Aktorius Alain Delon. Nuotraukos šaltinis www.parismatch.com

Kartais kalendoriaus datos priverčia suklusti, netgi suabejoti vienos ar kitos sukakties tikslumu. Tokiais atvejais griebi po ranka pasitaikiusius žinynus, norėdamas paneigti artėjančio jubiliejaus pranašus, kad į nebylųjį „nejaugi?“ rastum patvirtinimą – ,,taip“!

Alainui Delonui – 80! Ar galėjo Jo Didenybė Laikas iškrėsti piktesnį pokštą nepakeičiamajam prancūzų kino „amantui“? Būtent šis amplua aktoriaus karjeros pradžioje nulėmė jo populiarumą ir priversdavo liepsnoti ne tik gimnazisčių širdis. Net solidusis Roger Boussinot „Kino enciklopedijoje“ dar septintojo dešimtmečio pradžioje pastebėjo, kad dėl savo talento šis gražuolis nebus greitai pamirštas, kaip daugelis kitų sezono žvaigždžių. Akylus istorikas neklydo: pradėjęs nuo romantiškų įsimylėjėlių „a la Gerard’as Philipe’as“, vėliau A. Delonas net tris dešimtmečius varžėsi su Jeanu-Pauliu Belmondo dėl teisės vadintis prancūzų aktoriumi Nr. 1. Jųdviejų keliai komerciniame prancūzų kine ilgai ėjo greta, kartais susikirsdami (kaip kriminalinėje komedijoje „Borsalino“), o kai kiekvienas atskirai pakliūdavo į rankas tikram menininkui (J. L. Godard’ui, M. Antonioni’ui ar G. Visconti’ui), abiem pavykdavo pabėgti nuo savo ryškaus šešėlio.

Drauge su J. P. Belmondo

Truputį atidžiau įsižiūrėkime į likimo zigzagus, kurie ilgam susiejo dvi garsiausias to laiko prancūzų kino žvaigždes A. Deloną ir J. P. Belmondo, o jų herojus pavertė antagonistais ne tik bendruose projektuose, bet ir skirtingomis individualybėmis. Abu beveik vienmečiai (J. P. Belmondo dvejais metais vyresnis). Abu debiutavo tais pačiais 1957-aisiais (A. Delonas filme „Kai įsikiša moteris“ atliko mažytį išblyškusio „mamytės sūnelio“ vaidmenį, J. P. Belmondo filme „Sekmadienį mes... vagiame“ – iš pirmo žvilgsnio įsimenantį chuliganą). Po metų – abu jau satyrinės papročių komedijos „Būk graži ir užsičiaupk“ (1958 m., režisierius Marcas Allegret) partneriai. A. Delono suvaidintas naivuolis Lulu su tokių pat „geltonsna­pių“ kompanija per Prancūzijos ir Italijos sieną gabeno fotoaparatus, pilnus kontrabandinių deimantų, o J. P. Belmondo vaizdavo gangsterį Pjero, užtikrinantį operacijos sėkmę. 1960-aisiais abu aktoriai pirmą kartą išvyksta filmuotis į kaimyninę Italiją (A. Delonas – L. Visconti’o neorealistiniame šedevre „Rokas ir jo broliai“, J. P. Belmondo – režisieriaus Vittorio de Sikos karinėje dramoje „Čočarė“, kuri Amerikoje buvo pakrikštyta „Dviem moterimis“ ir atnešė „Oskarą“ Sofijai Loren). Pagaliau abu gabūs jaunuoliai beveik vienu metu gauna krikštą iš paties Jeano Gabino (su šiuo legendiniu aktoriumi J. P. Belmondo vaidino komedijoje „Beždžionėlė žiemą“, o A. Delonas – kriminalinėje „Melodijoje iš pogrindžio“, abiejų filmų režisierius Henri Verneuilis).

Jau minėtame kriminaliniame retro detektyve „Borsalino“ (1970 m., režisierius Jacques’as Deray) A. Delono ir J. P. Belmondo vaidinami gangsteriai buvo susieti tokiais draugystės-neapykantos saitais, kad jų varžytuvės už gundytojos Lolos (aktorė Catherine Rouvel) simpatijas tiesiog negalėjo nepasibaigti trečio nereikalingojo žūtimi. Pasitraukti teko Jeanui-Pauliui, kol Alainas (vis su ta pačia Lola) filmo tęsinyje „Borsalino ir kompanija“ (1974 m.) azartiškai tęsė pavojingus nuotykius, nepamiršdamas operetiniams piktadariams iš panosės nugvelbti visą banką.

