Ateities žurnalas 2015 Nr. 7

IKI 1922 m.

Levą Karsaviną dera prisiminti ne tik todėl, kad jis daugiau kaip 20 metų dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet ir įvertinant jo mįslingą mąstymą bei gyvenimo kelionę.

Filosofo Levo Karsavino mąstymo sistema nelengvai atsiskleidžia, nes turi nevienalytį pagrindą. Formaliai tai krikščioniška filosofija, tačiau kai kurie teiginiai primena panteizmą, o kai kurie – net materializmą. O jeigu imant viso gyvenimo kūrybą, tai atsiskleis ryškūs kai kurių principinių nuostatų pokyčiai. Toks „neprincipingumas“ iš vienos pusės daro jo mąstymo sistemą nenuoseklia, o iš kitos – atskleidžia gyvą, sąžiningą jo asmenybės ir mąstymo kaitą.  Be to, Karsavinas buvo ne tik filosofas, bet ir teologas, istorikas,  literatas, publicistas, poetas.

Gimė Levas Karsavinas 1882 m. Sankt Peterburge. 1901–1906 m. Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo viduramžių istoriją. Baigęs studijas dirbo Peterburgo universiteto Visuotinės istorijos katedroje. 1908 m. Peterburgo universitetas apdovanojo Karsaviną aukso medaliu už diplominį darbą „Sidonius Apollinaris – V amžiaus kultūros atstovas“.

1910 m. buvo komandiruotas į užsienį rašyti disertacijos. Kurį laiką gyveno Paryžiuje, Romoje, Florencijoje. Rinko medžiagą Vatikano archyve ir bibliotekoje, dirbo Florencijos archyve. Parašė per 30 straipsnių enciklopediniams žodynams.

1916 m. įgijo daktaro laipsnį. Tais pačiais metais Peterburgo dvasinė akademija jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. 1918 m. buvo paskirtas Petrogrado universiteto profesoriumi. Tapęs teologijos profesoriumi skaitė paskaitas Petrogrado cerkvėse.

Bolševikams užgrobus valdžią, Karsavinas 1918 m. gavo Petrogrado metropolito Venjamino palaiminimą kurti „Visos Rusijos pasauliečių broliją Bažnyčios gynimui“. Išleido populiarią apybraižą „Katalikybė“. 1919 m. universitete dėstė „Religijos istorijos“ kursą, 1920–1921 m. buvo Petrogrado universiteto rektorius. 

1919 m. išleido knygą „Saligia arba sielai naudingi pamąstymai apie Dievą, taiką, žmogų, blogį ir 7 mirtinas nuodėmes“. Pavadinimas SALIGIA sudarytas iš 7 mirtinų nuodėmių lotyniško pavadinimo pirmųjų raidžių: superbia, avaritia, luxuria [libidinem], invidia, gula, ira, acedia. Anot Karsavino, nuodėmė savaime nėra blogis, nes blogis, kaip savarankiška galia yra neįmanomas, nes jis tėra stygius. Dažniausiai mūsų netobulumo ir negalios priežastis – Meilės stoka, tad kiekvieno žmogaus pareiga – išmokti mylėti visa širdimi. Iš to seka gana konkreti išvada: „Nuolatos galvok apie jas [t.y. mirtinas nuodėmes] ir ieškok jose Dievo veido atvaizdo, kad išmoktumei skirti blogį nuo gėrio ir suprastumei, kad blogio nėra“.

Šioje citatoje atsiskleidžia esminė Karsavino pasaulėžiūros mintis – apie gerojo Dievo sukurtą pasaulį, kuris iš esmės negali būti blogas, o tai, ką mes laikome blogiu, tėra sudarkyti gerojo Dievo atšvaitai. Todėl ir į Rusijos revoliucinius įvykius Karsavinas žvelgė per taip suprastą religinę prizmę. 

