Žurnalas „Ateitis“ 2015 m. Nr. 9

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. 
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu ­– 
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: 
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, 
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, 
Ir toli, labai toli girdėtis. 
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. 

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. 
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. 
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

[J. Marcinkevičius. Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu]

 

Turbūt kiekvienas užaugome lydimi žodžių klausyk savo širdies ar daryk taip, kaip tau liepia širdis. Tai žodžiai, kuriuos dažnai pasitelkia tėvai, linkėdami savo atžaloms gero. Tai žodžiai, kuriais esame drąsinami patikėti, kad verta išdrįsti ir leistis būti vedamam vidinio balso. Tai žodžiai, kuriais vėliau patys drąsiname kitus, bet ar būtinai patys jais įtikėdami? Jei suprantame, kad paklusti širdies balsui – tai leistis būti laimingam, kodėl taip dažnai tą balsą slopiname, o kartais gyvename taip, lyg jis nė neegzistuotų?

Būdami vaikais, neklausiame, ką reiškia klausyti savo širdies, nes nežinome, kad įmanoma gyventi jos neklausant. Tai sužinoję, išleidžiame širdį pasivaikščioti. Į jos vietą pastatome protą ir neretai pamirštame, jog širdis, nesvarbu, kur bebūtų nuklydusi, ji vis tiek yra. Apie širdį mums primena šauksmas, pasireiškiantis tuštuma, nerimu, kurio priežastį sunku įvardyti. Tik kaip atpažinti, kad tai mūsų paklydusios širdies šauksmas, jei spėjome pamiršti, kaip skamba jos balsas? Brolis Jokūbas iš Palendrių vienuolyno dalijosi paprastomis, bet stebinančiai taikliomis įžvalgomis apie širdį, kurias pateiksiu likusioje straipsnio dalyje.

Jokūbas pasakojo, jog teko sutikti tokių žmonių, kurie prisipažįsta daug besimeldžiantys, pakankamai daug besidomintys dieviškomis tiesomis, tačiau kurių širdyje tuščia, tarsi kažkas ne taip. Dažnai šitaip nutinka, kai tikėjimas tik galvoje, tačiau pats žmogus negyvena širdimi. Rodos, darome daug, bet gyvenimo nėra. Kas čia ne taip, ko trūksta? Pasirodo, jog mes išstūmėme savo širdį. Išstūmėme ją kažkur toli, į periferijas. Mes paprasčiausiai pamirštame, kad turime gebėjimą savo viduje su begaliniais horizontais. Prisiminkime tuos momentus, kai staiga ima ir iš nežinia  kur mūsų viduje kyla impulsas, raginantis tuo momentu ką nors konkretaus daryti arba atvirkščiai –  nedaryti. Jei pritariu tam impulsui, viršiju save. Pritarti tam impulsui – tai antgamtiška. Jeigu jau tas impulsas atsiranda, mes nebegalime jo išvengti, nors galime jam ir nepritarti. Net jei bandome jį išstumti, ištremti, jis niekur nedingsta. Tuomet įvyksta širdies ištrėmimas, kuris sukelia skausmą. Jei negyvename širdimi, gyvenam tarsi paukščiai, kurie neskraido, o kaip susigrąžinti tą gebėjimą, kurį esame išstūmę?

Sąžinės balsas –  tai prižiūrėtojas, kuris baudžia, o Širdies balsas – draugas, tai Dievo balsas. Jo mažai klausome, nes jis yra reiklus. Širdies balsas reikalauja paklusti, atsiliepti, paklausyti ir priklausyti. Priklausymas tarsi suponuotų laisvės netekimą, tačiau šiuo atveju susiduriame su paradoksu – paklusdami Širdies balsui, mes ne tik neprarandame savęs, bet atvirkščiai – įgyjame save, surandame tikrąjį Aš. Brolis Jokūbas primena, kad tikrasis Aš gimsta ne interesų, bet dovanos santykyje. Mūsų interesai tarsi horizontalūs santykiai. Dovanoti ir priimti dovaną – tai vertikalus santykis. Dievo malonė – vertikalus santykis, kuris plečiasi ir horizontaliai, nes mes jį spinduliuojame. Mes, žmonės, tampame Dievo balso įgalumu, panašėjame į aparatą, transliuojantį Dievo dažnį.

Vis dėlto  taip jau yra, kad mes visaip kaip stengiamės išsaugoti savo dirbtinį vaizdinį, tuomet tampate egocentriški, patys save izoliuojame. Dievo atvirumas atvirkščiai – jis kviečia mus atsiverti, sužinoti, kas esame iš tikrųjų. Svarbu patikslinti, kad Dievas kviečia, bet neverčia. Tik tuomet, kai atsiliepiame į  Jo kvietimą, galime pasijusti brangūs, mylimi. Kai tampame atviri Dievo kvietimui, atsiranda gyvas, artimas ryšys, kylantis iš pačios širdies. Tuomet mes imame maitintis iš vertikaliojo santykio. Būtent iš tokio santykio atsiranda tikroji malda – pokalbis su Dievu, klausymasis, gimsta supratimas, kad malda visiškai nėra užsakymų stalas, kad malda – tai Dievo dovana. Jei ne Dievas, mes ir melstis nesugebėtume. Argi pajėgtume atsiprašyti, jei Dievas per mūsų vidinį širdies balsą mūsų neparagintų to padaryti?

