Tai jau trečiasis tekstas apie lapkričio pabaigoje Kaune vykusią diskusiją „Archyvų iššūkiai, galimybės ir vaidmuo stiprinant bendruomeniškumą“. Nors šiuo tekstu baigiu mini-ciklą, tačiau, viliuosi, „Bernardinai.lt“ puslapyje diskusija apie archyvus, apie kultūros politikos Lietuvoje iššūkius tik prasideda. Siekiau įvardyti svarbiausius klausimus, į kuriuos privalu atsakyti dabartinėje situacijoje, taip pat atskleisti išryškėjusias dvi pagrindines strategijas, kaip galime svarstyti valstybės kultūros politiką archyvų atžvilgiu. Pabrėžiau, kad strategijos pasirinkimas priklauso nuo to, kiek mes esame pasiryžę būti rinkos visuomene, ar archyvus suprantame kaip apie vieną iš paslaugų sektorių kultūros industrijoje.

Šiame rašinyje noriu kelti klausimą apie archyvų vaidmenį ugdant pilietiškumą, apie regioninių archyvų vaidmens specifiką ir drįsiu išsakyti kelias savo pastabas, kokių politinių priemonių šiandien labiausiai reikia, rūpinantis Lietuvos archyvų ateitimi.

Archyvai ir pilietinis ugdymas    

Jonas Vaičenonis

Bernardinai.lt

Lietuvos archyvų tarybos pirmininkas Jonas Vaičenonis diskusijoje daugiau klausėsi, nei kalbėjo. Savo trumpame pasisakyme daugiausia dėmesio jis skyrė pilietiškumo ugdymo klausimui. Pasak J. Vaičenonio, Kauno apskrities archyvas, bendradarbiaudamas su mokiniais ir mokytojais, parodė pavyzdį visiems, jog archyvai gali labai prisidėti prie jaunosios kartos pilietiškumo, patriotiškumo ugdymo. Galimybė mokiniams ateiti į archyvą, pamatyti kiek daug čia svarbios informacijos saugoma, prisiliesti prie praėjusių epochų dokumentų – visa tai geriausios pilietiškumo ar istorijos pamokos.

J. Vaičenonis pasidžiaugė, kad jau susiklostė gražūs muziejų ir mokyklų santykiai. Mokykloms net skiriama specialių lėšų lankyti muziejus. Atėjo metas į šią edukaciją įtraukti ir archyvus. Tai kartu būtų ir motyvacija mokiniams daugiau dėmesio skirti rusų, lenkų, lotynų kalboms, kurios lengviau leistų prakalbinti mūsų valstybės atmintį.

Istorikui J. Vaičenoniui pritarė ir į diskusiją atvykę mokytojai, dalyvavę bendrame projekte su Kauno apskrities archyvu. Jie patvirtino, kad tiek penktokams, tiek vyresnių klasių moksleiviams apsilankymai archyve paliko labi gilų įspūdį, labiau motyvavo juos mokytis istorijos.

Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus taip pat palankiai atsiliepė apie bendradarbiavimą su mokyklomis ir teigė, kad tai buvo itin pozityvi patirtis. Tiesa, direktorius prisipažino, kad nebuvo lengva ryžtis tokiam bendradarbiavimui. Pirmiausia teko improvizuoti, nes nebuvo precedentų, iš kurių būtų galima pasimokyti, kaip turėtų vykti bendradarbiavimas. Antras dalykas, visi archyvo darbuotojai dirba labai intensyviai, ir buvo nedrąsu dar praplėsti veiklas. Tačiau visi archyvo darbuotojai suprato, jog svarbu atsiverti visuomenei, kad bendravimas su jaunais žmonėmis – tai investicija į valstybės ateitį.

Taigi, galima konstatuoti, kad visi diskusijos dalyviai sutiko, jog archyvų bendradarbiavimas su mokyklomis, mokinių ekskursijos, teminės parodos archyvuose – svarbūs žingsniai stiprinant pilietinę visuomenę. Tačiau kaip pasiekti, kad tai nebūtų dar viena svarbi prisiimta archyvų darbuotojų funkcija situacijoje, kai trūksta rankų padaryti visus darbus, susijusius su archyvinės medžiagos tvarkymų bei saugojimu? Šią dilemą galėtų išspręsti glaudesnis Kultūros ministerijos bendradarbiavimas su Švietimo ir mokslo ministerija, kuri kuruoja pilietiškumo ugdymo programas.

