Taip kruopščiai ir kiek įmanydamas vengiau šio dalyko, kol galop jis mane pasivijo. Parašyti apie Vilnių. Regis, daugiau apie nieką ir nerašau. O pradėjęs tučtuojau esu apspintamas nuvalkiotų įvaizdžių, asmeninių prisiminimų ir neteisingai atminties sufleruojamų istorinių ir geografinių faktų bei detalių.

Asmeninis Vilnius – jis toks: prisiminimų kišenė. Pakrypęs medinis Žvėryno balkonas, kuriame rūkydavau priešaušriu, ir ankštas Vokiečių g. balkonas, kuriame gerdavau naktį. Salomėjos Nėries mokyklos kiemas, kuriame nubudau vieną birželio rytą šlapias nuo rasos. Prirūkytas „Suokalbis“, iš kurio išeinu antrą nakties, pasiskolinęs iš apsaugininko kirvuką. Pučkorių atodanga, ant kurios palikau gerą striukę. Vilnelės pakrantė Užupyje, kurioje rovėm didžiulius krienus, plovėme vandenyje ir krovėme į kuprinę. Neris ties Antakalniu, į kurią kažkurį spalį įsibridau su paltu iki krūtinės, nežinia net kam, ir kelnių kišenėje staiga suskambo mobilusis telefonas. Tysojimas šiene ant Tauro kalno. Nesuskaičiuojamos tarpuvartės.

***

Vilnius buvo tarpuvarčių ir kiemų miestas. Šiek tiek ir tebėra, nors vis daugiau kiemų pasitinka įstatytais vartais su „mandromis“ spynomis. Kituose, atviruose kiemuose vis dar kadaruoja tie šimtus kartų visų aprašyti skalbiniai, o languose raudonai šviečia tos pačios milijoną kartų aprašytos pelargonijos. Ir nertinės užuolaidėlės. Ir įžūlūs katinai. Ir visa kita romantinė velniava.

Visa tai tiesa ir kartu – mitas. Noras pagražinti šitą miestą ir savo gyvenimą. Nors miestas jau tiek kartų gražintas ir aprašytas. Jį it smogas gaubia literatūrinės aliuzijos ir citatos. Ramono balti praėjusios vasaros debesys danguje grumiasi su gerokai nuvalkiotais ir nuo dažno vartojimo susicukravusiais Miłoszo barokiniais debesimis. Šlapią ir niūrią lapkričio pavakarę nė nepasijunti įsėlinęs į nusmurgusį ir paranojišką Gavelio Vilnių, pilną šaligatviais šlubčiojančių sparnuotų žiurkių, t. y. balandžių. Vilnių daug, jų raidės dengiančios viena kitą, susiliejusios, daug kur nebeįskaitomos, pastraipos – riebiai pribraukytos, paraštės – prikeverzotos pastabų.

***

Gal dėl to rašau, kaip teisinuosi. Rašau ir internete žiūrinėju Józefo Czechowicziaus (arba Juozapo Čechavičiaus – jei kam taip patogiau) Vilniaus nuotraukas. Buvau abiejose parodose – tiek Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tiek Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. O prieš trejetą savaičių gal porą valandų apžiūrinėjau Algimanto Kunčiaus Vilnių Nacionalinėje dailės galerijoje.

Abu jie – metodiški, net smulkmeniški fiksuotojai. Tiek vieno panoraminiai vaizdai, tiek kito senamiesčio gatvės ir Pašilaičių blokai nėra romantiški ar romantiniai. Tai mes visa tai primetame. Ir, žinoma, pats miestas. Jis kreipia ranką, derina akį, kutena smegenis.

