Kol džiaugiamės įjungtomis „LitPol Link“ ir „Nordbalt“ elektros linijomis ir rūpinamės vidiniu šalies saugumu terorizmo atakų ir migrantų krizės kontekste, Lietuvos pasienyje, 50 km atstumu nuo Vilniaus, toliau statoma Astravo atominė elektrinė. Tai ne tik dar viena atominė elektrinė (AE), kurias buvęs Japonijos ambasadorius Šveicarijoje Mitsuhei Murata įvardijo kaip didžiausią pavojų pasauliniam saugumui, bet ir statoma pažeidžiant Espo konvencijos normas.

Savaitė areštinėje už Astravo atominės elektrinės projekto kritiką

Andrejus Ozarovskis, branduolinės fizikos ekspertas ir visuomenės aktyvistas iš Rusijos

„Astrave statomas VVER-1200 tipo reaktorius dar niekada nebuvo pastatytas ir išbandytas praktikoje. Štai kodėl visi jo saugumo ir ekonomiškumo įrodymai tesiremia šališka jo projektuotojų nuomone, bet neturi jokių eksperimentais paremtų įrodymų, – teigia branduolinės fizikos ekspertas iš Rusijos Andrejus Ozarovskis. – Taigi nors ir svarbu žiūrėti į oficialų poveikio aplinkai vertinimą bei kovoti už Espo konvencijos nuostatų laikymąsi, reikia suprasti, kad be eksperimentinių įrodymų visai tai tėra „Rosatom“ (Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacijos) viešųjų ryšių pavyzdys.“ Andrejus Ozarovskis yra ne tik mokslininkas, bet ir aktyvistas, raginantis atsisakyti atominės energetikos. Už kritiką Astravo atominės elektrinės projektui ir statybos darbams jis septynias paras praleido areštinėje, Baltarusijoje.

„Galiu patvirtinti, kad Astrave prieš kurį laiką organizuoti vieši klausymai buvo tik klastotė. Salė buvo sausakimša vyriausybės ir savivaldybės tarnautojų, policija neįleido aplinkos aktyvistų ir eilinių žmonių. Man pasisekė patekti į vidų ir užsiregistruoti kaip oficialiam dalyviui, tačiau tada mane areštavo už pastangas išdėstyti 31 p. apimties oficialaus poveikio aplinkai vertinimo kritiką. Turėjau praleisti 7 paras vietiniame kalėjime nubaustas už „blogą elgesį“. Tai vienas iš projekto kritikų spaudimo ir įbauginimo pavyzdžių“, – „Bernardinai.lt“ dienraščiui pasakojo mokslininkas.

Ekonominio saugumo politikos departamento prie Užsienio reikalų ministerijos direktorei Gitanai Grigaitytei nerimą kelia tai, jog, nepaisant to, kad Lietuvos pastangų dėka Baltarusijos padaryti pažeidimai yra pripažinti tarptautiniu lygiu, AE projektas Astravo rajone vystomas toliau, ir vystomas itin sparčiai. Licencijos išduodamos ir darbai vykdomi nepabaigus tokiam objektui būtino tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo (PAV), kurio reikalauja Espo konvencija ir nesuderinus jo su kaimyninėmis valstybėmis – pirmiausia su Lietuva, nes, įvykus didesnio masto incidentui, jo poveikis Lietuvai būtų didžiausias. „Ypatingą nerimą kelia ir Baltarusijos pareiškimai, kad Baltarusijos AE bus pigiausiai pastatyta AE pasaulyje. Žinant, kad branduolinės saugos sprendimai ir technologijos kainuoja brangiai, kyla klausimas, kieno sąskaita Baltarusija taupo statydama savo pirmąją AE“, – dėsto G. Grigaitytė.

