Metus skaičiuoti galima įvairiai. Vieniems pakanka kalendorinių metų, kiti savo ruožtu įsigudrina skaičiuoti metus nuo vieno futbolo ar krepšinio sezono iki kito. Dar kiti skaičiuoja metus nuo vienų mokslo metų iki kitų. Kai kuriems svarbiausi yra finansiniai metai. Be to, dar yra tokių, kurie gyvena visai ne pagal Grigaliaus kalendorių ir naujuosiu metus pasitinka visai kitu laiku. Štai žydų naujieji metai bus švenčiami spalio pradžioje.

Tuo tarpu manasis metų skirstymas yra itin susijęs su knyga. Juk metus galima skaičiuoti ir nuo vienos knygų mugės iki kitos. Pavasaris savo ruožtu ateina ne tada, kai kalendoriuje atverti lapuką su užrašu „Kovo 1“, tačiau tada, kai jau gali kur parke prisėsti ant suoliuko ir įnikti į mėgstamos knygos puslapius.

Tad ir šis rašinys yra skirtas būtent knygoms, kurios mane lydėjo visus šiuos metus. Jis skirtas pristatyti knygas, kurias nebūtų gėda rekomenduoti skaityti kitiems. Ne, tiksliau, kurias taip norisi rekomenduoti, jog jos netūnotų užmirštos apdulkėjusioje lentynoje, kad tiesiog nekantraudamas puoli apie jas rašyti.

Tai nėra vien tik knygos, pasirodžiusios 2015 metais. Kai kurios jų pasirodė žymiai seniau, tačiau turėjo ilgokai palaukti, kol sulauks mano dėmesio. Urugvajaus žurnalistas Eduardo Galeano kadaise apie futbolą yra ištaręs tokius žodžius: „Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Perfrazuojant, galima sakyti ir taip: „Parodyk, ką skaitai, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Tad ir šis sąrašas nėra koks tai objektyvus ir išsamus praėjusių metų knygų lentynų tyrimas, o veikiau labai asmeniškas pasakojimas apie tai, kokius lobius besikapstant įvairiausių knygynų lentynose, man pavyko atrasti. Sąrašas sudarytas atsitiktine tvarka.

Etgaras Keretas „Septyneri geri metai“ (Seven Good Years). Ši knyga yra per septynerius metus susikaupusių atminties nuotrupų rinkinys. Knygos atspirties taškas – autoriaus sūnaus gimimas. Skaitant prisiminimus ar autobiografijas, man visada neduoda ramybės klausimas, kodėl vienas ar kitas žmogus ryžosi visa tai užrašyti ir duoti skaityti kitiems. E. Kereto atveju labai aiškiai juntamas nerimo motyvas, kuris ypač sustiprėjo gimus sūnui. Viename iš skyrių jis pasakoja apie tai, kaip žvelgia į savo naujagimį, kuris kol kas tarsi koks nušvitęs budistų vienuolis nenešioja jokių nuoskaudų dėl praeities, nebijo ateities, gyvena tik šiandiena, yra laisvas nuo savojo ego gniaužtų ir nesiveržia progai pasitaikius ginti savosios garbės ar siekti pagyrų. Jis kol kas dar nepažįsta to kito pasaulio, kuriame egzistuoja alkoholis ir nelegalūs lošimai, kuriame reikia rūpintis ne tuo, kaip žįsti mamos krūtį, o tuo, kaip spręsti tokias problemas kaip rasizmas, nelygybė, nejautrumas ir globalizacija.

E. Keretas atvirai kalba apie savo nerimą ir baimes, apie tai, koks iššūkis yra būti tėčiu, kaip sunku pačiam būti Holokaustą išgyvenusių tėvų vaiku. Liudija jis ir apie susidūrimus su šiandien vis dar kerojančiu antisemitizmu, atvirai kalba apie tėčio ligą ir mirtį, savo santykį su mamos gimtine Lenkija, kurioje buvo išžudyta didžioji dauguma jos šeimos.