Kitas svarbus dalykas – regioninių archyvų stiprinimas. Būtent regioniniai archyvai galėtų tapti labai svarbiais pilietiškumo ugdymo židiniais, kur moksleiviai galėtų geriau susipažinti su savo krašto istorija, galima būtų organizuoti plačias diskusijas, kurioms impulsą duotų archyvuose saugomi įdomūs dokumentai. Regioninių archyvų potencialas neišnaudojamas, nes, kaip pabrėžė Telšių apskrities archyvo direktorė Alma Jankauskienė, viską bandoma koncentruoti Vilniuje. Pasak A. Jankauskienės, regioniniai archyvai daug lengviau gali užmegzti ryšius su vietos moksleiviais, nes regionai nėra tiek išlepinti įvairiausių renginių. Ji taip pat apgailestavo, kad iki šiol nėra atkurtas teisingumas – regioniniams archyvams nėra sugrąžinta ta archyvinė medžiaga, kuri buvo N. Chruščiovo valdymo laikais iš jų išvežta į Vilnių. Tai labai svarbi, vertinga medžiaga apie tarpukario laikotarpį, kuri šiandien būtų ypač įdomi vietos moksleiviams, taip pat ir visiems, kurie domisi savojo krašto istorija. Nors Telšių apskrities archyvo direktorė ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, vyriausiąjį archyvarą, rašė oficialius raštus, prašydama atkurti teisingumą, tačiau, deja, teigiamo atsakymo nesulaukė.

Ramojus Kraujelis

Gedimino Kajėno nuotrauka

Vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis pripažino, kad A. Jankauskienės pateikti faktai teisingi. Jis taip pat sutiko, kad galbūt būtų prasminga, jog dokumentai, susiję su konkrečiais regionais, būtų saugomi būtent regioniniuose archyvuose, tačiau kartu pabrėžė, jog nemato problemos, jei tik regioniniams archyvams reikia kokių nors dokumentų, kurie labai domina vietos gyventojus, – visada galima pasidaryti elektronines šių dokumentų kopijas. Jis taip pat apgailestavo, kad tikrai ne visi regioniniai archyvai turi būtinas technines galimybes perimti saugoti prieš pusę šimto metų išvežtus į Vilnių dokumentus.

Deja, taip ir liko neatsakytas klausimas, kas trukdo atkurti teisingumą bent jau tų regioninių archyvų atžvilgiu, kurie ne tik nori, bet ir turėtų techninių galimybių saugoti susigrąžintus dokumentus. Bent jau Telšių apskrities archyvo direktorė A. Jankauskienė dar kartą patvirtino, kad jos vadovaujamas archyvas yra pasirengęs dokumentus perimti ir nepraranda vilties, kad jie bus grąžinti, ir toks gestas reikštų, kad už archyvų politiką atsakingi žmonės ne tik kalba apie regioninių archyvų svarbą, bet ir realiai jais rūpinasi.

Archyvai ir archyvistika

Diskusijos metu atkreiptas dėmesys į dar vieną opią problemą – archyvistikos mokslo apmirimą. Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad būtų idealu, jei visuose archyvuose veiktų archyvistikos padaliniai, kuriuose nuolat būtų vykdomi moksliniai tyrimai.

Ramojus Kraujelis apgailestavo, kad, vaduodamiesi iš sovietinės erdvės, mes atmetėme net ir tuos dalykus, kurie buvo pozityvūs. Pavyzdžiui, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai iki šiol išlaikė solidžią archyvistikos tradiciją, o Rusijoje net veikia atskiras autoritetingas institutas. Tai tikrai nėra vien sovietinis reliktas, nes, pavyzdžiui, Lenkijoje bei Vokietijoje ypač stiprios archyvistikos tradicijos, leidžiami moksliniai žurnalai ir šiai mokslo sričiai skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, Lietuvoje nuo 1995 metų archyvai tapo pirmiausia „pažymų gaminimo fabrikais“.

Kaip tai būtų galima keisti? Nebūtų tikslinga kurti specialią studijų programą ir pradėti rengti archyvistus nuo pirmo kurso universitete. Kita vertus, būtų tikslinga įvesti archyvistikos specializaciją magistratūroje ir specialiomis stipendijomis skatinti šios srities mokslininkų gausėjimą.

Svarbu įsisąmoninti ir tai, kad archyvistikos mokslo patrauklumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip visuomenėje bus vertinama archyvų misija apskritai. Labai svarbu, kad archyvai atsivertų visuomenei, vyktų edukacinės bendradarbiavimo programos, kuo daugiau žmonių įsisąmonintų archyvų svarbą. Kita vertus, būtina aiškiai įvardyti, kokia yra svarbiausia archyvų misija, o kuri pagalbinė. Kad nenutiktų taip, jog, vaikydamiesi skirtingų tikslų, dar labiau neįklimptume problemų pelkėje.

Bernardinai.lt