Pernelyg dažnai ši frazė nuskamba tik paties turinčio minčių apie savižudybę žmogaus galvoje, taip ir nepasiekdama aplinkinių ausų. Negana to, kad vidiniai išgyvenimai kunkuliuoja lyg katile, šalia vis kirba mintis – ar galiu pasidalinti savo jausmais su kitu žmogumi? Gal vis dėlto nereikia, negalima? Šiame straipsnyje noriu kritiškiau peržvelgti kelias mūsų nuostatas, kurios gali trukdyti kalbėtis apie savo ar mums artimojo savižudiškas mintis.

Gal čia aš vienas toks „nesveikas“, gal negalima taip galvoti?

Toks pasvarstymas ne visai pagrįstas – juk jei man kyla mintis apie savižudybę, tai jau yra ženklas, kad taip būna. Taip pat ir statistika rodo, jog Lietuvoje per metus nusižudo apie 1000 žmonių, tyrimų duomenimis, bando nusižudyti dar apie 15 kartų daugiau. Tarkime, kad minčių kyla dar septyniems žmonėms, bandžiusiems nusižudyti. Vadinasi, kasmet 1 iš 29 arba 105 tūkstančiai Lietuvos gyventojų pagalvoja apie savižudybę. Maždaug tiek žmonių gyvena Šiauliuose – ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste. Pabrėžiu, čia skaičius per vienus metus. Pagalvojus apie šį skaičių tampa ne taip jau lengva jaustis vieninteliam.

Tik greičiausiai patenkame į užburtą ratą – kai nesidaliname, neatsiveriame, kad esame galvoję apie savižudybę, susidaro įspūdis, jog tik aš vienas esu toks išskirtinis. Turbūt daugumai žmonių vienu ar kitu gyvenimo metu buvo kilę minčių apie savižudybę. Kai kurie yra bandę nusižudyti, sulaukę tinkamos pagalbos ir dabar gyvenantys visaverčius gyvenimus.

Galvoti apie savižudybę – ženklas, kad nesugebu susitvarkyti su sunkumais, esu silpnas žmogus.

Iš dalies galima sutikti, kad mintys apie savižudybę parodo, jog tvarkytis su problemomis vieniems tampa per sunku. Bet ar tikrai turėtume vieni viską ištverti? Dėl ko iš savo vadovo nesitikime, kad jis vienas atliks visus įmonės darbus? Netgi laikome jį puikiu žmogiškųjų išteklių žinovu, jei padidėjus darbo apimtims skelbiama atranka į naują poziciją. Tik štai asmeninio gyvenimo iššūkiams tokių jautrumo sau kriterijų nebetaikome.

Yra toks vaizdus pasakymas, kartais vadinamas anekdotu:

-  Ką daryti, kad žirgas greičiau bėgtų?

-  Duoti pentinų arba avižų.

Atrodo, apie antrąją galimybę – leisti sau pailsėti, atsigauti, užklupus sunkumams esame linkę pamiršti.

Neretai nuo kreipimosi pagalbos gali stabdyti įsitikinimas, jog turime būti savarankiški, jokiu būdu nerodyti kitiems, kad mums nelengva. Tik štai daugybė tyrimų rodo, jog pažeidžiamumo parodymas yra būtina sąlyga, kad užmegztume glaudų ryšį su kitu žmogumi. Įsijausdami į savipakankamo terminatoriaus vaidmenį rizikuojame ne tik palūžti, bet ir nutolti nuo mums svarbių žmonių, lyg būtume ne iš kūno ir kraujo, o iš šalto metalo nulieti.

Mintys apie savižudybę yra gėdingos. Jei taip galvoju, niekada nebebūsiu visavertišku žmogumi.

Ši nuostata turbūt glaudžiai susijusi su aukščiau aprašytu perdėtu savarankiškumu, galima jį vadinti netgi herojaus mitu. Kartu ji panaši į įsitikinimą, kad jei kartą susilaužėme kokį kaulą, niekuomet nebeturėsime tvirtos kūno atramos. Tiesa, išlikti tokiu pačiu žmogumi po gilios nevilties ir rimto susimąstymo apie savo mirtį, greičiausiai taip pat nepavyks. Tik štai pokytis gali būti ir teigiamas – galime tapti gerokai jautresni savo ir kitų skausmui. Galime išmokti greičiau pastebėti, kad sunkumai jau pradeda viršyti mūsų galimybes, ir anksčiau pradėti ieškoti vidinių ar išorinių pagalbos resursų.

Turbūt ne veltui turime pasakymą „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Suprantama, nesiūlau dėl asmeninio augimo pradėti galvoti apie savižudybę. Tačiau žinojimas, jog likus gyvam ir įveikus problemas įmanoma sustiprėti gali tapti šviesa tunelio gale tuo metu, kai viskas atrodo aklinai juoda.

Apie savižudybę galvojantis žmogus yra nepagydomas. Jei jau taip galvoja, juo labiau, jeigu kalba, vadinasi, būtinai nusižudys.