Astrave statomas reaktorius dar neišbandytas realybėje

„Reaktoriaus tipas VVER-1200 yra naujutėlis gana senos technologijos modelis, – pasakoja A. Ozarovskis. – Pirmasis VVER tipo reaktorius buvo suprojektuotas dar 1970 m. Tačiau šis modelis labai skiriasi nuo VVER-1000, kurie buvo įrengti Rusijos, Kinijos (Tianvanio), Indijos (Kudankulamo) ir Irano (Bušerio) atominėse elektrinėse. Šis naujo tipo reaktorius yra 20 proc. galingesnis, turi didesnę šerdį ir keletą naujo tipo sudedamųjų dalių. Šiuo atveju „naujas“  nebūtinai reiškia „geresnis“ – tai nereiškia, kad visos naujos dalys sudėtos kartu dirbs taip, kaip tikisi inžinieriai. Štai kodėl esant normaliai situacijai, pirmiausia turėtų būti pastatytas, ištestuotas ir įvertintas reaktoriaus prototipas. Tik tuomet naujas reaktorius gali būti statomas kitose vietose ir eksportuojamas. Tai yra inžinerijos pagrindai. Tačiau „Rosatom“ nesilaiko inžinerinių taisyklių. Šiuo metu Rusijoje statomi keturi VVER-1200 tipo reaktoriai (2 Novovoroneže ir 2 Sankt Peterburge). Pirmieji reaktoriai turėjo pradėti veikti 2012 ir 2013 metais, tačiau iki šiol nepaleisti. „Rosatom“ dar jų neužbaigė.“ Tikimasi, kad pirmasis VVER-1200 reaktorius Novovoroneže prisijungs prie tinklo šią žiemą, trejus metus vėliau nei planuota, o Sankt Peterburge reaktorius turėtų būti baigtas 2017 ar 2018 metais.

Viena iš vėlavimo priežasčių yra prasta statybos darbų kokybė. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgo reaktoriaus statybose įvyko du rimti incidentai. 2011 m. birželį izoliacijos konstrukcija iš 1200 tonų metalo nugriuvo, o 2015 m. liepos 4 dieną sugriuvo 70 tonų sverianti vidinė reaktoriaus įranga. Taigi projektavimo netikslumus gali dar labiau pabloginti statybų darbai.

Nugriuvusi izoliacijos konstrukcija

Ar elektrinė bus užbaigta, priklauso nuo Rusijos

Branduolinės fizikos ekspertas iš Rusijos teigia, kad sunku pasakyti, ar Astravo atominė elektrinė bus baigta statyti ir paleista. „Jeigu Rusija ir toliau mokės pinigus, „Rosatom“ gali ir užbaigti statybas. Sprendimų priėmėja yra ne Baltarusija, o „Rosatom“. Tai ne baltarusiškas, o rusiškas projektas. Tačiau turime Kaliningrado atominės elektrinės pavyzdį. Pastaroji taip pat buvo pradėta statyti Lietuvos pasienyje. Išleidus konstrukcijoms 1 mlrd. dolerių, statybos sustojo. Tas pat gali atsitikti ir su Astravo elektrine, jeigu tęsis geopolitinė krizė ir Rusija bus priversta taupyti pinigus.“

Lietuvai reikia sinchronizuotis su kontinentinės Europos tinklu

Pasak A. Ozarovskio, Astravo atominės elektrinės statybos pažeidžia Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos standartus ir atominė elektrinė neturėtų būti statoma. Jeigu „Rosatom“ toliau veiks kaip ledlaužis ir neatsitrauks, šioje elektrinėje pagaminta elektra turėtų būti vertinama kaip „nesąžininga“, ir jos neturėtų pirkti nei pati Lietuva, nei jokia Europos ekonominei komisijai (UNECE) priklausanti valstybė.

Ekonominio saugumo politikos departamento prie Užsienio reikalų ministerijos direktorė Gitana Grigaitytė teigia, kad siekiant suvaldyti elektros, pagamintos potencialiai nesaugioje Astravo AE (kurios pirmąjį reaktorių baltarusiai planuoja paleisti 2018 m.), galimą srautą į Lietuvą, planuojama pasinaudoti mokestiniais svertais ir panašiomis priemonėmis. Europoje ir pasaulyje egzistuoja praktika apmokestinti naudojimąsi elektros perdavimo infrastruktūra tranzito tikslais. Be to, dabar kuriama ES Energetikos sąjunga remiasi vienodų konkurencinių sąlygų (angl. – level playing field) taikymu visiems rinkos dalyviams (ES ir trečiosioms šalims) principu.