Kartą J. P. Belmondo su A. Delonu net turėjo vaduoti nacių okupuotą Paryžių (režisieriaus Rene Clement’o dramoje „Ar dega Paryžius?“, 1966 m.), bet nė vienam neteko pasipuikuoti elegantiškomis kariškių uniformomis: Alainas čia vaidino maištingojo generolo Ch. De Gaulle’io atstovą, norintį taikiomis derybomis pasiekti vokiečių kapituliaciją, o Jeano-Paulio gatvės kovotojas, vyresnysis Gavrošo brolis, su ginklu rankoje priešinosi okupantams.

Po vieną kartą abu publikos numylėtiniai savo išvaizdą buvo „paskolinę“ realiems avantiūristams ir bloga reputacija į XX a. tarpukario istoriją įsirašiusiems piktadariams. Režisieriaus Josepho Losey istorinėje freskoje „Trockio nužudymas“ (1972 m.) A. Delonas vaidino komunistų agentą fanatiką Ramoną Merkaderą (filme jis prisistatė konspiraciniu Piterio Džeksono vardu), kuris 1940 m. Meksikoje ledo kirtikliu nužudė rusų revoliucijos ideologą ir tironą viename asmenyje – Levą Trockį (jį vaidino britas Richardas Burtonas). O po dvejų metų J. P. Belmondo Alaino Resnais filme suvaidino ne mažiau spalvingą figūrą – fenomenalių sugebėjimų tarptautinį aferistą Aleksandrą Staviskį, kurio finansinės machinacijos ir itin skandalingi demaskavimai ketvirtojo dešimtmečio spaudoje paskatino net... fašistų pučą Prancūzijoje ir gerokai sustiprino Liaudies fronto pozicijas. Tikrasis Staviskis gerai pažinojo emigrantą L. Trockį (!), o scenarijų A. Resnais filmui parašė kontroversiškas rašytojas Jorge Semprunas, aršus antikomunistas ir anarchistas, priklausęs Prancūzijoje veikusiai „trockistų kuopelei“. Tiesiog neįtikėtinos paralelės!

Pagaliau kino šimtmečiui skirtame kino kaleidoskope „Šimtas ir viena Simono Cinema naktų“ (1995 m., režisierė Agnes Varda) abu publikos favoritai – A. Delonas ir J. P. Belmondo – trumputėse intermedijose suvaidino patys save, parodijuodami garsiausius savo vaidmenis. O greta jų garsusis Gerard’as Depardieu pasakojo, kiek kartų jam kine teko mirti. Žiūrėdamas šį epizodą pagalvoji: o jeigu taip kam nors šautų į galvą mintis aprašyti gausius A. Delono mirties atvejus ekrane – kokia būtų stulbinama mini tragedijų monografija! Kiek čia matytume nepakartojamų priešmirtinių būsenų ir nuostabiai gražių (sic!) agonijos akimirkų... Arba šlykščiausios dvasinės mirties apraiškų angeliškai gražiame kūne. Pradėkime nuo pirmųjų.

Paskelbtos mirties kronikos

„Kristinoje“ (1958 m., režisierius Pierre’as Gaspard’as-Huit), pastatytoje pagal austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio pjesę „Flirtas“, jaunas dragūnas Francas Lobheineris dėl meilės gražiai muzikanto dukrai Kristinai (ją suvaidino jaunutė Romy Schneider) paniekina patvirkusios baronienės globą. Tokią gėdą tegali nuplauti kraujo kerštas, ir mirtinai įžeistos baronienės vyras šaltai nužudo dvikovoje dar neapsiplunksnavusį idealistą, nepažinusį nei svaiginamų meilės glamonių, nei žmonių niekšiškumo ir pykčio. Net pakirstas mirtinos kulkos Francas lėtai susmunka ant žemės su vaikiška nuostaba veide, lyg norėtų sau pasakyti: „Koks keistas jausmas ta mirtis.“

Režisieriaus Alaino Cavalier filme „Nepaklusnusis“ (1964 m.) legionierius Tomas dezertyruoja iš šlykštaus karo Alžyre, kad pamatytų gimusią dukrelę. Slapstydamasis nuo persekiotojų, jis pamažu virsta užpjudytu žvėrimi – paliegusiu, kraujuojančiu, negyjančiomis žaizdomis aptekusiu kankiniu, paskutinę gyvenimo akimirką visgi suspėjusiu tegu ir iš tolo pamatyti ramiai žaidžiančią mergaitę.

