Pirmosios šalnos, 2015 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 7-oji

Audra mus aplenkė. Žiemos vis dar nėra, bet amalų uogos jau sunoko. Visada tokiu metu jos būna jau baltos ir labai lipnios. Amaliniai strazdai triukšmauja beržų viršūnėse – lesa amalų uogas. Triukšmauja ir skuba todėl, kad kiekvieną minutę gali čia nusileisti didžiulis svirbelių pulkas. Be to, į tokį strazdų būrį kartais puola paukštvanagis. Taigi ne tokia jau ir šventiška amalinių strazdų puota... Kai medžiai be lapų, visada žalios amalų kupetos matosi iš tolo. Jų labai daug. Šio keisto, šiek tiek parazitinio augalo, įsikuriančio ant medžių šakų, plitimo tendencija pastebėta jau prieš trisdešimt metų. Dabar amalai išsikeroja net ant obelų ir kriaušių, o prieš šešiasdešimt metų Tadas Ivanauskas rašė, kad jam nesiseka užveisti amalo savo sode, Obelynėje. „Dendrologijos“ vadovėlyje, išleistame 1973 metais, raginama globoti amalus, nes jų paplitimo arealas Lietuvoje nedidelis. Kaip greitai pasikeitė situacija, dabar jau gaila džiūstančių beržų, kuriuos Dzūkijoje išsekina amalai. O arealas irgi išsiplėtė: iš pietinės Lietuvos šie krūmeliai jau atkeliavo iki Ukmergės.

Amalas ant beržo, 2015 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Ir amalų, ir vapsvavorių, ir maldininkų plitimą galima sieti su klimato atšilimu. Bet kiek mes patys susikuriame negerovių, dėl kurių negalėtume apkaltinti nei atmosferinių, nei kosminių reiškinių.