„Saligijoje“ išreikšta Karsavino visavienybės filosofija, kurioje atsispindėjo V. Solovjovo ir slavofilų idėjos. Pagrindinė mintis: visi organiškai vientisi dariniai (žmogus, tauta, žmonija) yra visavienybės skirtingos rūšys, siekiančios aukščiausios visavienybės – Dievo, be Kurio jie negali egzistuoti. Šią visavienybės teoriją Karsavinas taiko ne tik istorijos, bet ir asmenybės suvokimui, kas ir atsispindi „Saligijoje“ svarstant apie septynias didžiąsias nuodėmes.

Visavienybė yra rusų filosofinės krypties „Visavienybės metafizika“ pagrindinė idėja. Šios filosofijos pradininkas – Vladimiras Solovjovas. 1897 m. jis išleido „Gėrio išteisinimą“, kur išdėstė savąją visavienybės metafiziką. V. Solovjovas visavienybę taip apibūdina: „Aš laikau tikra arba teigiama visavienybe tokią, kurioje vienybė egzistuoja ne visų kitų sąskaita arba jiems kenkiant, bet visų labui... Tikroji vienybė išsaugo ir sustiprina savuosius elementus, įsikūnydama juose kaip būties pilnuma...“

Šias mintis vėliau plėtojo N. Trubeckojus, E. Trubeckojus, P. Florenskis ir kt. Emigracijoje šią filosofiją savaip vystė S. Bulgakovas, S. Frankas ir L. Karsavinas.

1920 m. Karsavinas tapo Teologijos instituto S. Peterburge steigėju ir jo profesoriumi. Kadangi Karsavinas sakė pamokslus miesto cerkvėse, todėl bolševikinėje spaudoje filosofas buvo pravardžiuojamas „tamsybių mokslininku“, „viduramžių fanatiku“ ir pan. Leninas negalėjo pakęsti tokių opozicionierių, todėl Visos Rusijos Centrinio Vykdomojo Komiteto 1922 m. spalio 10 d. dekretu iš šalies buvo ištremti 225  žymūs rašytojai, mokslininkai, filosofai, kurių kūrybiniai darbai buvo laikomi kontrevoliuciniais. Į tremtinių tarpą pateko N. Berdiajevas, S. Bulgakovas, S. Frankas, N. Loskis, L. Karsavinas, I. Iljinas, F. Stepunas, S. Melgunovas ir daug kitų žymių asmenybių. Intelektualai buvo ištremti be teisės sugrįžti į Rusiją.

Karsavinui tas ištrėmimas buvo sunkus, nes jis norėjo kurti savajame krašte. Todėl ir vėliau, gyvendamas Vakarų Europoje, jis vis kartodavo, kad Rusijos istorija kuriama tėvynėje, o ne užsienyje.

FILOSOFINIS EURAZIJOS PAGRINDIMAS

1922 m. lapkričio mėn. L. Karsavinas su žmona ir 3 dukromis buvo įsodintas į vokiečių laivą ir kartu su kitais tremtiniais išsiųstas į Vokietiją. Gyvendamas Berlyne dalyvavo atidarant Religijos ir filosofijos akademiją, skaitė paskaitas, įkūrė leidyklą „Obeliskas“, išleido kelis savo veikalus, tarp jų „Istorijos filosofiją“.

1924 m. rašo knygą „Apie pradmenis“. Šioje knygoje apmąstė Dievo ir kūrinijos santykį:  Pradžia yra vien tik Dievas; po to save apribojantis ir savo kūrinijoje save sunaikinantis Dievas;  Dievas-Kūrėjas, apribotas savo kūrinijos, ir kūrinija, savuoju savęs teigime tampanti Dievu. Toliau tik kūrinija, kuri pilnutinai tampa Dievu, visa apimančiu Gėriu ir todėl „vėl“ tik Dievu, kuris atstato save kūrinijoje ir per kūriniją, ir kuris buvo jo atstatytas.