Kader Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“. Šią knygą iš bičiulio dovanų gavau prieš pat naujuosius metus. Savo dovaną jis palydėjo žodžiais: „Žinau, kad tau žymiai įdomiau yra viskas, kas susiję su Izraeliu, bet gal kada perskaitysi ir šią knygą.“ Perskaičiau itin greitai – per dvi dienas. Tai taip pat yra knyga pasakojanti apie tėvo ir sūnaus santykį, o, tiksliau tariant, iš Irano nuo valdžią uzurpavusių imamų pabėgusio ir Nyderlanduose dabar gyvenančio Ismailo pastangas iššfiruoti mįslingą savo kurčnebylio tėvo dantiraščiu išmargintą užrašų knygelę. Iššifruoti ją reiškia geriau pažinti ne tik savo tėvą, tačiau ir patį save, savo gimtinės, Irano, laikmečio peripetijas. Ši knyga kalba apie tradicijų ir sparčios modernizacijos susidūrimą, laisvės troškimą, kai aplink dominuoja tie, kurie nori įtvirtinti absoliutų paklusnumą sau.

Marek Hlasko „Kapinės“. Ši knyga yra stiprus liudijimas apie stalinistinius laikus, o kartu ir priešnuodis prieš visus tuos, kuriems dar apsiverčia liežuvis sakyti, kad tada, t. y. kapinėse, gyventi buvo geriau. į šipulius visus mitus, kad, girdi, tada prie komunizmo gyventi buvo gerai. Nuolatinėje prieblandoje skendinčios duobėtos gatvės, dengiamos drėgno purvino sniego. Visur aplink tik purvas ir jokio taip ilgai laukto pavasario ženklo. Stebimi nuo sienų žvelgiančių darbo pirmūnų ir partinių „tovariščių“ gatvėmis slankioja girtuokliai. Varganose parduotuvėse gali gauti tik tai, ko tau visiškai nereikia, o nacionaliniu sportu yra tapusios patyčios iš kito. Štai kokia šeštojo dešimtmečio stalinistinė kasdienybė piešiama M. Hlasko kūrinyje, kurio pagrindinis herojus yra buvęs raudonasis partizanas ir aktyvus kompartijos narys 48 metų Franciszekas Kowalskis.

Vieną dieną jis kiek padaugina alkoholio ir dėl ne vietoje ir ne laiku išsakytų žodžių patenka į sistemos mėsmalę, kuri labai jau primena Franzo Kafkos „Procesą“. Kita vertus, visa knyga kvepia ir Kafkos „Metamorfoze“ – vieną vakarą tu dar esi Franciszekas Kowalskis – gerbiamas Lenkijos Liaudies Respublikos pilietis, o kitą rytą jau esi paprasčiausias vabalas, niekas.

Henry Kissingeris „Pasaulio tvarka: refleksijos apie tautų būdą ir istorijos kursą“ (World Order: Reflections on the Character of Nations and the Course of History). Ši knyga, parašyta tarptautinių santykių praktiko ir teoretiko, mums geriau pažįstamo iš lietuviškai pasirodžiusios knygos „Diplomatija“, padės visiems, kurie nori geriau suprasti ne tik tai, kaip susiformavo dabartinė pasaulio tvarka ir atpažinti jos esminius principus, tačiau ir svarstyti, kokie didžiausi iššūkiai šiandien kyla šiai tvarkai ir kaip ji gali keistis artimiausiu metu. Man pačiam įdomiausias buvo skyrius, pasakojantis apie islamizmo įtaką tvarkai Vidurio Rytuose.

„Išgelbėti bulvių maišuose. 50 Kauno geto vaikų istorijų“. Tai yra knyga, kuri galėtų tapti didžiule pagalba mokytojams mokyklose pasakojant Holokausto istoriją. Sudarytojai Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas atliko milžinišką darbą – surinko pusšimtį iš Kauno geto išgelbėtų vaikų liudijimų. Vargu bau, ar įmanoma išdėstyti Holokausto istoriją pasakojant tik apie skaičius ar analizuojant barbarišką nacių masinio naikinimo politiką. Būtina pasakojimą „nuleisti žemyn“, kad mokiniai turėtų galimybę iš arti pažvelgti į tose istorijos žabangose įsipainiojusių žmonių – aukų, gelbėtojų, budelių, kolaborantų – gyvenimus, jų elgesio motyvus. Laikas negailestingas, tad ši knyga yra didžiulė pastanga išsaugoti atmintį, kuri priešingu atveju pradingtų kartu su ją išklojusio asmens mirtimi.