„Tačiau efektyviausias būdas apriboti tokį nesaugų importą ir užtikrinti Baltijos šalių sistemos patikimumą bei saugumą – sinchronizuotis su kontinentinės Europos tinklu, – teigia Gitana Grigaitytė. – Baltijos valstybės siekia susijungti su decentralizuota Europos elektros sistema ir perimti iš Maskvos šiandien esamas esmines sistemos dispečerinio valdymo teises ir pareigas. Šiandien Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos sistemos, kartu su Baltarusijos ir Rusijos Centrinės bei Šiaurės Vakarų teritorija, veikia rusiškos IPS/UPS sistemos vadinamajame BRELL žiede. BRELL šalių energetinės sistemos dirba sinchroniškai, o sistemos dažnį centralizuotai valdo ir koordinuoja dispečerinė Maskvoje. Avarijos sistemoje atveju ar dėl kylančių geopolitinių rizikų Baltijos šalių sistemos patikimumas ir saugumas nėra užtikrintas. Pavojaus signalas nuskambėjo jau 2009 m., kai galingiausia Rusijos Sajanų–Sušensko hidroelektrinė patyrė didžiausią avariją Rusijos istorijoje - per šią avariją buvo sunaikinti bei sugadinti visi elektrinės hidroagregatai, jėgainė buvo sustabdyta 2009 m. rugpjūčio 17 d. Kiti atvejai – 2013 m. vasarą dėl audros buvo išjungti abu Kaliningrado TEC-2 blokai, taip pat nelauktai atjungtos remontui Rusijos/Latvijos elektros perdavimo linijos, dėl to buvo smarkiai apribota elektros gamyba ir labai pakilo elektros kainos. Tik tapusios Europos elektros sistemos dalimi, Baltijos šalys galutinai išspręs geopolitines, branduolinės saugos bei elektros sistemų patikimumo ir saugumo rizikas, kylančias iš kaimynų Rytuose“, – aiškina Ekonominio saugumo politikos departamento vadovė. 

Fukušimos šleifas siunčia pavojaus signalą

Visiškai neseniai radioaktyvaus cezio matavimai Fukušimos tuneliuose netikėtai šoktelėjo daugiau nei 4000 kartų, palyginti su matavimais, atliktais prieš metus. Šis milžiniškas radiacijos lygio šuolis viršijo 482 000 bekerelių litre, gruodžio 9 d. pranešė Japonijos visuomeninė televizija. Negana to, Fukušimos elektrinėje sukonstruotas barjeras, turėjęs apsaugoti radiacija užteršto vandens patekimą į vandenyną, įtrūko. „Nuo 2011 m. Fukušimos atominėje elektrinėje įvykusios avarijos, vakarinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje fiksuojamas padidėjęs vandens radiacijos lygis“, – gruodžio 3 d. pranešė Woods Holo okeanografijos instituto mokslininkai (Higher Levels of Fukushima Radiation Detected Off West Coast, „Statesman Journal“). Laimė, fiksuojamas radiacijos lygis kol kas neviršija JAV nustatytų saugių ribų.

Praėjus jau beveik penkeriems metams, Tokijo elektros energijos kompanija lig šiol kovoja su viena didžiausių visų laikų nelaimių. Kasdien nelaimės vietoje dirba daugiau nei 7000 darbuotojų, kurių rasti neįtikėtinai sunku. Atlikti pavojingų valymo darbų samdomi net benamiai iš gatvių.

Japonijos „Greenpeace“ kaltina  Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (IAEA), kad buvo sąmoningai sumenkintos Fukušimos nelaimės rizikos sveikatai, ir teigia, jog agentūra veikė išvien su Japonijos premjeru Shinzo Abe, mėgindama „normalizuoti“ nelaimę.

Vienas būdas, kaip sumažinti per didelės radiacijos problemą, yra padidinti „leistinus limitus“: „Leidžiamas metinis radiacijos lygis Japonijoje po 2011 m. kovo 11-osios nelaimės buvo pavojingai paaukštintas. Gyvenantiems paveiktose zonoje leistina riba buvo pakelta nuo 1 iki 20 milisivertų (mSv). Vyriausybė padidino leistiną metinę darbuotojų apšvitą nuo 100 iki 250 mSv „esant avariniams atvejams“, – teigė Mitsuhei Murata, buvęs Japonijos ambasadorius Šveicarijoje ir Japonijos pasaulinės sistemos ir etikos draugijos (JSGSE) vykdantysis direktorius.

Kai buvo pakelti „leistini“ radiacijos lygiai, Japonų medikų asociacija pareiškė: „Nėra aiškaus mokslinio pagrindo pasirinkti maksimalią 20 mSv vertę, pakeliant ją nuo 1 mSv.“ Be to, Nobelio taikos premiją 1985 m. laimėję „Fizikai už socialinę atsakomybę“ teigia, kad nėra saugaus radiacijos lygio: „Nedora padidinti leistiną radiacijos dozę vaikams iki 20 milisivertų. Tokio dydžio apšvita padidina suaugusio žmogaus tikimybę susirgti vėžiu iki 1, esant 500, o vaikams vėžio rizika padidėja iki 1, esant 200. Jeigu vaikai gauna tokio dydžio dozę dvejus metus iš eilės, rizika padidėja iki 1 prie 100. Tokio dydžio apšvita jokiais būdais negali būti laikoma „saugi“ vaikams“, – teigia fizikai.