Prieš 15 metų Sūduvoje prasidėjo savotiška krizė: niekas nežinojo, ar ateityje bus pelningas cukrinių runkelių auginimas. Dirvožemiai šiame Lietuvos regione labai derlingi, laukai išlyginti, cukrinių runkelių sėjos, priežiūros ir kasimo technika blizguliuoja garažuose – ir tokie grėsmingi gandai sklinda. Ir iš Briuselio, ir iš tų Lietuvos rajonų, kur cukraus fabrikai jau užsidarė. Šitaip atsitiko todėl, kad niekada neturėjome savojo krašto žemės ūkio vizijos... Žemės ūkio problematika man visada rūpėjo, ir tada, 2000-aisiais metais, šiek tiek atsiliepiau į cukrinių runkelių augintojų streikus – „Dienovidyje“ išspausdinau apybraižą „Žemės ūkio vizija: jos nebuvo ir nėra“. Prabėgo 15 metų, kasdieninių žemdirbystės bėdų nesumažėjo. Nebeturime savo krašte linų, nebeveikia ir senieji linų fabrikai. Karvių mažėja, nes pieno supirkimo kainos juokingai mažos. Iš didžiųjų šiltnamių, kur auginama daug visokių daržovių, ateina tokios keistos žinios: produkcijos savikaina didėja, nes vis daugiau reikia sumokėti visokiems energijos bei medžiagų tiekėjams. Vietinių žmonių darbas, tas paprastas darbas, kuris visada buvo didžiausia vertybė, pamažu praranda vertę – atvažiuos vyrukai su specialiomis uniformomis ir padarys. Miškininkystėje situacija dar blogesnė: dzūkų miškus kerta smagiai žemaičiuojantys medkirčiai iš Mažeikių, o medieną iki laikinų sandėlių ištraukia traktorininkai iš Kaišiadorių, nes jie pirmieji sugebėjo įsigyti skandinavišką techniką. Ir taip toliau. Apie kokią ateities viziją begalime kalbėti. Bus taip, kaip lieps viską galintys rinkos dėsniai. Pasikliaukime rinkos ekonomikos chaosu. Bet štai ką primena prancūzų patirtis: dvidešimtojo amžiaus pradžioje Prancūzijos prezidentas Raimonas Puankare pasakė kalbą šios šalies bitininkų suvažiavime, ir jo žodžiai „...gėda mums, prancūzams, įsivežti medų iš kitų šalių, ypač iš Pietų Amerikos“ nuskambėjo kaip konkreti valstybinė programa. Prancūzijos gamta bitininkystei labai palanki, o medus yra daug sveikiau už cukrų. Praėjo nedaug laiko, ir Prancūzijoje atsirado nauji bitynai. (Bitininkystės istoriją Europoje turbūt lengviausia surasti Josifo Chalifmano raštuose.) Šitokios prancūzų patirties ir Sūduvos žemdirbių streikų paralelė nėra atsitiktinė: nelabai tolimoje praeityje Sūduva buvo miškų ir laukinių bičių kraštas. Apie tai vaizdingiausiai rašo istorikas Jonas Totoraitis.Tai rodo ir išlikę vietovardžiai. Nereikėjo taip greitai ištiesinti šiame krašte upelių ir iškirsti miškų. Profesorius Petras Vasinauskas yra rašęs, kad suvalkiečiai labiausiai pasitiki visokiomis greitą pelną bei patogumą žadančiomis naujovėmis. Štai kodėl ir vienkiemius pirmiausia apleido suvalkiečiai, susikėlė visi urmu į gyvenvietes. Jie tikėjo, kad taip bus geriau. Ateities vizijų niekas nekūrė, o Gamtos ūkis, apie kurį rašė profesorius Česlovas Kudaba, atrodė tikra egzotika... Dabar Vilkaviškio rajono miškingumas yra tik 7 procentai, o Virbalgirio liepynas, vienintelis medumi kvepiantis liepų miškas Lietuvoje, žemėlapyje atrodo kaip stačiakampė plyta, iš visų pusių ariamų laukų apsupta. Ar pasimokėme iš tokių klaidų? Ne. Šiandien strateginės klaidos matomos ne tik Suvalkijoje, bet ir Dzūkijoje. Skaitydamas „Merkio krašte“ publikacijas apie Varėnos rajone besiplečiančias avių ir ožkų bandas, apie tą pelningą ūkio šaką, kuri lyg ir galėtų sušvelninti kiaulių maro sukeltas bėdas, prisiminiau smagų Marko Tveno perspėjimą: „Atsargiai skaitykite knygas apie sveikatą – jūs galite mirti nuo spausdinimo klaidos.“

Rodos, tai buvo rugpjūčio pradžioje, ir ta naujų ūkių apžvalga net dviejuose laikraščio numeriuose pasirodė labai optimistinė. Ir Marko Tveno skepticizmas čia mums neturėtų būti bliauzgalas. Pavojų yra visokių. Reikia būti ypač atsargiam paaiškėjus, kad kokia nors menka žolelė staiga išgydo visas ligas, o stebuklinga kalakutų veislė kiekvieną varguolį per vieną vasarą padaro turtuoliu. Avys, ožkos bei kiti nestambūs skeltanagiai irgi, pasirodo, kai kam greitai sukrauna turtus. Bet pažiūrėkime atidžiau, prisiminkime kitų kraštų istoriją. Kodėl ekologijos vadovėliuose rašoma, kad Graikijos gamtą suėdė ožkos? Pati pirmoji šios krašto degradacijos apžvalga turbūt yra Antoninos Lenkovos knygoje „Oskalpowana ziemia“, kuri pasirodė Varšuvoje 1969 metais. Antrajame šio išsamaus veikalo skyriuje (jis pavadintas labai iškalbingai: „Nieko nėra blogiau už ožką“) rašoma: „Graikijoje yra devyni milijonai gyventojų ir tiek pat ožkų. O dar auginamos ir avys bei karvės. Graikijoje gyvena gražios merginos, ten tebėra senųjų paminklų nuolaužos, bet gamtos ten nėra – ją suėdė ožkos (…) Kai nedidelėje šalyje prisiveisia tiek ožkų, jos greitai nuvaro kraštą į skurdą.“

