Noriu papasakoti apie žmogų, kurį sociologai gal pavadintų eiliniu, priklausančiu „vidurkiui“. Tai personažas, kokių daug. Jie sudaro toli gražu nemenką tautos dalį. Sakysite: „Betgi jame nieko ypatingo, tokių daug“, ir tai bus tiesa. Štai čia ir bėda. Toji tiesa liūdna bei sunki ne tik jam. Ji yra savotiška našta, trikdanti pilietinę ir etinę visuomenės raidą.

Neypatingų žmonių nebūna. Kiekvienas esame mozaikos akmenėlis, iš kurių susidėlioja visuomenės paveikslas. Mūsų visuomenės.

Pastaruoju laiku keistokai, nes tik priešokiais, savanoriauju krikščioniškoje slaugos ligoninėje. Jos pacientai įvairių tautybių, tikėjimų, pažiūrų, moralinio ir socialinio statuso žmonės. Visi gydomi, slaugomi, mylimi ir išlydimi Anapus vienodai. Man tai daro didelį įspūdį. Nesu medikė ir turbūt bloga krikščionė, nes, mano akimis žiūrint, vieni ligoniai esti simpatiški, kiti mieli, trečių labai, labai gaila, o dar kitiems savyje sužadinti šiltus jausmus nėra lengva. Bet kalbiesi, klausai, giliniesi ir... pamilsti.

Pavadinkime žmogų, apie kurį pasakosiu, vardu Adomas.

Tam vyrui 86-eri. Sega nepagydoma liga, jau yra galudienis, bet noriai ir daug pasakoja apie save, nugyventus metus.

Gimė Lampėdžiuose, gimtoji kalba – lenkų, tačiau sakosi esąs lietuvis. Šeima vertėsi nei lengvai, nei sunkiai. Vasaros sezonui namą ir greta esantį vasarnamį išnuomodavo vasarotojams iš Kauno, paprastai žydų šeimoms. Apie juos Adomas atsiliepia labai gerai. Turėję sklypą žemės, tėvai augindavo kiaulių, vištų. Tėvas dirbo žemės darbus, buvo vadinamasis „zimagoras“. Tarpukariu taip vadino melioracijos, kelių nekvalifikuotus darbininkus. Adomas turėjo brolį. Kad kas šeimoje gertų, neužsimena, bet dažnai mini muštynes tarp šeimos narių. Klausiu apie vaikystę. Atsako: „Vaikystė kaip vaikystė, nėra ką pasakoti. Nieko įdomaus.“ Nusistebiu: negi nė vieno malonaus prisiminimo? Pagalvojęs prisimena. „Taigi vokiečiai kareiviai! Jų buvo pilnas Lampėdžių miškas. Bet tai jau vėliau, karo metais. Buvo geri. Duodavo saldainių, šokolado, skanėstų. Jie mane ir vokiškai išmokė. Vėliau šitai man labai pravertė. Blogai, kad išmokė ir rūkyti.“

Baigė Adomas progimnaziją. Matyt, geros būta, nes ir dabar jo kalba taisyklinga, sklandi, žodynas turtingas. Tačiau amžius ir liga daro savo: mintys šokinėja, kai kurie gyvenimo etapai nuskęsta (ar paskandinami...) užmarštyje, kitus akcentuoja ypač didžiuodamasis. Visą gyvenimą sakosi dirbęs tame pačiame fabrike. Vedė būdamas 31 m. „Kvailys buvau, patikėjau, kad visada mane mylės.“ Šeimyninis gyvenimas nesiklostė, nes, pasak Adomo, žmona buvo netikusi virėja, prasta šeimininkė, mušėsi ir dar paleistuvė („Kaipmat susirado meilužį“). Ir suiro Adomo šeima. Santykiai su dukra irgi nesusiklostė, galiausiai ir visai nutrūko. Antroji žmona už jį vyresnė, ir Adomas apmaudžiai sako: „Kokia iš jos nauda? Juk jai jau 91 metai.“

Kokiais gyvenimo žygiais didžiuojasi Adomas? O, jis sakosi turįs kuo didžiuotis! Išgelbėjo 18 gyvybių! Noriai pasakoja, kad išleido iš garų kameros per klaidą joje užrakintą viršininką, ištraukė iš Nemuno skęstančią merginą ir du vaikus. Kiti jo žygdarbiai, švelniai tariant, labai jau abejotini, bet Adomui atrodo kitaip. Beje, į tuos 18 kartų jis tris sykius įskaičiuoja ir savo gyvybę, kai jam pavyko išsigelbėti iš pavojingų situacijų. Adomas yra labai pasipiktinęs ir tą pyktį iki šiol nešioja širdyje, vis jį augindamas: išgelbėtieji deramai jam nepadėkojo! Vis kartoja: „Ačiū, kaip reikiant nepasakė“, nors iš pasakojimo aiškėja, kad vis dėlto dėkojo. Pagal Adomą – per mažai. Kas ten supras...

Įspūdingiausias Adomo gyvenimo periodas – tarnavimas Sovietų armijoje. Buvo artileristas. Šaudė taip taikliai, kad net naujos konstrukcijos pabūklą išbandyti patikėjo jam. „Man, paprastam lietuviui! Juk buvo artileristų iš Kuibyševo, Saratovo, net iš Maskvos!“

Svarbiausias įvykis šio žmogaus gyvenime buvo jo išrinkimas delegatu į komjaunimo konferenciją. Ir vėl tas pats, kaip su pabūklo bandymu...

Pasak Adomo, per savo netrumpą gyvenimą gerų žmonių jis sutiko visai mažai. Dauguma yra blogi.

Gyvenimas „prie rusų“ buvęs geras, dabar gi visai prastas. Pensija nėra didžiausia, kainos aukštos. Ligoninei priekaištų neturįs, bet gerų žodžių apie aplink jį šokinėjantį personalą irgi nepasakė. Rašęs lyg ir knygą, lyg ir dienoraštį apie savo gyvenimą, bet dar neišleidęs. Pavadino: „Gyvenimas gyvačių kamuolyje po vienu stogu“. Adomas apie artėjantį savo iškeliavimą nepasakoja. Jis vis atrajoja praeitį: žmonių nedėkingumą, buvusią blogą žmoną, dabar norimos gerovės nebuvimą. Sakosi esąs neįvertintas, bemaž viskuo nepatenkintas, jaučia didelę nostalgiją okupacijos laikams.

Kalbėjausi ir nuoširdžiai gailėjau to žmogaus. Kaip skaudu ir sunku gyventi su psichologiniu disbalansu, pykstant ant viso pasaulio, nuolat manant apie tai, kad viskas ir visi yra blogi. Sunki, itin sunki našta. O laikrodis tiksi be gailesčio ir laiko ką nors pakeisti ar keistis nebėra. Ir žmogus vienui vienas. Tik besišypsančios, malonios medikės, jų švelnios rankos, nuoširdi atjauta. Šeimos, iš kurios visi ateiname, ir tos, kurią sukuriame, nėra. Bičiulių irgi. Adomas vienas.