Daugiau nei prieš mėnesį „Bernardinai.lt“ publikavo Adriano Zahacchi tekstą „Išgelbėkime homiliją“. Jis mano atmintyje paliko gilų įspaudą. Dėl to asmeniškai esu dėkingas jūsų redakcijai. Tiesa, publikuotas tekstas susilaukė nemažai komentarų. Vadinasi, jis palietė Katalikų Bažnyčioje egzistuojantį skaudulį. Mat problema, susijusi su homilijų kokybe, iš tiesų egzistuoja. Dėl to nukenčia ir patys dvasininkai, ir paprasti tikintieji. Tad šįkart aš pasidalinsiu savo įžvalgomis ir pastabomis kaip kritiškas homilijų klausytojas ir vertintojas.

Nežinau, ar tai laimė, ar nelaimė, bet mano tikėjimas augo ir formavosi tiek paprastoje vyskupijos parapijoje, tiek vienuolinėje aplinkoje. Savo kailiu patyriau, koks yra skirtumas tarp paprasto kunigo pasakytos homilijos ir vienuolio pamokslo. Kalbant palyginimais, galima būtų pasakyti, kad skirtumai yra tokie pat, kaip tarp dienos ir nakties. Ir tai ne visada yra blogai. Įvairovė privalo egzistuoti ir paprastiems tikintiesiems pasitarnauti. Tiesa, šių skirtumų priežastys yra daugiasluoksnės, mat jos apima tokius dalykus kaip asmens formaciją ir studijas, išorinio ir vidinio gyvenimo dinamiką ir stilių. Žinoma, nesupraskite manęs klaidingai, esą dieceziniai kunigai yra prasti pamokslininkai. Tai būtų visiška netiesa. Esu išklausęs ne vieną tuziną nuostabių homilijų, kurios iki šiol mano atmintyje yra gyvos ir veiksnios. Noriu pasakyti tik tiek, kad geri pamokslai Katalikų Bažnyčioje nėra toks dažnas reiškinys, kaip norėtųsi, kad būtų.

Pirmiausia visų pamokslininkų dėmesį noriu atkreipti į savo santykį su kalba. Tai yra labai svarbu. Mat kiekvieno pamokslininko santykis su kalba turi būti unikalus, ugdomas ir puoselėjamas. Kitaip tariant, nuolat atnaujinamas. Vadinasi, svarbu yra ne tik tai, ką kalbi, bet ir kaip tai darai. Taip yra sukuriama homilijos išorinė pusė, kuri daro didelį poveikį ir įtaką jos klausytojams. Tačiau pamokslininkams reikia būti budriems ir saikingiems – nevalia pasinerti į begalines kalbos žaismės paieškas, nes tada klausantieji gali likti sužavėti pamokslininko iškalba ir kūrybiškumu, bet homilijos tikslas – priartinti tikinčiuosius prie Dievo – liks nepasiektas.

Derėtų pamokslininkams nepamiršti, kad klausantiesiems vienokį poveikį daro homilija skaitoma iš lapo, o visai kitokį, kai yra sakoma gyvai. Yra rašytinės ir sakytinės kalbos tradicijos. Tik viena, tiek kita turi savo privalumų ir trūkumų. Mat kai savas mintis dėlioji ant lapo, nejučia pati kalba ir jos stilius darosi nelankstus, o tonas oficialus. Tai didina atstumą tarp homilijos autoriaus ir klausančiųjų auditorijos. Kai savas mintis perteikiame šnekamąja kalba, ji dažniausiai yra gaivališka, įtaigi ir nuoširdi. Tada atsiranda vietos spontaniškumui ir kūrybiškumui. Apie tai kiekvienas pamokslininkas turi gerai pagalvoti. Lygiai kaip ir apie tai, kam, kur ir kada ruošiesi kalbėti.

Kitas dalykas, kurį šiandien noriu pasakyti, tai išryškinti geros homilijos kriterijus ir struktūros svarbą.