Visa Karsavino filosofija išplaukia iš jo supratimo apie Dievą-Kūrėją, o visą pasaulį jis suvokė kaip dievybės apsireiškimą. Savo filosofiją Karsavinas grindė visavienybės principu, kuris esąs pajungtas veikliai trivienybe – Švč. Trejybės idėjai, interpretuojamai pagal stačiatikių mokymą. Trivienybę suprato kaip tapsmo ir vystymosi šaltinį. Karsavino visavienybės teorijoje pasaulis yra „tampanti Bažnyčia“, kurioje iš esmės sakralizuojamas istorinis procesas.

Jeigu tradicinėje krikščionybėje Bažnyčios ir atskirų tikinčiųjų santykis yra toks pat, kaip tarp vynmedžio ir atskirų šakelių, tai Karsavino filosofijoje tarp Vynmedžio ir šakelių atsiranda „simfoninės asmenybės“, kurioms privalo paklusti individualios asmenybės, t.y. atskiri tikintieji.

Tą būties erdvę, kurioje vyksta laisvas Dievo ir žmogaus susilietimas, Karsavinas užpildo viršindividualiomis asmenybėmis, per kurias, save jiems aukodama individuali asmenybė, prieina prie Absoliuto. Čia ypatingas vaidmuo skiriamas valstybei, kuri, anot Karsavino, yra „tautos arba daugiatautės visumos asmeninės būties forma“. 1927 m. išleistame  programiniame veikale „Bažnyčia, asmenybė ir valstybė“ Karsavinas išdėsto eurazijietiškumo prasmę: „Pasaulio egzistavimo prasmė, galima sakyti, pati jo būtis – tik tame, kad jis turi laisvai išaugti ir laisvai išauga į Kristaus Kūną arba Bažnyčią...“ // „Idealybėje seka suderintas Bažnyčios ir valstybės veikimas, o vartojant Bizantijos kanonistų terminą – jų „simfonija“.“

Simfoninės asmenybės teorija labai tiko metafiziškai pagrįsti daugiatautės Rusijos-Eurazijos nacijos vienybę. Ši teorija grindė ir religinę Rusijos-Eurazijos vienybę. Nors žymi Rusijos gyventojų dalis yra ne stačiatikiai, bet būtent stačiatikybėje Karsavinas įžvelgė Eurazijos religinės vienybės pagrindą. Jeigu Rusijos-Eurazijos kultūra yra „tampanti Bažnyčia“, tai Stačiatikių Bažnyčiai nepriklausančius gyventojus galima laikyti kaip dar ne-stačiatikius, kaip būsimus stačiatikius. Todėl 1926 m. manifestas pabrėžė, kad „Būsima ir galima mūsų pagonybės stačiatikybė mums artimesnė ir giminingesnė už kitas krikščioniškas konfesijas.“

Karsavinas krikščionybę laikė visą laiką besiskleidžiančia potencija tiek religiniais, tiek ir kultūriniais pavidalais. Tačiau Vakarų krikščionybėje visavienybės sklaidą sudarko racionalizmas, empirizmas ir reliatyvizmas, o Rytų krikščionybė – stačiatikybė – tebetūno potencinėje būklėje, yra pasyvi, neveiksminga. Tas pasyvumas pasireiškia ne tik kultūriniame sustabarėjime, bet ir rusiškame aplaidume, kuris kartais pasireiškia abejingumu žmogui. Todėl simfoninės asmenybės teorija ne tik pateisino ekspresyvią bolševikinę Rusijos revoliuciją, bet jai suteikė ir metafizinį pagrindimą. Per valstybinę-politinę veiklą dvasia ateinanti į medžiaginį pasaulį ir jį sudvasinanti. Taip per valstybę ir kultūra sudvasinama – tampa Bažnyčia...   

Straipsnyje „Apie stačiatikybės esmę“ pasaulis laikomas teofanija, kuri esanti pati Dievybė, tiktai sumažinta, nes turinti pradžią ir pabaigą. Kiek Dievybė save apreiškia kūrinijoje, tiek Ji yra pati Dievybė. Tačiau šioje teofanijoje nėra laisvės Dievui pasakyti „ne“, nes ji turi laisvę tik Dievą priimti. Tokiu būdu net Dievo neigimas ar kova su Juo tampa neįsisąmoninta Dievo meile. Tokiu būdu net Kristaus Bažnyčią naikinančioje komunistinėje valdžioje reikia matyti tiktai „nepakankamai“ krikščionišką valdžią.

