Kai buvau dar tik trylikos metų, mano rankose atsidūrė knyga, nedidelės apimties, tačiau iš jos nutrintų puslapių bei viršelio supratau, kad nebūsiu pirma jos skaitytoja. Supratau dar vieną svarbų dalyką – ta knyga lydės mane visą gyvenimą, kurią atsivertus rasiu vis naujų prasmių, šypsosiuosi ir juoksiuosi lygiai taip pat, kaip prieš septynerius metus. Tai buvo mano pirmoji pažintis su rašytoju Sauliumi Šalteniu, kurio „Riešutų duoną“ mokykloje godžiai skaitėme lygiai taip, kaip valgytume duoną su riešutais. Dar tada, paauglę, sužavėjo rašytojo sugebėjimas taip paprastai ir kartu unikaliai aprašyti jaunų žmonių, gyvenančių tradiciniame Lietuvos kaime, istoriją. Skaitydama gyvenau kartu su Andriumi Šatu bei Liuka Kaminskaite, rodos, čia pat girdėjau juos tyliai šnabždantis, dalijantis meile ir gyvenimu.

Rašytojas Saulius Šaltenis sužavėjo gebėjimu pažvelgti į gyvenimą iš kitos pusės, rasti išeitį iš blogiausios padėties, atrasti gamtos grožį tarp pilkų gyvenimo sienų, rasti viltį, kur jos, atrodo, lyg ir visai nebūtų. Vieną žvarbią rudens popietę keliavau į biblioteką, nieko nesitikėdama, tačiau mano dėmesį atkreipė plakatas su užrašu „Auksinis laureatų ruduo: Susitikimas su Sauliumi Šalteniu“. Staiga pajaučiau, jog suvirpėjo manyje vis dar gyvenantys „Riešutų duonos“ herojai, tarsi kas kartojo, jog turiu susitikti su savo mylimu rašytoju. Šio susitikimo dėka mano rankose atsidūrė jau kita, nauja, dar kvepianti dažais knyga „Žydų karalaitės dienoraštis“. Maniau, kad lietuvių literatūra prigeso, kad nebeturime knygų, kurios bylotų istoriją, kuriose kinematografiškai būtų pavaizduota mūsų praeitis. Ir štai – Sauliaus Šaltenio knyga „Žydų karalaitės dienoraštis“ suspindi naujomis, taip jau seniai pasiilgtomis šviesomis, su lietuviška gamta, šuneliu palei namus, šuliniu, troba, balta staltiese, Kūčių naktimi ir tikėjimu.

Knygoje mes supažindinami su jaunais mokytojais – Milda ir Vladu, kurie nepaisydami trėmimų ir žiaurumo nusprendžia, jog judviejų meilė iškęs visą neteisybę, todėl ilgai nelaukę, su kunigo pagalba, prisiekia savo meilę Dievui. Milda, nepaleidžia savo vyro, grįžta į apleistus Vlado namus, kuriuose stoja nepatogi tyla, nebėra ten jau ir Vlado tetų, nei senelio. Viskas išdaužyta, suversta, tarsi koks nežemiškas škvalas būtų peržengęs namų slenkstį. Mildai tai nė motais, ji nė minutės nepaleidžia Vlado rankos, žinodama, kad dabar svarbiausia būti kartu. Žinoma, kai atrodo, jog gyvenimas klostosi kuo puikiausiai, kiek leidžia aplinkybės, ramybę sudrumsčia skaudi realybė. Pasirodo sužeista žydų mergaitė, puikiai žinoma mokytojams, vardu Estera.

Anotacijoje pateikiama, jog tai romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metu jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Tačiau, perskaičiusi šią knygą, pradedu klausti: ar iš tiesų Esterą vis dar galima laikyti žyde? Mergaitė, atsidūrusi, mylinčių lietuvių šeimoje, gauna nepaprastą dovaną – kitos mergaitės gyvenimą, ji tampa Eliza, jai nudažomi plaukai, aprangą išryškina nacistinės Vokietijos ženklelis. Mergaitė kiekvieną kartą ne tik kitiems, tačiau ir sau pati kartoja, kad ji Eliza. Estera tarsi žūva kartu su visais likusiais žydais genocido metu. Ji atgimsta kaip lietuvių karalaitė, kaip Eliza. Deja, po kiek laiko laimingas gyvenimas vėl sudrumsčiamas tikrovės, tarpduryje stovi jau ne vienas, bet penki žydai, kurie tiki, jog mokytojo Vlado durys jiems atviros. Žinoma, taip ir atsitinka, jog viena didelė šeima, žydų ir lietuvių, gyvena po vienu stogu, kvėpuoja, tuo nevilties ir blogio pritvinusiu oru.

Visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie sugebėdavo prisitaikyti, tapti tais, kurių reikalauja sistema ar valdžia. Knygoje galime įžvelgti ne vieną tokį veikėją, kuris savo silpnumą išreiškia prisidengdamas brutalia jam suteikta, jėga. Nacistinės Vokietijos režimo nurodymu vykdo žydų genocidą, vėliau atgailauja ir tampa komunistų partijos nariu. Tų veikėjų istorijas galime pabaigti ir patys. Galbūt tas pats žmogus atgailaus jau ir laisvoje Lietuvoje, taps aršiu laisvės gynėju, užims aukštą postą, ir visa jo istorija tarsi nublanks prieš jo charizmą, jėgą ir valdžią. O štai tie žmonės, kurie išmaitino ne vieną nukentėjusįjį, kurie nepasidavė ir neišdavė savo tautos kankinimų metu – tiems užteks paminėjimo, vienos ar kitos gėlės, o galbūt perdėm herojiško dokumentinio filmo.

Knygos pabaigoje paklausiau savęs: tai kur vis dėlto ta pergalė? Pergalė yra nepasiduoti, pergalė – kai tau užmaunamas geležinis kibiras ant galvos ir su basliu smarkiai trankomas, o tu mintyse groji Elizos melodiją. Pergalė tuomet, kai tu išlieki orus, o tie, kurie tave stengiasi sunaikinti, taip ir lieka tiesiog skriaudėjai ir piktavaliai. Jie gali padaryti daug ką: užmušti, nužudyti, primušti, skriausti, prievartauti, bet vieno dalyko skriaudėjas negali padaryti: kaip mokytojas Vladas mus ir moko, jis niekaip, niekada iš mūsų neištrins mūsų laimingų akimirkų, džiaugsmo, nuostabios Elizos melodijos, mylimosios meilės ir jos šypsenos. Tai ir yra didžiausia gyvenimo pergalė.

„Jie daužė Vladui pagaliais per kibirą, o Vladas grojo ir grojo savo muziką... Ir tu grok, grok tyčia, grok, neįsileisk jų. Jie nori, kad tu krūpčiotum, nori tau visiems laikams užmauti kibirą, kad tu dvoktum baime. Bet tu kartok: aš deivė, deivė – ir, matai, kaip visada mes iš naujo atgimstam?“

Saulius Šaltenis į lietuvių literatūrą sugrįžta nešinas programiniu kūriniu, kuris pateikia kitokį požiūrį į praeities įvykius, kuriame kalbama ne apie skriaudėjo padarytą žalą, o apie gebėjimą gyventi, džiaugtis gyvenimu, rasti viltį ir ją skleisti kitiems.

Kai mes svarstome, kam vis dėlto atiteks Laisvės premija, kam atiduoti tuos 5 tūkstančius eurų už lietuviams atneštą laisvę, gal pirmiausia reikėtų pagalvoti apie tuos žmonės, kurie gelbėjo ir kūrė Lietuvą beginkliai, kurie neturėjo nei savojo žodžio, nei ginklo. Tačiau krūtinėmis stojo ne tik už savus, bet ir už tuos, kurie liko be savo namų. Žinoma, nušauti žmogų gali ir vienas, tačiau išgelbėti reikia jau nebe vieno, o kelių dešimčių gelbėtojų. Šiandien viskas, ko reikia, tai laisvės premiją skirti atminčiai, kuri yra vienintelis dalykas, kuris mus vienija ir jungia mus kaip tautą. Pagalvokime apie uždarytą Tremties ir Rezistencijos muziejų Kaune, kuriame vis dar dūlėja mūsų tautos praeitis, kuri nebeįdomi tiems, kurie kuria naują Lietuvą, su gražiais keliais ir išmaniosiomis technologijomis. O tereikia pagalvoti ir apie tuos žmones, kurie gynė ir saugojo savo tautą. Mano laisvės premija atitenka ne kam kitam, o žmonėms, kurie globojo žydus, partizanams ir jų šeimoms, mano seneliui, mano geriausio draugo močiutei, kuri, nepaisydama baisių ir žiaurių trėmimų, išmokė vilties ir tikėjimo, žmonėms, kurie kūrė ant savo mažų, silpnų pečių tą Lietuvą, kurioje aš galiu rašyti, svajoti, kalbėti ir laisvai kvėpuoti.