Mes vis apie didelius, didelius galvojame. Įvykius, žmones, poelgius, šalis. Nei kalbėjo Kristus apie karus, didvyrius, monarchus nei ką. Mokė apie paprastus, kasdienius dalykus, iš kurių nei mums jaučiant, nei galvojant susiformuoja asmuo, bendruomenė, gyvenimas. Taigi, apie tai.§§§ 

Kėpsau kardiologijos klinikos laukiamajame. Žmonių – debesys. Šalia sėdi vyras su transplantuota donoro širdimi. Žmogus atrodo prastai. Žmona glosto, ramina: „Dar pakentėk, jau greit priims.“ Priešais raitosi, raivosi ir muistosi devintą mėnesį dvynius nešiojanti nėščia moteris. Matau, kaip jai sunku. Pavedžioju, patrinu nugarą. Kita publika irgi nepanaši į sportininkus ar grožio konkurso dalyvius. Trumpai sakant, giltinė už kampo. Staiga ateina guviu žingsniu baltai vilkinti moteris ir atsiveda visai nepanašų į miruolį vidutinio amžiaus kažkur matytą vyrą. Aišku, nueina be eilės. Sėdinti „klientūra“ dūsauja, bet tyli. Kai ateina mano eilė, kultūringai atskalbiu gydytoją. Toji teisinasi: „Tas medikės giminaitis kunigas!“ Būčiau žinojusi! Oi, sukelčiau uraganą, cunamį ir tornadą. Ant karštųjų gal net vyskupui paskambinčiau. Jau namo grįžus prisiminiau kas jis toks. Dieve, būk jam gailestingas...Ypač už tą dvynių besilaukiančią moterį. Ir tuos kitus, išbalusius, vos kvėpsinčius.

Nerašysiu to kunigo pavardės. Ačiū Dievui, kad ne iš Kauno vyskupijos. Ech, ganytojai jūs mūsų...

 §§§

 Žinoma, per šv. Kalėdas į bažnyčią suplaukia ir tie, kurių šiaip ten varu nenuvarysi. Na, nebent per laidotuves ar krikštynas. Aikštelė pilnutėlaitė, automobilį palikau toli, tai atbėgu gal 6-7 min. iki šv. Mišių. Aišku, suolai užsėsti, stovinčių irgi sočiai (kad taip kas sekmadienį!). Atklibikščiuoja lazdele pasiramstydama senutė. Sutrikusi dairosi – atsėsti nėra kur. Kaip bus, jei „lomkose“ trečdalis apyjaunių stiprių vyrų, jaunyvos moterys ir 13-14 metų paaugliai. Pagaliau vietą užleidžia senyva moteris. Tuoj pat ateina dar viena, tik jau ne su lazdele, o su vaikštyne. Bejėgiškai dairosi. Niekas nė krust. Bet toji drąsesnė. Priėjo prie kažkokio keturiasdešimtmečio ir paprašė pasispausti. Susigėdęs diedas atsistojo ir užleido vietą. Ir taip iki signaturkos suskambėjimo buvo gal 8-9 kartus. O Komunijos ėjo visi. Va taip.

§§§ 

Istorijukė apie rusus. Šį kartą jos herojus buvo patriarchas Kirilas I. Krikščionybė, tai žino net darželinukai, turto ir brangenybių turėjimo neskatina. Ir nutik tu man taip, kad neapsižiūrėjo nė fotografas, nė vyriausias stačiatikių kunigas. Pirmasis nufotografavo Kirilą I sėdintį padėjus rankas ant stalo. Veido išraiška tokia, kad net serijinis žudikas maniakas ją pamatęs mestų savo baisų pomėgį ir pradėtų auginti rožes. Arba kardelius. Bet, pasak vieno Nobelio premijos laureato (H. Sienkiewicz, jeigu kas) kiekvienas veršis turi savo skerdiką. Taip ir čia: angeliškas, išminties ir gėrio kupinas veidas, o ant riešo ypatingo modelio „Brequet“ laikrodis už 60 000 eurų. Na, redaktorius laiku susigriebė, kompiuterininkai padirbėjo ir laikrodžio neliko. Tik kad va rusai. Laikrodžio atspindį ant poliruoto stalo paviršiaus ištrinti ėmė ir pamiršo. Tokį fotosą ir publikavo. Et, rusai tokie jau yra. Todėl ir mėgstu tik jų literatūrą beigi muziką, o šiaip jau netikiu nei vienu.