Juozo avilys Murališkių kaime, 2015 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Tokie chrestomatiniai pavyzdžiai neturėtų įžeisti Rasos ir Valdo Kavaliauskų iš Dargužių kaimo. Pradėję auginti ožkas, jie ne apie didžiules bandas galvojo, ne apie pelną, o apie smagų darbą ir sukuriamo produkto kokybę. Turbūt nedaug respublikoje atsirastų ūkininkų, kurie galėtų pakartoti unikalią Kavaliauskų patirtį. Dauguma galvoja gana primityviai: kuo didesnė gyvulių banda, tuo didesni pinigai. Apie kraštovaizdžio sveikatą paprastai nemąstoma. Graikijos miškus todėl ir sugraužė ožkos bei avys, kad jų buvo labai daug. Mes jau dabar žinome, kad nei labai didelė banda, nei platus monokultūros laukas kokybės negarantuoja. Beje, Kavaliauskai dabar ne tiktai gerą sūrį spaudžia, bet ir daug svečių į savo „Sūrininkų namus“ sukviečia, organizuoja seminarus ir susitikimus su įdomiais žmonėmis. Šitaip pamažu keičiasi sodiečių požiūris į žemdirbio gyvenimą: ne galingas traktorius ir ne iš kaimynų supirkta žemė lemia tavo pasaulėjautą. Valdas Kavaliauskas prieš keletą metų buvo apskaičiavęs, kad nedidelę šeimą gali puikiausiai išlaikyti dvi geros karvės, tik reikia galvoti apie ypatingą sukuriamo produkto kokybę, o ne apie primelžto pieno litrus. Žinoma, reikia atsisakyti ir visokių tarpininkų, kurie iš tavo triūso ir tavo intelekto pelnosi. Dabar Kavaliauskai laiko keturias karves, ir tai yra įdomus posūkis jų veikloje. Todėl, kad karvė yra teisingesnis gyvulys. Vienoje afrikiečių tautelėje tebėra gyvas toks pamokymas: už karvę svarbesnis yra tiktai karalius. Tos karvės ten, tiesa, labiau panašios į buivolus, labai jau gražūs jų ragai. O prisiminkime, kad panašiai karvę yra išaukštinęs suomis Fransas Silanpė romane „Žmonės vasaros naktį“. Stebuklas yra, kad šitoks paprastas gyvulys iš žalios žolės bematant sukuria baltą, skanų pieną. Tas stebuklas prilygsta paslaptingajam fotosintezės reiškiniui, kai žaliame augalo lape, šviečiant saulei, atsiranda visiškai nauja kokybė... Bet kalbant apie karvę, svarbu yra ir kitkas: ji sukrauna dideles geriausios trąšos kauges, ir tai yra daug geriau už patį riebiausią daržo kompostą. Kostromos srityje yra atsiradusi net karvių veislė, kuri pieno beveik neduoda, o laikoma tik dėl mėšlo. Taip ir vadinasi ta liesa, nedidelė karvė – Kostromskaja navoznaja korova. (Navoz yra mėšlas.) Buvo kadaise ir ypatinga tos karvės šėrimo metodika: pašarai vagiami iš pono pievų bei miškų, tai šitokiu būdu mažame valstiečio tvarte greitai kaupiasi mėšlas, o darže – humusas, ir bulvių bei ropių derlius garantuotas... Yra ir kitas karvės pranašumas: karvė, o ne ožka ir ne avis rodo, kad kraštovaizdis yra turtingas, o žmogus sveikas ir darbštus. Kur išbūna karvė, ten gerai ir žmogui, ir kiaulei, ir katinui, ir šuniui.Sūrio slėgimas, sviesto mušimas, pasukos ir rūgpienis gali sodiečiui gražiai priminti jo vaikystę senajame sodžiuje. O ką primins avių kaimenė, kurią saugo elektrinis piemuo? Gauti pinigai tau primins tiktai mokesčius, kurie vis labiau smaugia, kai nusigręži nuo senovinio natūrinio ūkio. Ožka sukuria apgaulingą gerumą: nieko daug nereikalauja, mekena sau kramtydama kiečių stagarus ir dar truputį pieno duoda. Išbūna ir skurdžioje vietovėje. Tokį vaizdą teko matyti būtent Kostromos srities kaime: senutė vaišina mus ožkos pienu užbalinta arbata, džiaugiasi blizgančiu virduliu, o ožka ganosi ant bulvių rūsio stogo – pro langą viskas matosi. Bet kai jau ir ožka nebeišbūna, tada ir žmogus „išeina į pabriką“ (buvo toks Žemaitės pasakymas apie vyrą, kuris nemėgo ūkio darbų).O juk žinom, kas atsitinka, kai iš kokio vienkiemio išeina paskutinis žmogus – smarkiai suveši tos agresyvios rūšys, kurios yra net ne mūsų, o iš kitur atėjusios.Dabar jau net ir topinambas, visai neseniai buvęs neblogas daržo augalas, yra arši piktžolė, ir jau darosi nebekontroliuojamas. Kaip ir tas baisusis Sosnovskio barštis.