Eurazijiečių judėjime Karsavino filosofavimas nebuvo naujas: savo požiūrį į Rusijos bei stačiatikybės vaidmenį istorijoje jis išdėstė dar 1922 m. knygoje „Rytai, Vakarai ir rusų idėja“. Tai buvo Karsavino atsakas į 1917 metų bolševikinį perversmą, nes reikėjo iš naujo permąstyti Rusijos vaidmenį istorijoje, toliau vystant prieš 40 metų iškeltas Vladimiro Solovjovo idėjos. Nors Vakarų Europa, kaip ir Rusija, priklauso krikščioniškajam pasauliui, tačiau Rusija turi daug bendro su Rytais (islamu), todėl Rusijos laukianti didi ateitis vykdant pasaulio gelbėjimo misiją.

EURAZIJA KAIP NAUJOJI RUSIJA

Eurazijinis judėjimas kilo rusų emigrantų tarpe 1921 metais Bulgarijoje. Pradininkai buvo kalbininkas N. Trubeckojus, ekonomistas P. Savickis, istorikas G. Florovskis, muzikologas P. Suvčinskis. Jie išleido straipsnių rinkinį „Išėjimas į Rytus“. Vėliau eurazininkų straipsnių rinkiniai pasirodydavo kasmet. Eurazijos idėjos pradininkas N. Trubeckojus 1925 m. pirmasis paskelbė, kad Rusija esanti ne Kijevo Rusios, bet Mongolų monarchijos paveldėtoja. Rusai esą giminingi klajokliams, pasižymintiems asmeniniu atsidavimu, didvyriškumu ir tikėjimu į aukštesnįjį pasaulio pradą. Šių vertybių neturį miesčioniški ir savanaudiški europiečiai. Tad eurazijiečiai tampa naujoviška priešingybe vakarietiškumui, o bolševikinė Rusija nesąmoningai realizuojanti eurazijinę užduotį kartu su azijietiškomis tautomis pasipriešinti Vakarams.

Eurazijiečiams naujoji Rusija būsianti ne senosios sėslios Rusios palikuonė, ramiai besigananti tarp Nemuno ir Volgos, bet karingos, klajokliškos ir beribės Ordos paveldėtoja. Jos esmė – ne darbas ir ne stačiatikiškas nuolankumas, bet didvyriškas būties išpažinimas, vystimosi erdvės, ideokratijos plėtimas, ištikimybė vadui ir aukštiesiems būties pradmenims.

Šių idėjų autoriai save vadino slavofilų paveldėtojais, o savąjį mokymą – antiteze Vakarams. „Eurazijos“ terminą sugalvojo rusų emigrantas P. Savickis, norėdamas įvardinti Rusiją kaip ypatingą kultūrinį pasaulį.

To meto Karsavino mintys buvo labai artimos eurazininkų mintims, tadėl 1923 m. jie pavedė jam suredaguoti „Dabarties užrašų“ pirmuosius du rinkinius. Suartėjęs su eurazininkų judėjimo dalyviais, 1925 m. Karsavinas tapo Eurazijos organizacijos Tarybos nariu. Šio sąjūdžio dalyviai labai pabrėžė katalikybės ir stačiatikybės priešpriešą, todėl ne atsitiktinai Karsavinas jau pirmuoju straipsniu deklaravo antikatalikiškas mintis. N. Berdiajevas, kuriam buvo svetimas konfesinis priešiškumas, apie tą rašinį atsiliepė: „Šiame straipsnyje esama labai įdomių minčių, bet, deja, jis sugadintas nemalonaus tono.“

Prie eurazininkų prisijungęs Karsavinas buvo vienas pagrindinių Eurazijos autorių, todėl jam tenka labai svarbus ir prieštaringai vertinamas vaidmuo eurazininkų sąjūdžio idėjinės transformacijos istorijoje. Eurazininkų judėjimui Karsavinas suteikė labai rimtą pagrindą, nes susintetino įvairius eurazininkų doktrinos bruožus. Jis 4 metus dirbo kurdamas Eurazijos ideologiją, kuri, atėjus laikui, turėtų Rusijoje pakeisti sovietinę ideologiją. Būsimą sovietinę visuomenę jis įsivaizdavo kaip savanorišką tautybių sąjungą, globojamą stačiatikių Bažnyčios.