Pirma – tai yra laiko trukmė. Ji sudrausmina patį pamokslininką, taip pat tikinčiuosius apsaugo nuo dykinėjimo per pamokslą. Nors laikas homilijai yra svarbus, bet jis nėra svarbiausias. Nes man yra tekę išklausyti daug trumpų, bet prastų homilijų. Taip pat yra nemažai girdėta ilgų, tačiau gyvų ir paveikių pamokslų. Taigi, laikas homilijai yra tarsi rėmai, kurie padeda pamokslininkui nuosekliai vystyti savo minties giją bei sudėlioti pagrindinius akcentus ten, kur atrodo svarbu pačiam homilijos autoriui.

Antra, Šventraščio aiškinimas. Čia jau homilijos autorius niekaip neišsisuks be kokybiškų žinių. Bet juk žmogus tam ir mokosi ne vienus metus seminarijoje, kad vėliau kompetentingai susirinkusiems klausytojams galėtų paaiškinti, ką Biblijoje reiškia vyno simbolis arba našlės skatikas. Beje, dar noriu pasakyti, kad gera homilija visada turi ugdyti ir skatinti pažinti savo tikėjimą tiek širdies, tiek proto lygmenimis. Svarbu, kad mūsų tikėjimas bręstų ir augtų abiejose plotmėse. Mat jei pamokslininkas imsi ignoruoti kurią nors vieną dimensiją – širdies arba proto – jis smarkiai pakenks mūsų tikėjimo visumai.

Trečia, mokymas. Jis yra glaudžiai susijęs su Šventraščio aiškinimu. Svarbu, kad mokymas nebūtų atitolęs nuo tos dienos perskaitytos Evangelijos ištraukos. Taip pat svarbu, kad mokymas nebūtų paremtas vien didaktika. Žinoma, išvengti didaktikos – sunki užduotis. Ne visada to ir reikia siekti. Tačiau didaktikos tonas privalo būti apvaldytas ir saikingas, nes jos tikslas yra ugdyti visų tikinčiųjų bendrąjį gėrį ir meilę. Labai apmaudu, kai tenka klausytis pamokslo, kuris visas ištisai yra persunktas didaktinių gaidų.

Ketvirta, liudijimas. Šis homilijos elementas kol kas daugumos mūsų pamokslininkų yra sėkmingai ignoruojamas. Manau, kad tai neteisinga. Nes liudijimas yra pasakojimas, kaip aš išgyvenu savo draugystę su Dievu. Pamokslininkams reikėtų suprasti ir įsisavinti, jog būtent liudijimas yra pats paprasčiausias ir greičiausias, pats nuoširdžiausias ir įtaigiausias būdas pasiekti tikinčiųjų giliausias širdies gelmes. Žinoma, tam, kad mūsų pamokslininkai imtu liudyti, reikia kad jie tam būtų pasiruošę ir subrendę. Kad būtų nuolat atviri Šventosios Dvasios įkvėpimams. Kad turėtų kasdieninį ir gyvą, autentišką ir dinamišką santykį tiek su asmeniniu Dievu, tiek su Bažnyčios mokymu.

Baigdamas savo rašinį noriu visiems jums įteikti linkėjimų puokštę. Pirmiausia – mums, paprastiems tikintiesiems, jog būtume supratingi ir atlaidūs savo dvasininkams, nes ne kiekvieno kunigo tarnystė atsiskleidžia skelbiant Dievo Žodį. Tam pašaukimui išsiskleisti yra ir kitų galimybių. Svarbu, kad mes tai pastebėtumėm savo tarp dvasininkų, juos palaikytume. O pamokslininkams linkiu savikritiško mąstymo ir matymo, nes jei šios priemonės yra tikslingai naudojamos, jos padeda pažinti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes. Taip pat linkiu ištvermės, įkvėpimo ir kūrybiškumo skelbiant Dievo žodį savo tautai.