Borisas Johnsonas „Churchillio veiksnys“. Apie Winstoną Churchillį yra prirašyta krūvos knygų, tačiau ši yra įdomi tuo, kad ją parašė Borisas Johnsonas, kuris yra ne tik žurnalistas, tačiau ir aktyvus politikas, Londono meras. Šiandien, kai kalbant apie veiksnius, lemiančius istorijos eigą, tiek daug yra kalbama apie tokias nuasmenintas jėgas kaip ekonomika, B. Johnsonas į istorijos epicentrą grąžina žmogų, šiuo atveju esmingai Antrojo pasaulinio karo eigą nulėmusį W. Churchillį. Kartu tai yra ir bandymas jaunajai kartai, nuo kurios sero Winstono gyventas laikotarpis yra nutolęs per šviesmečius, iš naujo aktualizuoti šios asmenybės svarbą, papasakoti apie ją gyvai, žaismingai, nestokojant humoro ir ironijos, nebandant nuslėpti silpnybių. Tam tikra prasme tai yra ir priminimas mums, kad lygiai tą patį turime padaryti ir su savo istorijos herojais – ne sausai pristatyti jų biografijas, o tiesiog atvirai klausti, kaip jų gyvenimas gali tapti pamoka mums, esantiems čia ir dabar.

Jonathan Sacks „Namai, kuriuos statome kartu“ (The Home We Build Together) ir „Pagydyti suskaldytą pasaulį: atsakomybės etika“ (To Heal a Fractured World: the Ethics of Responsibility). Tai yra dvi buvusio Didžiosios Britanijos vyriausiojo rabino knygos, prie kurių dar ne kartą grįšiu ir šiais metais. Oksforde ir Kembridže mokslus krimtęs rabinas meistriškai geba jungti Senojo Testamento pranašų išmintį su šių laikų filosofų įžvalgomis. J. Sacksas savo knygomis aiškiai įrodo, kad tai, kas yra sena, tikrai nebūtinai yra pasenę. Skaitykite pirmąją knygą, jei norite geriau susipažinti su priežastimis, kodėl didysis „multikulti“ projektas atsidūrė gilioje krizėje ir kaip iš Senojo Testamento pasiskolinta Sandoros koncepcija gali tapti vaistu, šiai problemai išspręsti. Skaitykite antrąją, jei norite paneigti stereotipus apie religiją kaip opiumą liaudžiai ir įsitikinti, kad gyvybingas tikėjimas yra labai svarbi atrama kuriant pilietinę visuomenę.

Lionginas Virbalas SJ „Šventoji Žemė. Kelionės vadovas“. Praktiškai išbandytas kelionės vadovas, praturtinęs viešnagę Izraelyje. Kuo skiriasi geras kelionių vadovas nuo prasto? Geras vadovas sugeba skaitytojui leisti pasijausti taip, kad jis tuo metu kaip tik yra tose aprašomose vietose, kai tuo tarpu prastas vadovas to nesugeba. Vyskupo L. Virbalo knyga, kurią pradėjau skaityti dar čia, Lietuvoje, neabejotinai priskirtina prie pirmosios kategorijos.

Amos Oz „Izraelio žemėje“ (In the Land of Israel). Sena, tačiau tikrai nepasenusi knyga. Amosas Ozas keliauja po Izraelį ir Vakarų Krantą kalbindamas įvairiausius žmones – karius, religinius fanatikus, kibucnikus, darbininkus, naujuosius imigrantus. Neretai tie kalbinamieji yra žmonės, išpažįstantys visai kitokią pasaulėžiūrą nei pats autorius. Kartais pokalbiai ima kvepėti įtampa. Tačiau būtent tai ir yra visa esmė – leisti kalbėti ir išklausyti kitą, kad ir kaip tu su juo nesutartum, kad ir kaip tau niežtėtų nagai nuo jo atsiriboti, pasmerkti. Be viso įdomaus turinio, leidžiančio geriau pažinti margą tuometę devintojo dešimtmečio pradžios Izraelio visuomenę, tai yra didžiausia šios knygos pamoka.