Vadovaudamasis „potencialios stačiatikybės“ teorija, 1926 m. programinis eurazininkų dokumentas gerai įvertino net budistinę bodisatvų doktriną, o tai reiškia, kad tie budistai, kaip ir ateistai bolševikai, galėtų būti potencialūs stačiatikiai. Nenuostabu, kad eurazininkų sąjūdį palikęs teologas G. Florovskis potencialios stačiatikybės teoriją pavadino „tikro naivumo ir šventvagystės mišiniu“.

Karsavinas daugiausiai skatino eurazizmo suartėjimą su ateistine marksizmo ideologija, kuri buvo oficiali bolševikinės Rusijos doktrina. Bolševikinę revoliuciją jie suprato kaip „internacionalinę revoliuciją, gerą ir reikalingą visai žmonijai“. Karsavinui marksizmas buvo Europos ir Rusijos tarpkultūrinio bendravimo priemonė, nes vienas iš marksizmo privalumų esąs universalizmas. Kadangi europinė mintis vieningos kultūros idėją iškelia kaip savo artimiausią idealą, tai šią užduotį pavyks įgyvendinti tik tarpininkaujant rusiškai-eurazinei kultūrai ir jai padedant.  Tokiu būdu su marksizmo vėliava Rusijoje prasidėjusi revoliucija nesanti atsitiktinė.

Straipsnyje „Socializmas ir Rusija“ Karsavinas rašė: „Sovietiniame socializme apreikštas galingas kūrybinis užsidegimas. Tai siekis sukurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, sukurti nedelsiant, nelaukiant, kol iki jų prisivilks senutė istorija, bet iki galo įtempiant visas gyvas ir kūrybines jėgas. [...] Rusijos revoliucijoje, kaip besąlygiškai teigiamą ir vertingą, reikia išskirti socialinės-politinės kūrybos patosą.“

Kairuoliška Karsavino įtaka atsispindėjo 1927 m. eurazininkų manifeste: „Mūsų laikų Rusija valdo Europos ir Azijos likimus. Ji – šeštoji pasaulio dalis, Eurazija, naujos pasaulinės kultūros mazgas ir pradžia.“

Taip Prancūzijoje susikūrė „Kairioji Eurazija“, kuri orientavosi į sovietinę Rusiją. Šiai grupei priklausė L. Karsavinas, S. Efronas, D. Sviatopolkas-Mirskis. Jie 1928–1929 m. Paryžiaus priemiestyje Klamare leido savaitraštį „Eurazija“. Jiems bolševizmas – istorinės tiesos nešėjas, kuriantis Euraziją, besipriešinantis Vakarams kartu su mongolais bei Kinijos ir Turkestano tautomis. Šie ideologai ragino atsisakyti naivaus tikėjimo, kad Rusijoje greitai žlugs esamas bolševikų režimas, todėl geriau su juo susitaikyti ir kartu dirbti eurazinės imperijos kūrimo labui, nes būtent bolševikai dalinai išsaugojo buvusią imperiją. Nuo imperijos atkrito tik katalikiškos teritorijos, nes, anot eurazininkų ideologo P. Savickio, katalikybė iš esmės nepriimtina eurazijiniam pasauliui.