Mūsų ekranuose rodytuose „Nuotykių ieškotojuose“ (1966 m., režisierius Robertas Enrico) romantikas Maniu kartu su bičiuliu Rolanu (aktorius Lino Ventura) ir mylimąja Leticija (ją suvaidino lietuvių kilmės aktorė Joanna Shimkus) iškelia iš jūros gelmių karo metais kartu su nuskandintu laivu nugrimzdusius lobius, bet kruvinoje kovoje su nacių pakalikais paguldo jauną galvą ant kieto senos pilies grindinio, suspėjęs draugui atskleisti patį svarbiausią akcentą jų tyros meilės trikampyje.

Vokiečių kino kritikas Adolfas Heinzlmeyeris taip aprašo finalinę „Nuotykių ieškotojų“ sceną: „Niekas nemiršta taip gražiai kaip A. Delonas. Ir šiame filme kulka jį užklumpa anksčiau, nei jis spėjo nuo jos išsisukti... Jis rangosi ant žemės, jo veidas aplipęs smėliu, o marškiniai kruvini. Prieš mirdamas jis sako savo partneriui: „Mielas senasis apgavike“, šypsenos šešėlis sušvelnina griežtus veido bruožus, lūpos susispaudžia, ir jis šiame filme amžiams užmerkia akis.“

Mirtinos auros šviesa lydi A. Delono personažą režisieriaus Louis Malle’io novelėje „Viljamas Vilsonas“. Bendrame trijų režisierių projekte „Neįtikėtinos istorijos“ (kitas dvi noveles režisavo Rogeris Vadimas ir Federico Fellini’s), sukurtame pagal Edgaro Allano Poe apsakymus, A. Delono herojus tampa šizofreniško asmenybės susidvejinimo auka. Visas tris juostas sieja klasikiniams gotikiniams siaubo romanams būdingi mistikos, erotikos ir romantikos deriniai. Viljamas Vilsonas įkūnija seną kultūrinę tradiciją vaizduoti realybės gelmėse slypinčias iliuzijas bei iliustruoti prieštaringą žmonių prigimtį istorijomis apie piktuosius antrininkus, kurie galiausiai pražudo chimerų apsėstą žmogų. Sniego baltumo drabužius vilkintį A. Delono herojų taip pat persekioja jo tamsusis alter ego. Italų kritikas ir literatūrologas Mario Prazas garsioje knygoje „Romantiška agonija“ (1933 m.), aprašydamas juodosios romantikos aspektus, teigė, kad nuo Johno Miltono „Prarasto rojaus“ laikų personažus, įsipainiojusius į pavojingus žaidimus su šėtonu, lydi tragiškos vienatvės lemtis, mirtinas sielvartas ir keistas dviprasmiškumas.

A. Delono kūrybos tyrinėtojai pastebi šiuos ženklus ne tik Viljamo Vilsono vaidmenyje, bet ir kituose aktoriaus filmuose. Anot puikios knygos „Šaltakraujis angelas“ autoriaus Reino A. Zondergeldo, „galima numanyti, kad už tuščio A. Delono žvilgsnio slypi ne tik troškimas pažeminti ir įskaudinti, bet ir begalinė melancholija, nesugebėjimas mylėti. Galbūt kaip tik ši aplinkybė paaiškina, kodėl aktoriaus vaidinami nusikaltėliai yra tokie populiarūs: jie sulaukia visai ne pasibjaurėjimo, o greičiau užuojautos, susipynusios su meile“.

Gerai mums žinomame detektyve „Du žmonės mieste“ (1973 m., režisierius Jose Giovanni) grįžęs iš kalėjimo ir savo globėjo palankumą laimėjęs Džinas Strablidžis nuoširdžiai tikisi pradėti naują gyvenimą, bet, neišlaikęs amžinai įtaraus policininko-maniako persekiojimų, nužudo savo nelaimių kaltininką ir už šį nusikaltimą yra giljotinuojamas. Paskutinės filmo scenos, skrupulingai atkuriančios pasirengimo įvykdyti mirties nuosprendį ritualą, iš tiesų panašios į košmarišką sapną. Hipnotizuojantis ir pabrėžtinai lėtas viso mirties reglamento įvykdymas mirtininką paverčia bevale ir isteriška žmogysta, karštligiškai bandančia atitolinti lemtingąją akimirką ir paklaikusiu žvilgsniu maldaujančia pagalbos ar bent gailestingumo.

