EPA nuotrauka

Sausio 10 d. bus įteikti „Auksiniai gaubliai“(apdovanojimai, kuriuos nuo 1943 metų teikia Holivudo užsienio spaudos asociacija). Tradiciškai jie pradeda praėjusio sezono kino apdovanojimų maratoną. Jau pristatytas nominantų sąrašas. Paprastai jis ne tik parodo kino derlių, bet ir atskleidžia tam tikras temų ir žiūros aspekto tendencijas (ar jei norite, formuojamos politikos (polisy) kryptį).

Tarp šių metų nominantų išryškėja dvi temos: pedofilija Katalikų bažnyčioje ir biologinės lyties nesuvaržyta meilė. Pirmoji tema yra situacinis dalykas (taip jau susiklostė, kad, nuvilnijus pedofilijos skandalui, meninių filmų banga pasirodė šiuo metu) ir akimirkos sensacija, kurios kitąmet niekas nebeprisimins), o antrąją vargu ar galima pavadinti situacine ir akimirkos tema. Ją reprezentuoja du filmai: lesbietiškasis „Kerol“ („Karol“, 2015), nominuotas 5 kategorijose (tarp jų geriausio filmo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo) ir transgenderinis „Danų mergina“ („The Danish Girl“, 2015), nominuotas 3 kategorijose (tarp jų geriausio aktoriaus ir aktorės).

Įdomu, kad dar visai neseniai (maždaug prieš 20 metų), gėjų ir lesbiečių kinas (queer cinema) buvo undergraundo (paribio) kinas ir grynai nišinė produkcija, pvz., rodoma specializuotuose festivaliuose ar atskiroje Berlyno kino festivalio sekcijoje, į kurio peržiūras susirinkdavo tik „savi“, o dabar jis išplaukė į didžiuosius vandenis ir gana greitai.

Galima išskirti du faktorius, paspartinusius šį procesą: pirmasis – 2013 m. Kanų kino festivalio precedentas, kai pagrindiniu prizu (Auksinės Palmės šakele) buvo apdovanota lesbietiško turinio drama „Adelės gyvenimas“ („La vie d'Adèle“, 2013), ir antrasis – JAV aukščiausiojo teismo sprendimas dėl tos pačios lyties asmenų santuokų, kurio proceso metu buvo atlikta daug visuomenės nuomonės apklausų ir galimos homoseksualių asmenų santuokų įteisinimo  recepcijos tyrimų. Pastarieji kartu duoda galimybę nuspėti ir galimą JAV kino žiūrovo tokio turinio filmų recepciją.

Abu „Auksiniams gaubliams“ nominuoti šio tipo filmai, priskirtini vadinamajai „nepriklausomo kino“ (independents) kategorijai, tai nėra didelės studijos prodiusuoti filmai, minimaliu biudžetu, nebuvo rodomi (JAV) plačiajai visuomnei (wide distribution). Pvz., filmas „Kerol“ pradėjo rodyti 4 ir baigė rodyti 16 peržiūrų vietų (screens), t. y. tik megapoliuose), ir netapo dideliais hitais žiūrimumo prasme (pvz., galima palyginti „Danų mergaitę“ su pedofilijos skandalą nagrinėjančiu „Dėmesio centre“ („Spotlight“, 2015), pasirodžiusius ribotai auditorijai panašiu metu: pastarasis dėl žiūrimumo pradėtas rodyti plačiau bei pateko JAV į žiūrimiausių filmų dešimtuką, kuriame išsilaikė net kelias savaites. Tad jų įtraukimą į nominacijas motyvavo ne tik kino meistrystė (kas tikrai neatmestina), bet tikėtina ir tam tikras policy (šioje vietoje tinka žodis palinkimas). O jei kalbant tiesiai šviesiai – tai ne kas kita kaip gender ideologijos sklaida.

Akivaizdu – sistema testuoja visuomenės toleranciją.

Prognozuoju, kad bus įteiktas bent vienas pagrindinis apdovanojimas (geriausios aktorės kategorijoje). O gal net ir geriausio filmo (mažai tikėtina, bet maža ką...)

O netrukus pasirodys didelė studijinė produkcija, kurią rodys plačiajai auditorijai ir režisuos Spielbergo tipo režisierius. Kodėl Spielbergo – todėl, kad jis moka pateikti tai, ką reikia, tuo laiku, kada reikia.

Na, o galiausiai pasirodys „Disnėjaus“ pasaka pavadinimu „Princas ir princas“. Ne vėliau kaip po 10 metų.

Netikite?