Ilzė Butkutė. Karnavalų mėnuo: eilėraščiai. – Vilnius, 2014. – 56 p.

Ilzė Butkutė (g. 1984) – poetė. Pakaktų vieno įvardijimo rašant eilėraščių knygos recenziją, bet visgi – ne. Butkutė reiškiasi daug ir įvairiai – kuria idėjas, reklamų tekstus, moko kūrybinio rašymo, veda kūrybingumą ugdančius seminarus. Visa tampriai susiję, pagrįsta visuomeniškai, socialiai, ekologiškai angažuotu požiūriu. Tai nėra (tik) deklaracija, kuria remiamasi dirbant; tai gyvenseną įprasminanti pasaulėžiūra ir pasaulėjauta.

2015 m. tapusi Lietuvos rašytojų sąjungos nare, literatūroje Butkutė debiutavo 2005 m. Poetiniame Druskininkų rudens festivalyje, kur Jaunųjų skaitymuose pelnė Antano A. Jonyno įsteigtą A. Puškino premiją. Tačiau literatės debiutas įprastai žymimas šmaikščiai skambiu įvykiu – nukrito ant „Širdelės“ stogo. Taip baigėsi žiūrėjimas į žvaigždes vakarėlyje po skaitymų. Galima sakyti, poetė ne tik nusileido ant kavinės stogo, bet nusileido ir literatūron. Nuo tada ji aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio literatūros renginiuose, savo kūrybą jau yra pristačiusi JAV, Airijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje. Minėtina autorės iniciatyva – pačios rengtas poezijos skaitymas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre.

Šiemet poetė dalyvavo vienoje didžiausių pasaulyje tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, kuriai tradiciškai atitarė – literatūrai aidėti miesto erdvėse leido – skaitymų festivalis Leipzig liest. Butkutė savo kūryba dalijosi lietuvių ir latvių poezijos skaityme, kurį organizavo Lietuvių kultūros institutas. Po mugės duotame interviu poetė prisipažino, jog pastaraisiais metais jos dėmesys sutelktas į žmogaus smegenis – sąmonės ir pasąmonės sritį. Laisvai samdoma menininkė pasitelkusi neuroplastikos įžvalgas ir savo aistrą žodžiui, kalbai, tekstui sukūrė interaktyvų projektą, kuriuo siekia išvalyti negatyvią informaciją. Idėja liudija: autorė – visuomeniškai aktyvi asmenybė, jaučianti ir prisiimanti atsakomybę už aplinką, kurioje gyvena, suprantanti, jog visa priklauso nuo kiekvieno valios ir galios, tad neveikimas yra nepateisinamas. Tai rodo Butkutės knyga Atleisk savo šefą (2013) – tikra istorija, asmeniška patirtimi grįstas praktinis vadovas, kaip nurodoma, spiriamiems iš darbo.

Pirmoji Butkutės eilėraščių knyga Karavanų lopšinės (2011) pateko tarp dvylikos kūrybiškiausių metų knygų; 2012 m. pelnė Zigmo Gėlės premiją kaip geriausias metų debiutas. Antroje leidinio pusėje pateiktą Antano A. Jonyno atsiliepimą verta cituoti: „Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. <...> Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apmautas ir pagautas.“ O pagauna, anot literato, vaizdiniai – įžvalgūs ir atveriantys – besirandantys iš metaforų srauto, išauginančio žodžių reikšmes. Tad intensyvi, sodri kalba praauga daiktiškumą, sklendžia tiksliai ir skaidriai prasmių link. Antroji poezijos knyga Karnavalų mėnuo pasirodė 2014 m. Tačiau šis rinkinys sulaukė vos keleto kritikos atgarsių, sakytina – maža. Pirmojo leidinio pripažinimas, iškalbingi atsiliepimai ir aktyvi autorės raiška tarptautinėje literatūros erdvėje – Butkutės eilėraščiai versti į daugybę užsienio kalbų; kūrėja dalyvavo keliose vertimų dirbtuvėse – kelia pagrįstą lūkestį ir antrajame rasti lyriką – vertą ir vertingą; tad grįžtina atgal į 2014-uosius, klausiant, kas nutiko Karnavalų mėnesį? Siekiant įžvelgti, kas išniro–liko tyloje? Ko lyg ir nėra, bet kas atsiskleidžia, pasirodo pro kalbos paviršiaus įtrūkius, peržengus prasmių ribas.