Filme „Žmogus, kuris skuba“ (1977 m., režisierius Edouardas Molinaro) apsukrus verslininkas Pjeras Nijo, neturintis nė sekundės atokvėpio (įsigudrinantis net vesti paskubomis), staiga miršta nuo infarkto tą pačią akimirką, kai tik sužino apie sėkmingiausią savo gyvenime finansinę operaciją.

Prancūzų ir rusų filme „Teheranas-43“ (režisieriai Aleksandras Alovas ir Vladimiras Naumovas) inspektorius Fošas krūtine nuo samdyto žudiko kulkos uždengia merginą Natali, po daugelio metų bandančią demaskuoti pasikėsinimą į istorinės Jaltos konferencijos dalyvius. Lyg pakirstas paukštis, suplasnojęs lietpalčio skvernais, visada budrus inspektorius suklumpa, tarsi tik norėtų susirinkti iš krepšio pabirusius apelsinus.

Pagaliau visai „godariška“ tamsią praeitį slepiančio Žano Lavinio mirtis kviečių lauke kadaise per televiziją rodyto filmo „Našlė Kuderk“ finale. Gausių policijos automatininkų kulkomis suvarpytas dar prieš akimirksnį sveikata ir gyvybe tryškusio jauno žmogaus kūnas, pagaliau išvaduotas iš žemiškų nuodėmių naštos, parkrito kviečių lauke panašia poza kaip ir be priežasties maištaujantis Mišelis Puakaras (J. P. Belmondo J. L. Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“). O kol žiūrovai stebi pagaliau ramybę atgavusio jaunuolio taurius veido bruožus, ramus balsas už kadro praneša, kad dar 1922 m. pilietis Žanas Lavinis, nuteistas už nemotyvuotą dviejų žmonių nužudymą, teisme taip aiškino nusikaltimo motyvus: „Tiesiog viskas nusibodo.“

Samurajaus vienatvė

Dvasines savo herojų mirtis A. Delonas filmuose rodė ne taip dažnai, bet ne mažiau įtaigiai. Valstiečių vaikas Rokas Parondis (L. Visconti’o šedevre „Rokas ir jo broliai“) puikiai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų didmiestyje, net ištreniravo raumenis bokso ringe, bet taip ir neįveikė laukinių papročių, nedrįso apginti mylimos merginos nuo gyvuliško savo brolio smurto. Tapęs žiauraus nusikaltimo bendrininku Rokas pats sau pasirašė lėtos mirties nuo sąžinės priekaištų nuosprendį.

Dar viename R. Clement’o filme „Saulėkaitoje“ (1960 m.), sukurtame pagal Patricijos Highsmith romaną „Talentingas ponas Riplis“ (mums šis siužetas geriau žinomas iš vėlesnės režisieriaus Anthony Minghellos versijos), pavyduolis Tomas Riplis šaltakraujiškai suplanuoja ir įvykdo turtingo milijonieriaus paveldėtojo nužudymą, prieš tai pabandęs nuvilioti jo merginą. Tačiau keli visai neplanuoti atsitiktinumai makabrišką žaidimą paverčia niekais, ir jau spėjęs pajusti triumfo akimirką simpatingai atrodantis žudikas staiga savo kailiu patiria seną, bet visuomet aktualų moralą – „joks nusikaltimas neapsimoka“.

Biržos makleris Pjeras (M. Antonioni’o „Užtemime“) taip pat abejingas viskam, kas nekvepia pinigais. Gavęs puikią progą išgelbėti savo sielą ir sykiu padėti tvirtos atramos beieškančiai Vitorijai (aktorė Monica Vitti), jis, žinoma, neįvertina likimo jam suteiktos malonės ir praranda viską, ko ir už didžiausius turtus neįsigysi.