Svarstau, kokį procentą genialių ar kvailų idėjų, kurios sukosi mūsų galvoje ar netgi atsidūrė ant liežuvio ir buvo išgirstos kito, esame realiai įgyvendinę? Nežinau, kaip Jūs, tačiau nemeluojant sau, mano santykis būtų apie 40 procentų. Daug tai, ar mažai, sunku pamatuoti, tačiau svarbu nepamiršti, kad kalbėjimas apie savižudybę veikiau yra ne įsipareigojimas „laikytis savo žodžio“, o vienas iš būdų paprašyti pagalbos. Aišku viena – kai žmogus galvoja ar kalba apie savižudybę, tai visuomet yra rimta. Bet tai dar nereiškia, kad jis neišvengiamai nusižudys. Atkreipus dėmesį ir suteikus pagalbą, žmogui galima padėti atlaikyti sunkumus.

Nemažai yra parašyta apie tai, kad kalbėjimasis ir dalinimasis išgyvenimais yra vienas iš veiksmingų būdų numalšinti psichologinį skausmą. Tada, kai šis skausmas tampa nebepakeliamas, kyla noras nusižudyti. Jei manytume, kad psichologinio skausmo neįmanoma sumažinti ar įveikti, tai reikštų maždaug tą patį, kaip kad galvoti, jog kartą pajutus migreninį galvos skausmą visuomet taip ir bus.

Žinoma, nutinka ir taip, jog tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas tęsiasi ilgai ar dažnai kartojasi, tarkime, psichikos sutrikimų arba itin sudėtingų gyvenimiškų aplinkybių atvejais. Kaip kai kurios kūno ligos būna mirtinos, taip kartais ir neištvėrę psichologinio skausmo dalis žmonių nusižudo, kad ir kiek pagalbos jie sulauktų. Tačiau išankstinis nusisukimas nuo šių kenčiančių žmonių, nebandymas padėti panašesnis į mirties nuosprendį be tyrimo.

Nesu psichologas, bijau pakenkti apie savižudybę galvojančiam, geriau nesikišiu.

Visų pirma tikrai nėra būtina būti psichologu, kad galėtume parodyti rūpestį ir išklausyti. Juk artimajam susirgus plaučių uždegimu negalvojame, kad nesame gydytojai pulmonologai, dėl to negalime atnešti jam šiltos arbatos į lovą ar paklausti, kaip jaučiasi. Kartu būdami šalia savižudiškų minčių turinčio žmogaus neturime įsijausti į gelbėtojo vaidmenį – tai yra taip pat rūpesčio ženklas, jeigu padedame savo artimajam rasti profesionalią tęstinę psichologinę pagalbą.

Be to, mūsų su kolegomis iš Vilniaus universiteto Lietuvoje atlikto tyrimo metu bandžiusieji nusižudyti pasidalino, kad aplinkinių abejingumas, netikėjimas ketinimo nusižudyti rimtumu, atsitraukimas tik didino jų neviltį ir norą nusižudyti. Ir vėlgi nebūtina reaguoti vien tik jautriai ar palaikančiai, kantriai išklausyti žmogaus išgyvenimus jų nevertinant, nepatarinėjant, jeigu to nemokame ar tuo metu nepavyksta. Net piktokas atkalbinėjimas ar draudimas žudytis, yra dėmesio parodymas, patvirtinimas, jog kitas žmogus rūpi. Taigi, šiuo atveju geriau bet kokia reakcija (išskyrus tiesioginį siūlymą nusižudyti ar panašų provokavimą) negu nereaguoti.

Kam apkrauti ir gąsdinti artimuosius, jie turi pakankamai savų problemų.

Dažniausiai aplinkiniai nėra tokie jau akli ir kurti sutvėrimai. Nors retas tiesiogiai žodžiu pasakome, kas su mumis vyksta, visiškai nuslėpti savo išgyvenimų sunkiai pavyksta. Kartais sakoma, jog nekomunikuoti yra apskritai neįmanoma. Juk kai galvojame apie savižudybę, tai retai kada yra tik mintys – gali keistis ir mūsų kasdieniai įpročiai, pradedame daiktus palikti ne savo vietoje, gerokai ilgiau/trumpiau miegoti, nenorėti valgyti ar neatsitraukti nuo šaldytuvo, vengti artimųjų arba tapti keistai plepūs. Jeigu mūsų artimieji laikosi aukščiau aprašytos nuostatos, kad verčiau kenčiančio žmogaus nekalbinti, jie lieka su milžinišku klaustuku viduje. Neapibrėžtumas dažnai yra dar sunkiau ištveriama būsena, negu tiesos žinojimas, kad ir kokia ji nesmagi būtų. Įvardiję savo mintis apie savižudybę neretai galime palengvinti artimųjų naštą – tada jie bent jau turės galimybę šį tą dėl mūsų padaryti.

Jolanta Latakienė, klinikinė psichologė, VšĮ „Krizių įveikimo centras“

Krizių įveikimo centras yra atviras visiems sunkumus išgyvenantiems žmonėms. Darbo dienomis 16–20 val. ir šeštadieniais 12–16 val. budintis psichologas lauks Tavęs ateinant (Giedraičių g. 60A, Vilnius) arba paskambinant per Skype (vardas: krizesiveikimas). Pirma konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos. Paslaugos konfidencialios. Plačiau – www.krizesiveikimas.lt ir www.facebook.com/kriziucentras