Kairieji eurazininkai buvo įsitikinę, kad bolševizmą įmanoma įveikti tik vidinių reformų pagalba. Jie tikėjo, kad komunistinis režimas keičiasi ir su Stalinu priešakyje eina teisinga kryptimi. Savo pirmą straipsnį eurazininkų leidinyje Karsavinas baigia kvietimu „džiūgauti ir linksmintis“, kai bolševikinėje Rusijoje Bažnyčia persekiojama ir naikinama, nes čia esą veikia esminis dėsnis – Gyvenimas-per-Mirtį. Tad reikia „džiūgauti ir linksmintis“, nes „niekas neatgims, jei nenumirs“. Taip Rusijos simfoninės asmenybės viena individuacija miršta, o kita individuacija gimsta.

Iš tiesų Evangelijoje yra tokie Kristaus žodžiai: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5: 11-12). Tačiau, kaip matyti iš teksto, čia kalbama ne apie palaimingos žemiškos karalystės sukūrimą, o apie „atlygį danguje“. Džiūgauti dėl komunistų teroro, tikintis, kad iš to kils palaiminta mesianistinė Eurazija, švelniai tariant, buvo labai naivu.

35-iuose „Eurazijos“ numeriuose buvo 21 Karsavino straipsnis. Jis skelbė, kad bolševikinėje Rusijoje „žūsta senoji, mums tokia artima ir į kraują mums įaugusi rusiškoji kultūra“ ir kad Rusijoje „gimsta nauja kultūra, [...] nauja krikščioniškos religinės sąmonės forma“. Todėl laikraščio „Eurazija“ kai kurie bendradarbiai ir pabandė praktiškai įsijungti į šią naują bolševikinę kultūrą. 1931 m. S. Efronas tapo NKVD agentu, sugrįžo į Sovietų Sąjungą, bet buvo areštuotas ir sušaudytas. D. Sviatopolkas-Mirskis taip pat sugrįžo į Rusiją, buvo suimtas ir mirė Magadano lageryje. Karsavinas į Rusiją nevažiavo, bet apsigyveno arčiau Rusijos – Lietuvoje, kurioje 1944 m. su viltimi pasitiko Raudonąją Armiją, bet vėliau buvo suimtas ir mirė Abezės lageryje.

Eurazininkus labai sukompromitavo jų ryšiai su NKVD, todėl 1938 m. judėjimas sunyko.

FILOSOFINĖS VILKDUOBĖS

Karsavino įsijungimas į eurazijinį sąjūdį daugeliui buvo gana netikėtas. Kaip rusų religinis filosofas, Vakarų Europos istorijos žinovas, galėjo įsilieti į tokį ginčytiną judėjimą? Kai kas net manė, kad taip pasielgti jį privertė medžiaginiai rūpesčiai, nes Karsavinas už dalyvavimą sąjūdyje gaudavo kasmėnesinę stipendiją. Tačiau kiti tyrinėtojai mano, kad Karsavinas norėjo į eurazijinį judėjimą įskiepyti savąjį visavienybės mokymą ir tokiu būdu savąją abstrakčią filosofinę teoriją realiai įgyvendinti naujojoje Rusijoje.

Karsavinui suartėti su eurazininkais padėjo būtent jų bendros ištakos iš V.Solovjovo filosofijos, kurias pastarasis išdėstė savo paskaitoje „Trys jėgos“ (1877 m.). Tos trys jėgos – tai trys ryškiausios kultūros: islamiškieji Rytai, Vakarų civilizacija ir Slavų pasaulis. Tiek Karsavinas, tiek ir eurazininkai buvo idėjiniai V. Solovjovo vaikaičiai. Kaip ir Solovjovas, Karsavinas bei eurazininkai tuometinį pasaulį skirstė į Rytus, Vakarus ir Rusiją. Jų manymu, stačiakiškajai Rusijai yra skirta užimti Rytų ir Vakarų derintojos vaidmenį ir tokiu būdu tapti didžiąja Rusija.     