Prieš daugelį metų teko būti Vologdos ir Kostromos srities kaimuose. Prasidėjo tada Rusijos Nejuodžemio zonos gaivinimo vajus, buvo metami dideli pinigai keliams ir fermoms. Bet mes, žurnalistai, žinojome, kad kiekviena panaši kelionė verta yra tiek, kiek tavo įspūdžių, nepatekusių į laikraščio skiltis, vis dėlto lieka užrašų knygelėse. Todėl žiūrėjome viską. Iš arti matėme, kaip atsiranda skurdus mažų upelių slėnių kraštovaizdis, kuriame karaliauja avys ir ožkos. Lieka tokiuose slėniuose tik akmenys, daugiau nieko.O juk krūmai bei pavieniai medžiai didina šitokių plotų ir biologinę įvairovę, ir augalų bendrijų stabilumą. (Kol šienavome dalgiais ir mūsų pievose krūmas nebuvo kliūtis. Prisiminkime, ką rašė Simonas Daukantas: „Duok, Dievuli, putroje rasti kankolą, o pievoje – karklyną.“). Tada europinės Rusijos šiaurėje kolūkiai ūkininkavo dar labai senoviškai, todėl tikėjomės surasti tai, ką rašė Vasilijus Belovas apie natūrinio ūkio pranašumus ir didžiosios šeimos santarvę. Deja, didžiųjų upių slėniai jau buvo išarti ir užsėti kukurūzais, o juk tų slėnių natūraliose pievose kadaise ir atsirado tas garsusis Vologdos sviestas, kurį carinė Rusija eksportavo net į Angliją. Bet būtent ten, Vologdoje, dar buvo galima išgirsti pamokymą, kaip atskirti tikrą sviestą nuo prasto tepalo, šiek tiek panašaus į sviestą: jeigu gabalą gero sviesto mesi į karštą keptuvę, tai jis tyliai susilydys kaip lajus, o visokie tepalai tik šnypščia, čirška ir putoja kaip muilas... Panašiai yra ir pas mus: visų produktų kokybė prastėja, vos tik prasideda kokia darbo intensyvinimo manija, vos tik iškyla galingos latifundijos ir perdirbėjų susivienijimai. Mūsų karvės dabar ganosi kultūrinių ganyklų šunažolynuose, kur tik trys žolių rūšys teželia, be to, tos ganyklos dar maitinamos azoto trąšomis. O upių slėniuose veši labai agresyvūs invaziniai uosialapiai klevai, kaukolynai ir nendriniai dryžučiai, kuriuos avys gal ir ėstų, bet šitokiuose krūmynuose jas reiktų ganyti, nepavyks pasitikėti elektriniu piemeniu. O ganyti nėra kam, nes visi jau baigė Vadybos akademijas ar kursus, ir moka tiktai kompiuterių klavišus spaudyti. Daug patogiau tas naujas avių kaimenes užtverti lygiuose laukuose ir laukti dirvožemio degradacijos. Šitaip kinta ne tiktai dirvožemio struktūra, bet ir ganyklos žolės – jos greit suprastėja. Todėl, kad avis išrenka minkščiausius žolynus, o šiurkščius palieka. Karvės liežuvis pjauna lyg dalgis, o avis maitinasi kitaip. Žinoma, dabar jau ir karvių ganyklose smarkiai plinta neėdamos žolės – pavasarinės žilės, kanadinės rykštenės, vienamečiai skaisteniai ir net dirviniai kiečiai. Nebūdavo tokių keistų sukcesijų natūraliose pievose ir ganyklose. Tendencijos yra blogos, o dar siūloma jas paspartinti, plečiant avių ir ožkų ūkius.