***

J. Czechowicziaus Vilnius – su pievelėmis, šieno kupetomis, upių vingiais, iškylautojais ir smėlėtomis kalvomis – iki šiol labai mielas dažnam šiuolaikinėje sostinėje gyvenančiam piliečiui. Tokio piliečio sąmonėje miestas taip ir nevirto miestu: jis tik dirbtinai praplėstas miestelis, kai naudojiesi keliomis gatvėmis ir trimis krautuvėmis. Jų fone gražiai kyšo bažnyčių bokštai ir prekybos centrų stogai. Minėtojo piliečio miestas pabiras, suskirstytas į keletą funkcinių vienetų: pramogų Vilnius (keletas barų ir klubų), krautuvių Vilnius ir turistinis-atvirukinis Vilnius – eglutė, Kaziukas, įvairios mūgės (negi vadinsi tą dešrų ir šaukštų rojų paprastu žodžiu „mugė“) ir pasivaikščiojimas Gedimino prospektu sekmadienio popietę.

Tad galima labai pagrįstai pastebėti, kad šieno kupetos, upių vingiai ir smėlėtos kalvos niekur nedingo. Jų pilna mieste, greta miesto, užmiestyje ir priemiesčiuose. Bet patys tie dalykai į Vilnių atvažiavusiojo ir apsigyvenusiojo nebedomina: jie yra nostalgijos ženklai (ir palengvėjimo – kai džiugiai suvoki, jog tos kupetos – jau nebe tau).
Kiti piliečiai ilgisi to Vilniaus, kurį galima atrasti Sutkaus, Kunčiaus ir kt. albumuose – sovietmečio griuvėsių ir oficiozinio optimizmo kontrasto. Taip, dauguma vilniečių serga griuvėsių, apleisties ir romantiškų pasivaikščiojimų po romantiškas kapines liga. Vilniaus kapinės juk visų pirma Rasų ir Bernardinų, o ne didžiulės pramoninės laidojimo plynės Karveliškėse ar kitur. Tų juk nėra, ne, ne. Ten juk iš tikrųjų guli „švieži“ mirusieji, tarp jų šiaip sau nepavaikščiosi.

***

Sovietinio Vilniaus ilgesį man, tokiame Vilniuje praleidusiam vaikystę, suprasti labai sunku. Ko, po velnių, ilgėtis? Nebent tos pačios vaikystės.

Augau puikiame (be jokios ironijos) Vilniaus rajone – Žemuosiuose Paneriuose. Tarp greitkelio Vilnius-Kaunas, mėsos kombinato (kai vėjas tinkamai pasisukdavo, salsvas pūvančios mėsos kvapas prislėgdavo namus it dusinanti antklodė), baldų kombinato, troleibusų parko, mazutą žvaliai plukdančios Neries, Panerių miško ir visai greta įsitaisiusio kaimelio su vištomis, šunimis ir kiaulėmis.

Tikrasis miestas buvo toli toli – keliasdešimt minučių ilgu it žarna Raudonosios armijos (dab. Savanorių) prospektu. Tikrasis miestas man ir nerūpėjo. Rūpėjo, kaip išgyventi savo rajOne. Išgyventi kieme, ištverti darželyje, išlikti mokykloje.

Bet tai taip pat buvo Vilnius: ilgi tamsūs šeimyninio barako koridoriai, kieme išmokta rusų kalba, senasis akmenimis grįstas Vilniaus traktas miške, statybvietės, dykvietės, taros supirktuvė („pašokinėk“, sakydavo pasigavę pacanai, grįžtant su kapeikomis). Geležinkelis, viadukas, pramoninė darbininkų rajono raizgalynė, kur gamta (kaip ir daug kur šio miesto pakraščiuose) kaktomuša susiduria su gamyklomis, sandėliais ir bendrabučiais.

***

Vėliau tas tai dvėsena dvokiantis, tai pušynais dvelkiantis, tai mazutu troškinantis anklavas išsiplėtė iki Krasnūchos: ilgas kelias „4“ troleibusu iki mokyklos Skroblų gatvėje. Apie Krasnūchą arba dabartinį Savanorių prospektą nėra labai ką ir sakyti. Mano aštuonerius metus trukusią būseną geriausiai apibūdintų neseniai surasta mano paties rašyto eilėraščio nuotrupa:

„Rajono žiauna, prismaigstyta paraudonijusių sovietinių dantų; pridvisusių urnų darnios eilės; liūdesys čia paklotas tvarkingai, seniai – suskilusiom pilkom plytelėm; net žalumos ryškumas prisuktas; laikas srūva klastinga upe, pilna duburių, prisiminimų slenksčių; čia gali būti tik mažas, vaikystėje – skubėti tamsia, pritelžta požemine perėja, sugniaužęs kumštyje maišelį, skubėti ir žinoti – vienatvė nebepaleis“ (tekstas „Savanorių – Gerosios Vilties“).