Potencialios žemės taršos radioaktyviuoju ceziu (Cs 137) modelis. http://flexrisk.boku.ac.at/

Černobylio pavojus lig šiolei niekur nedingo

Lyginant su Japonija, po Černobylio katastrofos buvo nustatytas daug mažesnis leidžiamos metinės apšvitos kiekis ir siekė 5 mSv. Remdamiesi šiuo rodikliu 30 km aplink Černobylį zoną apleido ir į ją niekada nebegrįžo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Jie ten niekada nebegrįš.

Branduolinės nelaimės nepraeina greitai ir lengvai. Černobylyje bręsta nauja krizė. Pirmojo elektrinę dengiančio sarkofago patvarumo terminas pasibaigs per artimiausius dvylika mėnesių. Tačiau jį turintis pakeisti naujas sarkofagas, didžiausias pasaulyje kada nors sukonstruotas metalinis kupolas, nebus baigtas laiku stokojant lėšų – net 615 mln. Eur.

Šiuo metu Ukraina turi 15 branduolinių reaktorių, kurie stovi iškilę tarp zvimbiančių kulkų ir galingų raketų. Tankų ir antžeminių raketų apsupty Ukraina tapo branduolinio holokausto parako statine. Reikėtų prisiminti, kad 2014 m. liepą raketa Ukrainoje numušė Malaizijos oro linijų lėktuvą. Lieka neaišku, kas nutiktų, jeigu raketa netyčia ar tikslingai pataikytų į branduolinį reaktorių.

Atominė energetika nėra palanki aplinkai

Nors Paryžiuje susirinkusios Jungtinės Tautos įsipareigojo iki amžiaus vidurio atsisakyti iškastinio kuro ir neutralizuoti anglies dioksido emisijas į atmosferą, Paryžiaus susitarime niekaip nefigūruoja atominė energetika. Kadangi atominės elektrinės neišmeta į aplinką CO2 dujų ir yra labai galingos, kai kam kyla klausimas, ar atominė energetika negalėtų būti viena iš alternatyvų. Tačiau atominės elektrinės negali būti alternatyva dėl keleto priežasčių.

Tiesą sakant, atominė energetika išmeta anglies dioksido dujų – ne pati atominė elektrinė, bet kitos branduolinio kuro, urano, grandinės dalys. Anglies dioksidas išsiskiria išgaunant ir apdorojant uraną bei laidojant branduolinio kuro atliekas. „Tyrimai rodo, kad 1 kilovatvalandei branduolinės energijos pagaminti į atmosferą išmetamas panašus anglies dioksido kiekis, kokį išmeta gamtinėmis dujomis kūrenamos elektrinės. Taigi kalbant apie CO2 emisijų sumažinimą, nėra prasmės pakeisti gamtines dujas uranu. Štai kodėl branduolinė energetika nebuvo įtraukta tarp oficialiai priimtų klimato kaitos švelninimo priemonių – nei Kioto protokole, nei Paryžiaus susitarime. Atominė energetika nėra draugiška aplinkai, tačiau jos šalininkų propaganda bando tai nuslėpti“, – aiškina Andrejus Ozarovskis.

Reaktoriai pavojingi kaip atominiai ginklai

Kita vertus, tai idealus taikinys teroristams. Jungtinių Amerikos Valstijų atominė elektrinė buvo vienas iš rugsėjo 11 d. teroro akto taikinių. Pasaulyje šiuo metu yra 430 branduolinių reaktorių, kuriuos buvęs Japonijos ambasadorius M. Murata įvardija kaip „rimčiausią pasaulinę saugumo problemą“. 2014 m. liepos mėnesį raketos apšaudė branduolinės energetikos objektus Izraelyje. „Hamas“ prisiėmė atsakomybę už atakas pripažindami, kad bandė smogti į branduolinį reaktorių. „Hamas“ priklausantys kovotojai sakė paleidę M-75 raketas Dimonos link.

Andrejus Ozarovskis aiškina, kodėl būdamas fizikas ir turėdamas branduolinės fizikos specializaciją, visgi skatina atsisakyti šio energetikos tipo. „Inžinerinio išsilavinimo pagrindas padeda man matyti problemą plačiau. Esu įsitikinęs, kad idėja naudoti branduolinę reakciją gaminti elektrai yra pasmerkta žlugti – ne tik dėl techninių problemų ir žmogiškųjų klaidų. Egzistuoja pamatinės kliūtys, neleidžiančios padaryti branduolinę energiją švarią ir saugią. Pažįstu daugelį branduolinių fizikų, kurie nusistatę prieš atominę energetiką. Dauguma jų pakeitė savo požiūrį į neigiamą po to, kai buvo išsiųsti likviduoti avariją Černobylyje. Pats buvau per jaunas ten dalyvauti.“ Taip fizikas iš Rusijos gerai apibendrina atominės energetikos perspektyvas.