Hannah Arendt „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“. Ilgai laukta knyga, pagaliau išvydusi dienos šviesą ir lietuvių kalba. Nedaugžodžiaujant galima pasakyti tai, kad, nors ši knyga ir sukasi apie vieną konkrečią bylą, vieną konkretų kaltinamąjį ir jo gyvenimo laikotarpį, šiandien ji vis dar yra kaip niekad aktuali siekiant paaiškinti blogio, kurio aplink regime apsčiai, fenomeną. Knygos aktualumą pagrindžia ne tik mūsų gyvenamas laikmetis, kuriame tiek daug atsisakymo mąstyti, nenoro būti savarankišku moraliniu subjektu, o veikiau iš aukščiau programuojamos sistemos varžteliu, tačiau ir nesibaigiančios akademinės diskusijos, inspiruotos šios H. Arendt knygos. Štai vokiečių istorikė Bettina Stangnet praėjusiais metais išleido knygą „Eichmanas prieš Jeruzalę“, kurioje bando kvestionuoti pamatines H. Arendt knygos prielaidas.

John Sutherland „Mažoji literatūros istorija“ (A Little History of Literature). Knyga, sudaryta iš gausybės skirtingų esė, pasakojančių apie literatūros istoriją nuo jos ištakų iki mūsų dienų. Tiems, kurie tikisi gilių mokslinių įžvalgų ar stulbinančių atradimų, veikiausiai reikėtų rekomenduoti paieškoti rimtesnių leidinių. Tačiau tiems, kurie nori tiesiog lengvos, žaismingos kelionės po literatūros pasaulį, ši knyga gali tapti puikia laisvalaikio bičiule. Ypač rekomenduotina ji mokiniams ar studentams, dar tik atrandantiems literatūros pasaulį. Tikiu, kad šioje knygoje rasite ne vieną nuorodą į skaitytinas knygas, o taip pat praturtėsite eile įžvalgų, kurios paskatins tolimesnius apmąstymus.

Simon Schama „Meno galia“ (The Power of Art). Turite du pasirinkimus – žiūrėti to paties pavadinimo Simono Schamos dokumentinių filmų seriją per BBC, arba griebti šią knygą. Ši puikiai iliustruota knyga skaitytojui atveria Caravaggio, Berninio, Rembrandto, Davido, Turnerio, Van Gogho, Picasso ir Rothko kūrybą bei jų gyventą laikotarpį. Būtent puikus dailininkų kūrybos įkontekstinimas, susiejant ją su laikmečio svarbiausiais įvykiais, ir yra didžiausias knygos privalumas.

Čia norėčiau kiek nukrypti nuo pačios knygos ir pasidžiaugti vieta, kurioje aptikau šį lobį. Tai – praėjusiais metais duris atvėręs „Frendo“ knygynas, tapęs dar viena privalomo apsilankymo vieta ieškantiems vertingų knygų.

Franklin Foer „Kaip futbolas paaiškina pasaulį“ (How Football Explains the World). Futbolas yra pati populiariausia sporto šaka pasaulyje ir, kaip šioje knygoje argumentuoja žurnalistas F. Foeris, būtent žvilgsnis į šią sporto šaką gali padėti geriau suprasti globalizacijos procesus. Kaip futbolas gali padėti paaiškinti Amerikos kultūrų karus, naujųjų oligarchų iškilimą, kruvinus karus Balkanuose, žydų klausimą? Apie visa tai F. Foerio knygoje.