 §§§

 Katalikei nedera taip kalbėti, bet paleisiu porą strėlių į kryžiaus žygio prieš rūkalius riterius. Mat pati esu rūkalė, ilgai ir nesėkmingai kovojusi su šia savo bėda. Ar tiems kryžeiviams smegenys išėjo atostogų, ar apskritai jų pastogė tuščia? Visi iki vieno rūkaliai žino, kad jie save žudo, nuodija ir, kas baisiausia, smirdi! Jei visiems t. y. kiekvienam rūkymą mesti būtų taip paprasta, liktų gal kokie 5% iš visų dabar rūkančiųjų. Deja, realybė kitokia. Vieniems mesti pavyksta lengvai, antriems sunkiai, bet pavyksta, o tretiems nepavyksta, nors tu ką! Ką sugalvojo kryžeiviai? Tai, ką galėtų sumąstyti nebent infuzorijos protą turinti anekdotinė blondinė – represijas! Gatvėj rūkyti negalima, aikštėj irgi, pamiškėje – šiukštu bau!, pajūryje – nieku gyvu, balkone nevalia, namuose lyg ir būtų galima, bet draudžiama atidaryti langą. Jei pagalvojote apie WC, tai nurimkite, nes per vėdinimo šachtą dūmai vis vien išeis. Mažas pastebėjimas: į automobilių išmetamąsias dujas ir kitokią smarvę šioje programoje neatsižvelgiama.

Taigi, aš, nelaimėlė rūkalė, jau tvirtai žinau kas manęs laukia: pilna turto konfiskacija, 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo be teisės susirašinėti ir po to mirties bausmė elektros kėdėje. Viliuosi, kad ji bus nauja ir nudažyta gražia spalva. Tai mene šiek tiek paguodžia.

§§§ 

Iš kur Lietuvoje tiek pykčio, neapykantos, pavydo ir noro juodinti artimą savo? Ypač tai bado akis interneto komentaruose. Kiti sako: „Ai, ten visą laiką tie patys rašinėja. Neturintys ką veikti, paaugliai, paikšiai“. Gal. Bet kodėl jų tiek daug? Viskas, visiems, visada blogai. Jau net ir autoritarizmą Lietuvoje įžiūrėjo. Irgi mat, žydinčios purienos, švelnūs gvazdikėliai. Jau, girdi, gyventi Lietuvoje prilygsta Egipto bausmei. Algos mažos, valdžioje išimtinai vagys, o dirba lietuviai kaip vergai. Dėl algų nesiginčiju, bet vergų darbas niekada produktyvus nebuvo, tai iš kur tada tie dideli atlyginimai? Valdžioje vagys? Na, gal ne visi... Beje, o kas tą valdžią išrinko, a?

Štai pagyventumėte persų šalyse! Ten tarnai vadinami malikat t. y. vergais, nes jie ir yra vergai, netgi jų kūnai paženklinti įdagu (XXI amžiuje!). O kur dar masiškas moterų grobimas ne tik į viešnamius ar į „penktąją žmoną“ (neva taip leido Mahometas)? Arba Afrikoje. Kur tik kas ketvirtas vaikas sulaukia 5 metų amžiaus, o 4 – 6 metų mergaičių lytiniai organai sužalojami.

Nėra pas mus jokios prakeikties, o gerovę vietoje nuo pradžiapačio patiems kurti reikia. Savam tiglyje virti niekam nesinori, geriau britams gatves šluoti ar skandinavams žuvį darinėti. O kai ateis saulėlaida? Kur norėtumėte paskutinį kartą atsidūsti tapę galudieniais? Čia, iš kur pabėgote.

Dabar gi ašinis bendravimo motyvas yra kaip blogai Lietuvoje ir kaip gera visur kitur, net Pietų ir Šiaurės ašigaliuose.

Išsiplūdau, nes alpėju, kai Pakaunės laukuose plaukia rugiai, o pavasarį, kai tie patys laukai suarti ir žemė kvepia, o vieversys, niekšelis, čiviruoja taip, kad ašaros tvenkiasi... Rudenį, kai vėl aria ir gandrai renkasi į priešskrydines konferencijas, ką? Apie žiemą nekalbu, nes ji katastrofiškai traukiasi. Bet ir per šlapdribą geriausia Lietuvoje. Čia gera tada, kai dėl visuotino neturto nerasi vietos automobiliui pastatyti, kai parduotuvėse nėra nebent trumų ar fazanų, kai sukčiai išvilioja iš visai nuskurdusių senelių dešimtis tūkstančių eurų ir t. t. ir pan. Kai ketvirtis populiacijos badu miršta.

Gal Vindzoro pilies gyventojai ir geriau gyvena, ką aš žinau. Tik kad visa Lietuva Vindzoro pilyje niekaip nesutilptų. Be to, ten irgi ne visi lygūs, o dirbti reikia pašėlusiai daug. O šiaip jau, kad mažiau aimanuotume, primenu Periklio posakį: „Po savęs žmogus palieka tik tai, ką įaudė į kitų gyvenimus“. Ką įaudžiu (kasdien!) aš, tu, Jonas, Petras, Ona? Tataigi.