Kaip susidraugauti su Širdimi? Aktyvumas, daug išmanančios galvos sureikšminimas neturėtų tapti mūsų gyvenimo centru. Širdis turėtų tapti mūsų gyvenimo centru, o visi kiti dalykai – tik jį aptarnauti. Jei protui leidžiame užimti mūsų širdies vietą, mūsų širdis tampa neširdiška. Kad taip neįvyktų, reikia pereiti nuo gyvenimo apie Dievą prie gyvenimo su Dievu. Dievas laukia buvimo su Juo, kai nieko nedarai, o tik būni tarsi koks šlapias skuduras, nudrėbtas prie Jo kojų. Žinoma, protas reikalingas, kad galėtume gyventi geriau suprasdami, tačiau protas – tik tarnas, o tikrasis vedlys – širdis.  

Išlavinus širdies gyvenimą, atsiranda akių blizgėjimas, tačiau tenka sugrįžti vėl prie to paties klausimo – kaip  išmokti klausyti širdies? Reikia mokytis būti vaiku, nemokančiu trapiu kūdikiu. Dievas nori, kad mes gyventume suvokdami gaunantys dievišką gyvenimą iš Jo kaip dovaną, kad priimtume jį kaip dovaną, o ne patys mėgintume jį pasiekti ar susikurti. Dar labai svarbu siekti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakomybės būti suaugusiu ir mokymosi būti vaiku, ir neužmiršti nuolankiai klausti savo širdies: Kaip Tu gyveni? Ko  trūksta? Ką apleidau? Nurimti ir išgirsti, ką ji mums kalba, nes kai mums kalba širdis, neišgirsti neįmanoma. Tam girdėjimui galimi trys būdai:

1)      Klasikinis, ramus.

2)      Žaibiškas – impulsyvus, kuris į mūsų gyvenimą įsiveržia netikėtai. Tuomet jį reikia pagauti ir įgyvendinti neatidėliojant.

3)      Užsakomasis – jis susijęs su sprendimų priėmimu. Kai reikia apsispręsti dėl profesijos, dėl pašaukimo, širdis yra nepaprastai didelis pagalbininkas. Jokūbas parekomendavo specifinį kelią, priimant giliuosius sprendimus: apskaičiuoti, sudėlioti visus pliusus ir minusus, tačiau nepamiršti juos nuleisti gilyn į širdį ir palikti ramybėje, tarsi kuriam laikui užmiršti.

Apibendrindamas savo įžvalgas, brolis Jokūbas akcentavo dalykus, kurie galėtų padėti atpažinti širdies balsą ir juo pasinaudoti:

1)      Svarbu nepamiršti, kad nepasieksime išganymo savo pačių jėgomis. Dievas mus išgano. Esame Jo malonės gavėjai. Mūsų antgamtiniame išganymo kelyje viską daro Dievas, bet ne be mūsų. Jokio gero veiksmo mes be Dievo negalėtume padaryti. Kai aš padarau kažką gero, turiu dėkoti Dievui, jei blogo – kaltinti patį save.

2)      Nepamiršti pasitikėti, nes yra Tas, kuris daro, man reikia tik pasikliauti Jo veikimu.

3)      Kantriai budėti – budrumas reikalingas, kad nepražiopsotume Širdies siunčiamų impulsų.

4)      Paklusti ir atsiliepti – tai nėra lengva, reikalauja valios pastangų.  

5)      Būtina karšta širdis – viską reikia daryti noriai, uoliai, su vidine ugnele. Todėl derėtų sekti savo širdies temperatūrą, kas rytą ją sušildyti gerais darbais, kad ir pačiais mažiausiais.

Ir vis dėlto dažnai nutinka taip, kad tikrai nežinome, kaip pasielgti, kai atsisakome, bijome klausytis širdies. Kaip tokiu atveju elgtis? Anot brolio Jokūbo, kai nežinai, ką daryti, daryk tai, ką žinai, kad reikia daryti.

Ps 121

1 Pakopų giesmė.

Keliu akis į kalnus ­

iš kur ateis man pagalba?

2 Mano pagalba ateina iš VIEŠPATIES,

kuris padarė dangų ir žemę.

3 Tavo kojai suklupti jis neleis;

tas, kuris tave globoja, budi.

4 Štai Izraelio globėjas

nei snaudžia, nei miega!

5 VIEŠPATS tave saugo,

tavo dešinėje VIEŠPATS­ tavo užuovėja.

6 Dieną saulė neužgaus tavęs,

nė mėnulis naktį.

7 VIEŠPATS saugos tave nuo viso, kas pikta,

jis saugos tavo gyvastį.

8 VIEŠPATS saugos tave išeinantį ir grįžtantį

dabar ir amžinai.

www.commons.wikimedia.org

Brolis Jokūbas savo paskaitą iliustravo nuoroda į Vatikane Siksto koplyčioje esantį Mikelandželo paveikslą „Adomo sutvėrimas“,  kuriame vaizduojamas Dievas Kūrėjas, stipriai trokštantis, visa  jėga tiesiantis savo ranką į žmogų, kuris tuo tarpu atrodo labai aptingęs, vos pajudinantis pirštą, vangiai besiartinantis Kūrėjo link.