Tačiau Solovjovui toji istorinė rusų tautos misija kol kas atrodė tik potenciali, iškilsianti ateityje, todėl jis liūdnai konstatavo: „Mes, per nelaimę priklausantys rusų inteligentijai, kuri užuot turėjusi Dievo atvaizdą ir panašumą, vis dar tebenešioja beždžionės atvaizdą ir panašumą, – mes pagaliau turėtume pamatyti savo apgailėtiną būklę...“ 

Ar toji beždžioniška „apgailėtina būklė“ jau buvo pasikeitusi po 1917 metų bolševikinio perversmo? Karsavinas manė, kad rusų tautos ateitis bus didesnė už praeitį, ir tuo ji skiriasi nuo Vakarų kultūros, kuri jau yra išsisėmusi. Todėl eurazininkų judėjimo 1926 m. programinis dokumentas „Eurazizmas: Sisteminio išdėstymo bandymas“ teigė, kad „atsiranda iš esmės skirtingas nuo europinio, blogio problemos supratimas“, ir kad „Revoliucija yra senosios Rusijos, kaip ypatingos Rusijos-Eurazijos kultūrą individualizavusios simfoninės asmenybės, žūtis“. Ši jos mirtis vykstanti naujosios Rusijos-Eurazijos individuacijos gimimo kančiose. Konkrečiai tai reiškė bolševizmo teigiamų užmojų aktualizavimą.

Labiausiai perspektyvus Karsavinui atrodė bolševikų socialinis aktyvumas, užmojis socialinei kūrybai, kurio stokojo stačiatikybė. Juk rusų krikščionys abejingai žiūrėjo į šio pasaulio tikrovę ir ją ignoravo, nenorėjo kruopštaus darbo ir niekino šį laikiną pasaulį. Regis, Karsavinas tikėjo, kad eurazininkų sąjūdžio pagalba pavyks išjudinti Rusijos stačiatikybę iš sąstingio.

Rusijai yra būdingas Oblomovo sindromas, puikiai atskleistas tokio pat pavadinimo I. Gončarovo romane, kuriame dėl pasyvumo susiklosčiusias problemas iš dalies sėkmingai išsprendžia vokietis A. Štolcas. Tai buvo lyg ir Gončiarovo užuomina, kad Rusijos vargus, atsiradusius dėl pasyvumo ir tinginystės, galėtų sėkmingai įveikti Vakarų dvasinė sklaida Rusijoje. Tačiau Karsavino įsitikinimu Rytų krikščionybė buvo visuotinesnė, todėl ir Rusijos problemų sprendimas glūdi stačiatikybėje ir slaviškoje pasaulėjautoje. Jis teigė, kad Rusijoje turėtų būti monarchija, Bažnyčia turėtų būti susieta su valstybe, o Vakarų liberalioji demokratija Rusijai netinkanti. Todėl ne atsitiktinai jis laikraštyje „Eurazija“ iškėlė ir priešpastatė demokratijai ideokratijos principą.

Kalbėdamas apie bolševikų revoliuciją, jis pripažino, kad bolševikai „sieka žmonijai gėrio, teisingumo ir tiesos, ir yra pasirengę aukotis dėl šio gėrio įgyvendinimo“. Jis buvo įsitikinęs, kad bolševikai net nenorėdami išgelbėjo „rusų valstybingumą ir rusų tautybę“.  Karsavinui atrodė, kad socializmas formaliai tapo Bažnyčia, tik lieka nepriimtina revoliucinė ideologija, kuri atmeta krikščionybę. Nepaisant to, Rusijos galybės atkūrime eurazininkai matė didžiulį bolševikų nuopelną būsimai Rusijos kultūrai.

Gana pagoniškai eurazijiečių teorijai negalėjo pritarti oficialieji Bažnyčios atstovai. Dėl savo požiūrio į krikščionybę Karsavinas tuometinio žinomiausio stačiatikių teologo Sergejaus Bulgakovo ir kitų dvasininkų buvo pripažintas eretiku. O filosofas Berdiajevas „simfoninės asmenybės“ teoriją pavadino „metafiziniu žmogaus vergystės pagrindimu“.  Berdiajevas dar pastebėjo, kad eurazininkų judėjimas yra emocinė, o ne intelektualinė kryptis, tai yra tautinių bei religinių  kūrybinių instinktų reakcija į Rusiją ištikusią katastrofą - bolševikinį perversmą.