***

Ar to galima ilgėtis? Sovietinės poliklinikos su sena gydytoja prarūkytu gergždžiančiu balsu. Pyragaičio su kremu pustamsėje varganoje kavinėje. Bibliotekos su rusiškomis gamtos mokslų enciklopedijomis. Muziejaus, kur esu už rankos tempiamas pro nesuskaičiuojamus lietuviškos sovietinės keramikos ir stiklapūtystės pavyzdžius (jei kur ir yra pragaras, jis tikrai apstatytas tomis klaikiomis vazomis ir sovietinio kubizmo servizais. Šėtonas iš tokio geometrijos dėsnius paniekinančio arbatinuko, matyt, rytais įsipila smalos.) Vaikystės Vilniaus centras man – nesibaigianti, šiurpi, nuobodi, pilna smulkių dulkių sekmadienio popietė. Toks ir liks.

***

Mano Vilniaus biografijoje esama ir keleto metų, praleistų dar Andriaus Mamontovo apdainuotuose Marso kanjonuose. Taip atrodė Pilaitės rajonas 1993 m. (ar 1992-aisiais?), kai ten persikraustėme. Ir vėl dulkės, dulkės visur, ir cementas, ir blokai. Tyrinėti vienas kito anatomijos būdami paaugliai įlįsdavome į devynaukščių pastoges: tylu, nuošalu, čiupinėkis, kiek nori. Nors šalia ir miškas, ir du ežerai, ir upelis, bet tos ankštos pastogės buvo mielesnės. Pilaitė taip ir liko paaugliškais hormonais persmelkta blokinė dykvietė. Ir dabar atvažiavęs jaučiuosi ten lyg artimajame užsienyje: viskas lyg ir pažįstama, bet proporcijos pakitusios: ten – ankšta, čia – per platu, ir viskas trupučiuką juokinga.

***

Vis dėlto esu ištikimas Vilniaus pakraščių gyventojas. Įsikūriau už Stikso, už šešių peronų ir dvylikos bėgių (nesilažinčiau, tiesa, kad jų būtent tiek ir yra). Naujininkuose.
Ten gyvenimui visko pakanka, kelių šimtų metrų spinduliu – minėtoji stotis, kalėjimas, cerkvė, kapinės, stadionas, gimdymo namai, paštas, biblioteka ir alaus pilstykla. Esu viskam pasiruošęs.

Kas rytą iš savo praeito amžiaus einantį per tiltą mane pasitinka du moderniojo pasaulio dalykai: milžiniška Tonio Soprano su chalatu statula, it Atlantas remianti perono stogelį, ir žėrintis gruodžio tamsoje dviaukštis Vilniaus-Kauno traukinys. Niūrioje prieblandoje atrodo, tarsi jame sėdintys žmonės visi iki vieno turi dailius bilietus į gražesnį pasaulį. Į dipolį su dangoraižiais, metro ir garsių architektų projektuotais saulės nutviekstais moderniojo meno muziejais.

P. S. 1930 m. statyta troba (ar namas – nesupaisysi, kur jame pasibaigia mūro sienos, o kur prasideda rąstinės, kiek jame aukštų ir kiek išėjimų), kurioje dabar gyvename, stovi maždaug ten, kur, sprendžiant iš J. Czechowicziaus nuotraukų, prieš 150 metų būta ant kalvelės stovinčio vėjo malūno. Dabar ten cerkvė, kurios priestate dar neseniai buvo galima susitaisyti dantis.