Ypatinga vieta aktoriaus kūrybinėje biografijoje tenka mirties žyme paženklintiems gangsteriams. Tokių personažų galerijoje išsiskiria A. Delono vaidmenys režisieriaus Jeano-Pierre’o Melville’io filmuose. Iš trijų drauge sukurtų gangsterinių filmų tikru šedevru reikėtų laikyti „Samurajų“ (1967 m.). Šis kriminalinis filmas, šaltas ir niūrus kaip Paryžiaus naktis, kupinas egzistencializmo ir Rytų filosofijos idėjų, pradedamas tokiu epigrafu: „Nėra didesnės vienatvės už samurajaus vienatvę. Su ja galima palyginti tik tigro vienatvę džiunglėse.“ Ši senovės samurajų garbės kodekso dvasią gerai atspindinti eilutė bene tiksliausiai perteikia už įstatymo ribų atsidūrusio samdomo žudiko savijautą moderniose „asfalto džiunglėse“. Vienišas samdomas žudikas Džefas Kostelas režisieriaus valia virsta ne tiek vyriškumo ir stiprybės įsikūnijimu, kiek egzistencinio nerimo blaškomu „svetimuoju“, desperatiškai lekiančiu į neišvengiamą pražūtį. Džefo prieglobsčiu tampa juoda naktis, spengianti tyla ir somnambuliškos kelionės metro požemiais. Ilgas lietpaltis ir akis dengianti pilka skrybėlė – tik siluetas minioje, neturintis troškimų, nepažįstantis baimės ir vilties išgyventi. Vienintelis gyvas padaras, prie kurio jis prisirišęs, – narve tupintis paukštelis: jo nervingas cypimas perspėja apie nekviestus svečius, todėl namie netikėtai užklupti Džefą neįmanoma. Dramaturgas Jeanas Cau kadaise taip apibūdino savo bičiulį A. Deloną: „Kad paaiškinčiau jo charakterį, turiu aprašyti jo miegamąjį. Į jį niekad nepatenka saulės spindulys, čia nėra šviesos. Tai panašu į pragarą, nutapytą juodomis, raudonomis ir violetinėmis spalvomis. O A. Delonas – tigras šiame pragare.“

Džefo elgesys ir manieros primena nepriekaištingai veikiantį robotą, o bejausmis vaidas ir mėlynose akyse sustingusi mirtino sielvarto išraiška paskutinę gyvenimo akimirką hipnotizuoja auką. Šį poveikį žiūrovams taikliai suformulavo kritikė Brigitte Blobel. Su dailiajai lyčiai būdingu vaizdingumu ji paaiškino, kodėl moteris taip žavi A. Delono vaidinamas gražus, beširdis ir kerintis žudikas, tobulai įkūnijantis slapčiausias fantazijas: „Kai pasirodo vyras, po šviesiu lietpalčiu dėvintis smokingą ir baltus marškinius, su atlape įsegta rože, plačiapetis, šaltu žvilgsniu, sučiauptomis lūpomis ir giliai ant akių nuleista skrybėle, o paskui jis tarsi sulėtintame kine ištraukia pistoletą ir nukreipia į mus, mes krintame negyvos. Kad parodytume jam, koks jis teisus. Kad jis mus mirtinai sužeidė į pačią širdį.“

Milžinų paunksmėje

A. Delonui sekėsi: jį kvietė vaidinti garsiausi jo epochos kino meistrai. Jau ankstyvoje jaunystėje susipažino su italų aristokratu L. Visconti’u. Anot aktorės Claudijos Cardinale, būtent šio „paskutiniojo kino kunigaikščio“ dėka talentingas jaunuolis tapo tikru aktoriumi. Po geros L. Visconti’o praktikos teatre A. Delonas suvaidino boksininką neorealistinėje dramoje „Rokas ir jo broliai“, o 1962-aisiais – kunigaikštį Tankredį filme „Leopardas“, sukurtame pagal mums gerai žinomą Giuseppe’s Tomasi Di Lampedusos romaną, kurį Louis Aragonas pavadino viena didingiausių visų laikų knyga. Jos centre yra kunigaikštis Salina, kurio gyvenimo saulėlydis sutapo su vadinamuoju Dviejų Sicilijų žlugimu.

