Kas kartą, kai artėja kokių nors sukakčių minėjimai, man darosi nejauku. Net kiek baugu. Ypač, kai sukaktys yra susijusios su nesuskaičiuojama, veik neįsivaizduojama daugybe aukų. Baugu dėl to, kad tuoj priverstinai gedulingu balsu prabils tie, kuriems pagal rangą priklauso tą daryti. Skambės gedulingi, kupini valdiškos užuojautos žodžiai, kurie išnyks tuštumoje tarsi prabėgęs vėjas nušalusiais Lietuvos laukais ir palaukėmis. 

Artėja Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Bus gailimasi nužudytų žydų. Prie mikrofonų, spaudos konferencijose ir pranešimuose žiniasklaidai. Galbūt dar bus kokių nors režisuotų renginių. Su mikrofonais, su ir be kiliminės dangos takeliais. Bet jų neabejotinai bus. Nes to reikalauja protokolas. Taip reikia. Dabar to galbūt reikia net labiau, nes būtų nepatogu. Ne prieš žydus, gink Dieve, ne. Prieš tuos, kuriuos dažnai ir pelnytai vadiname civilizuota Europa ir norime būti jos dalimi. Po trumpo ir veik nematomo valdiško gedėjimo įsivyraus ramioji ir ilgoji pertrauka – nužudytų žydų bus gaila vėl, kai vėl pastatys mikrofonus net Vilniaus mokyklų privalomai nelankomuose Paneriuose (nebent privalomomis laikysime vienos masinių renginių – už ES fondų pinigus – organizatorės show „Būti žydu“ performansus, kurių esmės nesupranta net šlikėmis ir Dovydo žvaigždėmis laikinai „papuošti“ vargšai nieko nesuprantantys moksleiviai). Kai gyvybės maršo keliu reikės kartą per metus nulinguoti į tą tikrą ašarų pakalnę ir pasakyti vėl „ką nors tokio“. Taip surežisuotas spektaklis kartosis ir kartojasi kasmet. Tarp Aušvico ir Holokausto dienos (iš Izraelio perkelto ir Lietuvon) minėjimo, vėliau Vilniaus geto likvidavimo metinių bus didieji antraktai – jokių kalbų sakyti nereikės

Gatvės toliau vadinsis Škirpos, mokyklos toliau vadinsis Generolo Vėtros, kabos atminimo lentos ne didvyriams, Lietuvos gyventojų ir genocido centras toliau rašinės nesąmones. įmantriai pavadintas „istorine pažyma, ir klos jas ant stalo Prezidentei, valdžios koridoriuose užjaus, aikčios (konfidencialiai sakys: „Deja, klausimas jautrus, sunku surinkti daugumą Seime, žinote, juk „jiems“ už nugaros stovi politikos patriarchas, būtų gerai, kad…“) – visi politinės valios neturėjimo ženklai. Ir bent jau kelis kartus per tą laikotarpį, vykstant spektakliui, avanscenoje pasirodys pagrindinių vaidmenų atlikėjai, kuriems bent penketą minučių bus vėl oficialiai gaila žydų. Paralelinės tikrovės toliau eis tuo paraleliniu, dviejų lygiagrečių tiesių, kurios nesusikerta net begalybėje, keliu.

Dauguma nuolankiai tylės. Taip, kaip tylima buvo ir TADA. Saują laisvamanių kita pusė išvadins Kremliaus agentais ir klaidingai manys, kad tuo viskas ir baigsis.

Sovietų laikais baimė rašyti (sakyti) tai, ką galvoji, vadinosi autocenzūra. Kaip tą avinėlių tylėjimą pavadinti dabar? Kokias privilegijas praras tūlas intelektualas, išdrįsęs pasakyti, pavyzdžiui, tokią paprastą tiesą, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išduodamos pažymos tarnauja tik senųjų konservatorių melagingų dogmų gynybai? Neteks „moralinės“ paramos? Nuo jo nusisuks tos partijos „gerbėjai“? Jam neatsilygins kokiu nors darbeliu, neužsakys monografijos ar neišsiųs kur nors šilton vietelėn į užsienį? Iš kur ta laisvės baimė laisvoje šalyje? Kartais galvoju, kad geriausiai iš sovietų išmokome laikyti liežuvį už dantų. Net tada, kai regis nuo duodamų galvon smūgių jam jau nėra kur pasidėti – vis viena tylime.

Nenorėjau, kad šios mintys būtų skelbiamos tos sukakties proga. Nes apie TAI reikia galvoti ne du, ne tris ir ne penkis kartus per metus. Apie atmintį reikia galvoti kasdieną, nuolatos. Po dviejų savaičių skaitysime, kad vienas ar kitas aukštas valdininkas sako, kaip gaila tų nekaltai nužudytų žydų.

Ar tikrai? Ar to gailesčio negalima išreikšti konkrečiais darbais. Ne žodžiais? Pastatyti vieton noreikas ir škirpas. Pastatyti vieton ir išlaisvinti nuo politinės vergovės LGGRTC? Tada ir žodžių reikės mažiau. O tie, kurie skambės bus tikri ir nuoširdūs. Nes už tų žodžių bus konkretūs darbai. Ir nemanau, kad esu vienas tų konkrečių darbų laukiantis.

Paskutinė stotelė

ten viskas įprasta

ten sniegas baltas

Ir jis niekada nekraujuoja

ten pavasarį kvepia žiedai

ten auga visai nespygliuotos baltos ramunės

ten čiulba atokaitoj paukščiai

tenai jų niekas nešaudo

 

paskutinėj stotelėj

kurioje seniai išlipo visi keleiviai

gidai visom kalbom

be jokio akcento

lengvai ištaria

kruvinai aprūdijusį spengiantį

Arbeit Macht Frei

Sergejus Kanovičius, 2016 01 05