškas savęs apraminimas, kad kažkas vis dėlto vyksta. Tačiau, mano manymu, poezija ir menkos galimybės nuteistiesiems darbuotis nėra taip jau stipriai tarpusavyje susiję dalykai. Poezija yra bene geriausias būdas atspindėti, kaip vystosi žmogaus vidinis pasaulis. Taip pat tai yra viena ypatingiausių refleksijos formų, kai žmogus turi galimybę ne tik žvelgti į savo vidų, bet ir jį įvardyti.

Šiuo konkrečiu atveju tai netgi galėtų būti galimybė patiems žmonėms daugiau suprasti apie save. Ar tai nebūtų vienas pirmųjų žingsnių į gilesnę, ne paviršiniais veiksmais paremtą socialinę integraciją. Viskas prasideda nuo vidinių problemų, o joms poezija galėtų būti tikrai geras vaistas. O. Panavaitės teigimu, socialinės reabilitacijos priemones renkasi visi vienodai aktyviai. Be abejo, ne visi išdrįsta save realizuoti per meninę veiklą, kai kurie galbūt tam neturi paskatų. Tokiems žmonėms yra sudarytos galimybės dalyvauti sporto užsiėmimuose.

Didžioji dalis konkurse dalyvavusių nuteistųjų plunksną į rankas paėmė pirmą kartą. Iš jų santykio su savo tekstais, žvilgsnių, buvo galima numanyti, kad ir ne paskutinį. Norėtųsi palinkėti šiems žmonėms nesustoti. Net ir pats paprasčiausias išsikalbėjimas gydo. O kai žodis ištariamas tam tikru ritmu, meniniais vaizdiniais, veriasi ne vien racionalūs situacijų sprendimai, bet kartais išsivynioja ir ta didžiulė emocijų raizgalynė.

Poeziją galima rašyti ir net nesiekiant tapti poetu, leisti knygas. Kartais svarbu tiesiog turėti bent su kuo tais iškalbėjimais pasidalinti...