Peteris Pomerancevas „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: Nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Rusija yra tapusi vienu didžiuliu realybės šou, kuriame savo noru ar prieš savo noru dalyvauja visi šalies gyventojai, o veikiausiai ir mes patys. Knyga ne tik supažindina su tuo, kaip veikia Rusijos žiniasklaida, aptarnaujanti valdančiuosius, tačiau ir pristato tokius personažus kaip Vladislavas Surkovas – Kremliaus ideologinis guru. Knyga skirta tiems, kurie nori geriau pažinti šiandieninę Rusiją, virtusią visiška spektaklio visuomene.

Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“. Šią knygą rašytojas parašė savo mirusiai žmonai Pat Kavanagh. J. Barnesas savo knygoje labai atvirai kalba apie netekties išgyvenimą amžiuje, kai, anot pasakotojo, Dievas jau yra nužudytas ir nebegali būti atrama žmogui. Knygoje vaizduojamas pasaulis be gelmės primena Gilberto Keitho Chestertono „Ortodoksijoje“ aprašytą kalėjimą, kuriame vienutės gali būti milžiniško dydžio, tačiau tai vis vien nekeis aiškaus suvokimo, kad gyveni įkalintas šiapusybėje, iš kurios nebėra jokių tiltų į anapus. Nelemta, anot pasakotojo, mūsų laikų žmogui būti Orfėju, kurio raudos sujaudintų dievus, o šie leistų kenčiančiajam leistis į požemius vaduoti mirusios Euridikės.

J. Barnesas atvirai klausia, kaip rasti stiprybės toliau gyventi susidūrus su netektimi. Pasakotojas atvirai liudija ir tai, kaip netektis gali virsti ir egocentrišku savęs gailėjimusi, kai aplinkiniams tiesiog afišuojamos savo žaizdos – žiūrėkit, ko netekau, koks negailestingas man yra likimas. Klausiama ir to, ko gi iš tikrųjų ilgisi sielvartaujantis – ar mylimosios, ar kartu nugyvento gyvenimo, t. y. tos nusistovėjusios ir prasmę teikiančios rutinos, kurios niekas kitas nebegrąžins. O gal tai neišvengiamai suaugę? Kaip gyventi ne ieškant prarastojo laiko, kuris, blėstant atminčiai, pamažu slysta iš rankų, o gebant žvelgti į ateitį?

Vaidotas Žukas „Molėtai 625“. Šią knygą dovanų gavau po paskaitos Molėtuose. Likau sužavėtas to, kaip puikiai šiame leidinyje yra pristatomas Molėtų kraštas – jo istorija, asmenybės, dabartis. Negalėjau nepaminėti šios knygos, nes tikiu, kad mūsų regionai yra labai turtingi savo istorija, žmonėmis, gamta. Didžiausia problema yra ta, kad dažnai dar nemokame prisistatyti taip, kad sudomintume kitą. Ši V. Žuko knyga, išleista Molėtų jubiliejui, yra nuostabi išimtis ir sektinas pavyzdys. O juk geras pristatymas padeda pamatyti tai, kas plika akimi būtų neįžvelgiama, geras pristatymas sudomina taip, kad tik ir svajoji grįžti į tą vietą, kad žengtum dar giliau pažinimo taku.

Ainė Romonaitė (mokslinė redaktorė) „Nematoma sovietmečio visuomenė“, Nerija Putinaitė „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas sovietinėje Lietuvoje“. Sudėjau šias knygas į vieną gretą norėdamas pasidžiaugti, kad pastaruoju metu Lietuvoje daugėja puikių studijų, įvairiais aspektais apžvelgiančių sovietinį laikotarpį, kuris, pasitelkiant N. Putinaitės frazę, toli gražu nėra nutrukusi styga. Be to, abi knygos yra išleistos „Naujojo židinio“ redakcijos, kuri šiuo atžvilgiu atlieka tikrai nuostabų darbą. Verta pabrėžti dar ir tai, kad labai dažnai pas mus įvairios monografijos, vos tik pasirodžiusios, atgula į stalčius ar dulka knygynų lentynose. Šios knygos yra išimtis, kuri, norisi tikėtis, taps tradicija. Tai knygos, kurios buvo plačiai pristatinėjamos, sukėlė ir tebekelia įvairias diskusijas ne tik apie mūsų praeitį, tačiau ir apie tos praeities pėdsakus dabartyje. Kitaip tariant, tai yra gyvos knygos.