Ruduo Murališkių kaime, 2014 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Žinoma, nei europinė Rusijos šiaurė, nei Lietuva nepatirs Graikijos likimo, nes ne toks gyventojų tankumas. Bet vis tiek turime žinoti blogą kai kurių pietietiškų kraštų patirtį ir pabandyti išvengti jų klystkelių. Tie, kas buvo tuose kraštuose ir matė ne tiktai paplūdimius, sako, kad situacija blogėja. Ir ten yra naujų invazinių augalų, kurie išstumia aborigenus. Atsiranda, pavyzdžiui, kaktusų sąžalynų, iš kurių, deja, dar nesugalvota, kaip išsunkti vyną.

Gruodžio 11-oji

Vakar merkiniškiai iš arti pamatė naująją Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus knygą „DZŪKIJA – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“ (išleido „Vaga“). Tarsi ir pasitvirtina ši istorinė tiesa: svarbiausias Dzūkijos miestas yra Merkinė. Ir iš Alytaus, ir iš Perlojos, ir iš Druskininkų tikri dzūkai šį kartą atskubėjo į Merkinę. Pilna buvo Dzūkijos nacionalinio parko salė, visi geidė išgirsti, kokios gi istorijos lydi kiekvieną naujojo albumo nuotrauką. O pasakoti Algimantas Aleksandravičius moka. Gal nesunku ir pasakoti, kai tos istorijos tikros. Ir apie sutiktus žmones, ir apie šunis bei arklius. O virš piliakalnių, parkų ir paminklų – iškalbingi debesys. Gal fotografuojant reikia palaukti, gal atvažiuoti į tą pačią vietą keletą kartų? Tokia kantrybė, toks užsispyrimas, matyt, ir skiria menininką nuo reporterio.Taip ir pasakė garbusis Dzūkijos „donoras“ Adelbertas Nedzelskis iš Druskininkų, gyvenantis ir dirbantis čia nuo 1963 metų: „Pabuvę vieną valandą su šių vaizdų autoriumi, galime suprasti, kuo fotomenininkas skiriasi nuo fotografo...“ Bet Algimantas Aleksandravičius prisipažino, kad fotografuoti Dzūkiją nebuvo labai sunku, nes būtent čia yra išlikę autentiškiausi kaimai. Aukštaitijoje daugiau ežerų, Žemaitijoje daugiau iškalbingų kalvų, o šilinių dzūkų kaimeliai žavi tikru, natūraliu grožiu. Ne rekreacinis ir ne panoraminis čia grožis, o tas tylusis grožis, tas žmogaus ir Gamtos susiklausymas.. Ne visi tai pamato iš karto, bet jeigu pamato – nepamiršta.

Rytas Merkinėje, 2015 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 20-oji

Koks skirtingas būna dabar dangaus skliautas rytų pusėje tuo metu, kai turėtų pasirodyti saulė. Saulės nėra, bet kartais toji padangė, kur išblunka Aušrinė, smarkiai parausta, ir jau atrodo, kad Saulė grįžta. Buvo taip gruodžio 16-ąją. O kitą dieną jau visas dangus niūksojo vienodai rūškanas ir rytą, ir dieną. Ir aš prisiminiau, ką apie tokias permainas visada sakydavo dzūkas poetas Stasys Stacevičius: gyvenimas eina banguodamas. Apie tas savo gyvenimo bangas jis kalbėdavo, kai tiktai kas nors paklausia, kaip sekasi.