Jei norime pajusti Kalėdas, ko gero, turėtume gręžtis į vaikus. Kalbėtis su jais akių lygmenyje, su jais kartu atsisėsti prie eglutės. Kartu ją puošti. Ne mokant vaikus, koks žaisliukas prie kokio geriau dera, o tiesiog kartu leistis į kūrybinį nuotykį. 

Kūčių naktį reikėtų išeiti į gamtą ir šiek tiek pasiklausyti tylos. Būtų gera užsikurti laužą ar tiesiog įžiebti mažą žvakelę. Dažnai kalbame, kad esame pamiršę didžiųjų metų švenčių esmę. Ir tame kalbėjime tiesos esama. Tačiau reikėtų kelti klausimą, kaip prie tos esmės artėti. Norėtųsi kalbėti ir apie Kalėdas sekuliariame pasaulyje. Be abejo, jų pati šerdis, esmė yra religinė. Tačiau ką daryti tiems, kurie nuo tokios prasmės nutolę. Bet žmonės vis tiek nori švęsti. 

Vienas jau amžinybėn iškeliavęs kunigas jėzuitas, žvelgdamas pro vienuolyno langus į Kauno Rotušės aikštėje vykusią Naujųjų metų šventę, matė be saiko daužomus šampano butelius ir... tuo visai nesipiktino. Gerai, kad žmonės švenčia, nors ir taip. Dabar džiaugsmo akimirka, o ryte... šukės ir pažirusių spalvotų popierėlių saujos. Žmonėms ir taip bus tuščia, tegu pasidžiaugia nors tą mažutę dabarties akimirką.

Akivaizdu, kad žmogaus širdies troškimas nėra tai. Švenčių metu, kai padidėja pačioje prigimtyje įrašytas pilnatvės ilgesys, žmonės daro bet ką, kad staiga kilusį maudulį numalšintų. Tuomet kyla nepasotinamas troškulys. O šaltinis toli. Aplinkui vien balos. Net sniegas kažkodėl nekrenta. Taip ir varžosi žmonės, galvotrūkščiais puola, kas prie didesnės balos. 

Ar įmanoma švęsti, kai aplinkui vien balos (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Net ir nebeturėdami Dievo, vis tiek dažnai liekame prisirišę prie tam tikrų simbolių. O ar įmanoma apskritai nebeturėti Dievo? Kas tikime, žinome, nors dažnai tai esame užmiršę, kad Jis visada būna šalia. Net ir netikint, kažkur giliai tas žinojimas glūdi. Jei jo nebūtų, galiausiai ir nieko nebelauktume. Prieš Kalėdas beveik kiekvienas laukia stebuklo, yra giluminis tikėjimas, kad turi įvykti kažkas ypatingo. Ryškiausiai tai jaučia vaikai. Nes jie šventes švenčia ne iš įsipareigojimo.

Šventinis spektaklis (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes kiekviename rituale glūdi teatro elementai) jiems nėra rezultatas, kurį jie turi kažkam pateikti, tai jiems yra įsitraukimas į realiu laiku vykstančią misteriją. 

Prieš šventes visi jaučiame šiek tiek maudžiantį laukimą. Galbūt tas laukimas ir yra raktas, kuriuo galime artėti prie kažko esmingo. Vienaip laukiame švenčių, kai gyvename gan patogiai, kai nesunku prieš šventes atlikti religiniusritualus (specialiai taip įvardiju, nes dažnai tai ir tampa tiesiog ritualais), pasiruošti stalą (ant jo bus daugiau mažiau tai, ko norima) ir susitikti su artimaisiais. Tačiau visai kitaip yra, kai švenčių laikas žmones užklumpa jų krizinėmis gyvenimo akimirkomis. Visai kitaip yra, kai žmonės priešventinį laiką, graužiami bėdų, net neturi galimybės susimąstyti apie laukimą, tačiau išvakarėse arba pačią švenčių dieną kažkas juos neišvengiamai iki pačios gelmės nutvelkia. 

Norisi kalbėti apie tokias Kalėdas, kurių žmonės net nesitiki turėti. Apie tą skausmą, kai manai, kad negalėsi turėti šventės, kad šventė bus kažkur, už kiekvieno linksmai mieste žiburiuojančio lango bus pasislėpusi bent mažytė šventė, o tavo chaosas tą akimirką taip ir liks nepaliestas. 

Bet netiesa – jis jau paliestas. Ir gal dar autentiškesnis tas šventės išgyvenimas, kai staiga pajauti skausmą dėl to, kad nelabai gali jos turėti. Tačiau ta akimirka stebuklinga, nes būtent tada atsiveria akys. Jaudina išpuošti žmonių langai, jaudina mintys apie vėl susibėgančias prie stalo šeimas, apie tuos, kurie atsidėję rengia kalėdines staigmenas, apie vaikus, kurie krapšto taupykles, kad galėtų nudžiuginti savo tėvelius. Tada nereikia numalšinti to širdies susigraudinimo, atsiradusio jautrumo, nenumalšinti spontaniškai kilusios minties užeiti į bažnytėlę ir... dalintis net ir jaučiant, kad širdyje yra tik likučiai. Tada gera būna įmesti elgetai monetą (gal kiek didesnės vertės nei įprasta) arba pakelti ir parsinešti namo išmestą eglutę (patikėkite, kartais taip būna). 

Tiesiog pakelti ir pabučiuoti tai, kas atmesta, išmesta, tai, kas blizgančiame pasaulyje nuvertinta. Galbūt nuo to gali ir prasidėti tai, kas vadinama susitaikymu. Tokiomis akimirkomis ir pats žmogus jausis tarsi Kažko didesnio pabučiuotas, šiek tiek pakeltas nuo žemės. Turbūt tai ir bus pati tikriausia šventė. Kuri bus išgyventa per artėjimą akimirkai atsivėrus žvilgsniui.