Žurnalas „Ateitis“ 2015 m. Nr. 7

Taip, aš labai myliu vaikus. Taip, turiu patirties, augu didelėje šeimoje. Taip, labai noriu čia savanoriauti. Taip, galėčiau skirti dieną, jei reikėtų ir dvi. Entuziastingai kalbėjau prieš įsitraukdama į „Vilties angelo“, globojančio sunkiomis sąlygomis gyvenančius vaikus, savanorystę.

Pirmoji diena. Stebiu aplinką ir abejoju, kad mano buvimas čia yra reikalingesnis nei Senamiesčio gatvėms. Ten bent kavos išgerčiau, su kuo nors prasmingai pašnekėčiau. Bet juk dar prieš kelias dienas mąsčiau, kad nebegaliu gyventi tik sau, aukštesniems įvertinimams, draugams... Ne, nesitikėjau, kad pirmą apsilankymo centre dieną būsiu pasiųsta toli toli, o net labas nespėjau ištarti. Kaip jie drįsta? Šypsausi sukandusi dantis, nes tai tikriausiai pirma ir paskutinė mano diena, praleista čia. Bet ne – negaliu taip lengvai pasiduoti. O dar ką tik jaučiausi tokia gera, atsidavusi, kad išklausau savo draugų bėdas, kad galiu valandų valandas klausytis ir dar duoti petį išsiverkti. O dar ką tik jaučiausi stipri, nes kelias naktis iš eilės nemiegojau, kad patenkinčiau savo perfekcionistės lūkesčius ir gaučiau aukščiausią įvertinimą už kursinį darbą. Išklausau, nes tuos žmones pažįstu metų metus, jaučiu jų dėkingumą, prielankumą – man malonu, jei galiu šitokiu būdu pasitarnauti. Nemiegotos naktys, bet darbas blizga ir dar dėstytojas patapšnoja per petį, pagiria. Einu išsišiepusi namo – tokia gera draugė, gabi studentė, ko daugiau reikia? Ir kodėl dabar turėčiau eiti pas vaikus, kuriems esu niekas? Juk galėčiau pasielgti kaip įprasta šiais laikais – jei man nepatogu – pasitraukti. Juk daug kas taip gyvena – bėga nuo dalykų, kurie pasirodo jiems nepatogūs. Ir aš suprantu, kad pati taip patogiai gyvenu – mylinti šeima, dėkingi draugai, negailintys gerų žodžių dėstytojai. Kad ir ką bepadaryčiau, visada sulauksiu grįžtamojo ryšio. Dėl to pakraupstu, kai į mano bandančius prisijaukinti žodžius atliepiama keiksmažodžiais. Aš, šitiek gyvenimo metų praleidus tarp vaikų, nežinau, kaip elgtis su „Vilties angelo“ vaikais. Aš, studijuojanti filologiją, nerandu žodžių, kuriais turėčiau jiems kalbėti. Dieve, Tu sakei, kad mažutėlių yra Dangaus Karalystė, tik būdama čia, atleisk, aš neįstengiu net prisiminti šių žodžių.

Prireikė vos poros kartų ir kai kurie vaikai jau patys priėjo prie manęs. Būdavau su jais kartą per savaitę vos po porą valandų per dieną ir džiaugsminga ištrūkdavau lauk. Nuostabu būdavo švęsti Eucharistiją, kai visi mažieji gieda. Būna, bėgu į paskaitą, o kažkas kitoje gatvės pusėje pašaukia mane vardu. Ruošiant kartu namų darbus, teko prisiminti pradinių klasių matematikos žinias, pasidžiaugti vaikų kūrybiškumu atliekant lietuvių kalbos namų darbus. Vis dėlto kelių valandų per savaitę man būdavo daugiau negu gana. Jaučiau, kad daugiau nebūčiau ištvėrus ne tik su vaikais, bet ir su savimi, vis bandančia prie vaikų prieiti, vis atsimušančią į negebėjimą jiems save atiduoti.

Didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti – stovykla. Kartais vos ištveriu porą buvimo su, iš pirmo žvilgsnio laukiniais, vaikais valandų, o čia manęs laukia savaitė. Ir ne su penkiais – su didvešimt. Dalyvauti programoje, kurios dalis pati turėjau būti,valgyti, miegoti, žaisti kartu su šitais monstriukais septynias dienas? Gal geriau tegul važiuoja daugiau patyrę savanoriai, darbuotojai. Man nelabai sekasi organizuoti, neturiu lyderio savybių. Visgi pasiryžau. Pirmąsias dienas gailėjausi, kad pasmerkiau savo atostogas tokiai savaitei. Daug rėkimo ir keiksmažodžių, bet taip atrodė tik pirmąją dieną. Paskui į pirmąjį planą išsiveržė gražūs dalykai, prieš kuriuos nublanko piktumai, žeidžiantys žodžiai: vaikai apsistumdo, bet ištikus nelaimei puola vienas kitam padėti, keikiasi, bet ir negaili komplimentų, maldos metu – padėkos žodžių Dievui, ryte išrėkia savo neapykantą, lyg tu būtum kaltas dėl visų pasaulio nelaimių, o vakare jau sėdasi ant kelių, parneša lauko gėlių. Ir tik tada, kai nebeturėjau kur trauktis, supratau, kad vienintelis būdas padėti šitiems sužeistiems vaikams – tai būti ne šalia, bet su jais, ką mes, vadovai, ir darėme: kartu supomės, žygiavome, demonstravome madas, rodėme talentus ir visi kartu bandėmė išpildyti harmoningosios Trolių Mumių šeimynos temą. Savaitei baigiantis nebebuvo nei vieno vaiko, su kuriuo nebūčiau pakalbėjusi, nuėjusi gaudyti žalčių ar šėlusi žaidimų aikštelėje. Tai buvo nuostabus meilės ir bendrystės laikas – stebino, kaip parodytas dėmesys padeda išsiskleisti įsibauginusiems, susigūžusiems mažutėliams. Buvo nuostabu matyti paskutinę dieną, kaip jie visi išsiilgę savo šeimų, nepaisant, su kokiais sunkumais, smurtu, nepritekliais jiems tenka namuose susidurti.

Grįžtu į Vilnių. Galvoju – dabar atsipūsiu, pasidžiaugsiu. Gatvės pilnos žmonių, bet dar pilnesnės tuštumos – kavines užsėdę žmonės juokiasi, kalba, visi gražiai apsirengę. Man prisimena viena su kita besidalijančios rūbus mergaitės, po storais makiažo sluoksniais pasislėpę dešimtmečių veidai, kurie tarsi šaukiasi būti pastebėti ir kitokie bandymai susigrąžinti savivertę, įgyti nors lašą to pasitikėjimo savimi, kurio pertekusi Gedimino prospektu šliaužia prabanga dvelkianti minia. Ir kaip niekada norisi iš čia kuo greičiau ištrūkti.

Man puikiai sekasi analizuoti dramos žanro kūrinius, bet būdama su „Vilties angelo“ vaikais, girdėdama, matydama jų gyvenimų dramas, susiduriu su savo bejėgyste ir suprantu, kad čia ne analizuoti – čia būti, dalyvauti. Ne, aš nepratusi prie tokio nedėkingumo. Taip, būtent dėl to privalau čia grįžti ir grįžti.