Filmo siužeto užuomazga – 1860 m., kai prasideda išsivadavimo judėjimas su Giuseppe Garibaldi’u priešaky. Prie jo šalininkų prisideda jaunas idealistas Tankredis Falkoneris, įtakingo kunigaikščio Salinos sūnėnas. Bet jį vaidinančiam A. Delonui skiriama kur kas mažiau dėmesio negu amerikiečių aktoriui Burtui Lancasteriui, kurio kunigaikštis Salina tobulai įkūnija tą istorinių permainų į avansce­ną stumiamą aristokratiją, apie kurią pagrindinis herojus sako: „Aš priklausau nueinančiai klasei, esu laisvas nuo iliuzijų ir nelinkęs savęs apgaudinėti. Mes – leopardai, liūtai. Tie, kurie mus pakeis, bus šakalai, hienos.“ Kunigaikštis Salina savaip reaguoja į neišvengiamas permainas. Vadovaudamasis principu „kad viskas liktų savo vietose, kažkas turi pasikeisti“, jis apvesdina Tankredį su gražuole mero dukra Andželika, kurią pats ketino vesti. Nuostabioje šokio scenoje, kurią aprašė, regis, visi „Leopardo“ recenzentai, skambant mažai žinomam Giuseppe’s Verdi’o valsui, kunigaikštis Salina laiko savo glėbyje jaunyste trykštančią Andželiką taip, tarsi tai būtų atsisveikinimas su gyvenimu.

Amerikiečių režisieriaus J. Losey filme „Ponas Kleinas“ (1976 m.) vėl pasikartoja A. Delono mėgiama antrininkų tema. Tik šį kartą jį plėtojama sudėtingame holokausto kontekste. Antikvaras Robertas Kleinas atsitiktinai sužino, kad Paryžiuje gyvena jo bendrapavardis žydas. Toks sutapimas gali būti lemtingas, nes 1942 m. įstatymus gerbti įpratę prancūzai įskundžia žydus gestapui. Kad išvengtų tokios lemties, prancūzas Kleinas priverstas atlikti žeminančias tapatybės nustatymo procedūras, bet ir tai jo neišgelbėjo nuo koncentracijos stovyklos.

Tik pabaigęs „Leopardą“ režisierius L. Visconti’s planavo imtis Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ekranizacijos. Bet tokiam prabangiam projektui vis stigo lėšų. Po L. Visconti’o mirties kolegos sumanymą norėjo realizuoti J. Losey, bet ir jam nepavyko. Buvo priverstas atsitraukti ir garsus teatro režisierius Peteris Brookas. Galiausiai projektą iš dalies įgyvendino vokiečių režisierius Volkeris Schlondorffas, nors jo „Svano meilė“ (1984 m.) – visai ne tai, ką planavo garsieji pirmtakai. Tai pripažino ir pats režisierius, iš literatūrinės epopėjos paėmęs vienintelį ciklo romaną, parašytą trečiuoju asmeniu: „Man daug įdomesnis Prustas-Dostojevskis negu Prustas – migdolinių pyragaičių aprašinėtojas... Nesiruošiau kurti socialinės freskos. Man Germantų pasaulis – tai emociją naikinantis tviskėjimas. Ši klasė užsiėmusi tuo, kad, gink Dieve, neparodytų savo jausmų – net visiškai beprarandamų. Išlieka tik ritualai, o emocinis pažinimas išbarstomas vartojimo pavėjui.“

Lieka tik įsivaizduoti, kaip Svaną būtų suvaidinęs A. Delonas. Užtai galima pažiūrėti, kaip V. Schlondorffo versijoje jis persikūnija į homoseksualų baroną Šarliusą. Nors šiame filme pavyko surinkti nemažai garsenybių (Jeremy Ironsas suvaidino Svaną, o Ornella Muti – Odetę), kritikai daugiausia dėmesio skyrė ne joms, o būtent baronui Šarliusui, kurį „Figaro“ pavadino „vieninteliu autentišku Prousto personažu“.

Labai autentišku galima vadinti ir dar vieną klasikinės literatūros veikėją – garsųjį venecijietį filme „Kazanovos sugrįžimas“ (1992 m.). Pagal Arthuro Schnitzlerio apysaką režisieriaus Edouardo Niermanso sukurtoje dramoje garsusis širdžių ėdikas A. Delonas suvaidino senstantį Giacomo Casanovą. Čia garsusis ars amandi (meilės meno) žinovas labiau susirūpinęs ne naujomis pergalėmis, bet memuarais. Jis tarsi koks gyvas eksponatas dažnai kviečiamas į didikų namus, kur mėgaujasi savo legendos atgarsiais. Pinigų turi ne visuomet, tačiau niekad nesiskundžia. Kaip sakoma, padėtis įpareigoja... Casanova vis rečiau veliasi į meilės intrigas, bet jeigu jau surizikuoja prisiminti jaunystę, tai būkite ramūs – jis pasieks tikslą.