Rimvydas Valatka „Jogailos akmuo Lenkija“. Kartais gali atrodyti taip, kad, jei jau kaimynas, tai jau jį neabejotinai gerai pažįstame. To tikrai nepasakysi apie Lenkiją, į kurią dar neretai žvelgiame pro įvairiausius stereotipus. Žurnalisto R. Valatkos knyga yra bandymas padėti lietuviams geriau suprasti šiandieninę Lenkiją ir, kaip sakė pats autorius, parodyti, kiek daug toje šalyje yra Lietuvos fanų. Labai tikiuosi, kad ši R. Valatkos knyga nėra paskutinė Lenkijos tematika, nes autoriui pavyko prakalbinti nemažai įdomių asmenybių ir aplankyti svarbių vietų, tačiau dar nepakalbintų ir dar neaplankytų yra kur kas daugiau.

Michelis Houellebecqas „Pasidavimas“. Ši prancūzų rašytojo, Prancūzijoje pasirodžiusi kaip tik tą rytą, kai buvo įvykdytas išpuolis „Charlie Hebdo“ redakcijoje, yra niūri diagnozė ne tik Prancūzijai, tačiau ir visai Europai.  Knyga pasakoja apie Prancūziją 2022 metais, kai prezidento rinkimus laimi musulmonų kandidatas Ben Abesas, antrajame ture nugalėjęs „Nacionalinio fronto“ lyderę Marine Le Pen. Visa tai, savaime suprantama, yra rašytojo fantazija, kurios vaisiai jo gimtojoje šalyje sukėlė skandalą. Vis dėlto karštuose ginčuose, man regis, buvo pamesta esmė, nes svarbiausia kūrinyje yra ne ateitis, kai Prancūzijos prezidentu galbūt taps musulmonas, o dabartis, kurios kritika labai aiškiai išskaitoma M. Houellebecqo kūrinyje. Kitaip tariant, Ben Abeso pergalė rašytojui yra tik pretekstas aptarti šiandienės Prancūzijos trajektoriją ir jos pragaištingumą. Kalbama čia apie politiką, kuri pametė bet kokią viziją ir tapo paprasčiausiu administravimu, aukštojo mokslo išsigimimą, intelektualų nusišalinimą nuo viešųjų reikalų, fanatizmo pavojų ir daugelį kitų problemų.

Andrzejus Franasekas „Miloszas. Biografija“. Tai yra monumentalus darbas, apie kurį vis neprisiruošiu parašyti ir tai paskui mane velkasi kaip neatiduota skola, neįvykdytas įsipareigojimas. Galbūt ši knyga man per didelė, kad ją sutalpinčiau į vieną rašinį, o gal pats Czeslawas Miloszas, kurio biografiją pasakoja A. Franaszekas, man vis dar yra kontinentas, kurį kiekvieną kartą atrandu vis kitokį, kuris tarsi ir yra vis labiau pažįstamas, tačiau keliantis vis daugiau klausimų ir tampantis vis didesne mįsle.

Per praėjusius metus perskaičiau nemažai, tačiau visa tai nublanksta prieš tai, kas vis tik liko neperskaityta. Baigiu šį rašinį ir jau nekantrauju grįžti prie įpusėtos Liudmilos Aleksejevič knygos „Černobylio malda“. O šalia lovos ir vėl kaupiasi knygų, kurios laukia būti perskaitytos, kalnas – manasis Everestas, manoji pažinimo viršukalnė. Viršukalnė, kurios taip niekada ir nepasieksiu, nes, kuo aukščiau kopi, tuo daugiau atrandi viliojančių šalutinių kelių, tuo geriau supranti, kad svarbiausia čia yra pats kopimo džiaugsmas ir galimybė tuo džiaugsmu dalintis su esančiais šalia. Tad tebūnie šis netrumpas rašinys paskata Jums, brangūs skaitytojai, atrasti laiko geroms knygoms ir savo atradimais dalintis su kitais.