Poezija rašoma gyvenimo, gyvenimu ir gyvenimui; ji reikalauja išorę grįsti – privalomai – vidine išjauta, horizontalę turi perkirsti vertikalė, o daiktiškoji plotmė įgauti kitą, papildomą matmenį, skaičiuojamą mentalinio lygmens vertėmis. Tad kaip, rodytųsi, daugiau idėjos, lemiančios aktyvų išorinį veikimą gyvenime, ar tiesiog šiuolaikiniame pasaulyje įsigalėjusios mąstysenos mados tendencijos skleidžiasi Butkutės poezijoje? To klausia ir Karnavalų mėnesio katinas, nupieštas knygos dailininko Jokūbo Jacovskio nugariniame viršelio atvarte, ir pati kūrėja paskutiniame eilėraštyje: „Ar lengva būti poetu, / dalinantis namus su katinu? // Nelengva. // Įkvėpimas ir katinas atsliūkina drauge. / <...> Ar lengva būti katinu, / dalinantis namus su poetu?“ (p. 50)

Poezijos rinkinyje ryškios dvi prasminės linijos, tarpusavy sutekančios, besiliejančios: gamta – žemės, dangaus erdvės; miesto esaties motyvai, prasminami daugiausia Vilniaus pajauta, įvaizdžiais. Visa apima ir suima, savyje talpina, savimi apipina meilės tema, neretai skleidžiama mitologijos simboliais. Eilėraščių laikas – naktis, todėl daugiausia visa esti, vyksta sapno realybėje, stovint ar peržengiant ribą tarp tikra–tariama, egzistuoja–įsivaizduota, taip nebelieka nieko, ko negalėtų būti – kas ne gyvenime, tas išsipildo vizijose, sapnuose – sąmonės ir pasąmonės žaismėje. Tai galima gretinti su senovės kinų poezija, kurioje miegas – ne gyvenimo iliuziškumo simbolis, manyta, jog vienodai realu ir tai, ką vadiname tikrove, ir tai, ką vadiname sapnu.

Pirmasis rinkinio eilėraštis „Buvau naktis“ praveria dangiškąją sferą – lyriniam aš suteikta, jis prisiėmęs nakties tapatybę: „buvau naktis kuri nerado raktų – / aš taip ilgai norėjau įsibrauti / į tavo kambarį, į tavo miegą // <...> buvau naktis tavęs taip išsiilgus / kad pievos liko stirnų išgulėtos – // buvau naktis / pamiršusi kvėpuoti“ (p. 7). Tai kūrinio pirmasis trieilis ir du paskutinieji dvieiliai posmeliai. Meilė kaip naktis, kaip nakčia lankantys sapnai, kai paliekama žemiškoji būtis ir patenkama į dangų. Pastarąjį eilėraštyje žymi Oriono, Šienpjovių ir Vegos įvaizdžiai, steigiantys ne tik vertikalųjį planą, bet ir mitologijos duotimis plečiantys prasminį kūrinio lauką.

Orionas graikų mitologijoje Poseidono ir gorgonės Eurialės sūnus, Vakarų kultūroje – medžiotojo archetipas. Pagal legendas, Orionas įsimylėjęs Meropę, tačiau jos tėvas Oinopionas neleido tuoktis, tad jaunuolis merginą išprievartavo. Už tai keršydamas Oinopionas nugirdė Orioną ir išdūrė akis, kurias išmetė jūron. Hefaistas pasigailėjęs neregio davė šiam palydovą keliauti į rytus. Tekančiai saulei sugrąžinus regą, Orionas tapo Artemidės pasekėju, tačiau medžioklės deivė galiausiai jį pasmerkė mirčiai. Esama keleto versijų, tačiau žiūrint eilėraščio konteksto artimesnė teigianti, jog Orionas išprievartavo vieną Artemidės pasekėjų, o deivė keršydama pasiuntė skorpioną nužudyti Oriono. Taip jie tapo žvaigždynais danguje. Legenda paaiškina, kodėl Skorpiono žvaigždynas pakyla iškart po Oriono – skorpionas vis dar vejasi Orioną. Septyni Šienpjoviai – lietuviškasis žvaigždyno pavadinimas. Vega – ryškiausia žvaigždė Lyros žvaigždyne. Lyrikos tekste pinama mitologinė ir astronominė linijos, prasmiškai žaidžiama dangaus įvaizdžių pavadinimais, suvoktimis skirtingose kultūrose.

„į šiltą upę į jos plaukus ilgus / kur tyvuliuoja praeitys lyg letos / ten mudu būtų pasitikęs luotas“ (p. 7). Šiame trieilyje reikšminis dėmuo sutelktas antrojoje eilutėje – praeitys lyg letos. Leta mitologijoje – požemio, mirusiųjų karalystės (Hado) upė, kurios vandens paragavusios vėlės užmiršta žemiškąjį gyvenimą. Eilėraščio lyrinis aš vaizduojasi meilę dangaus plotmėje, bet ją gretina, artina požeminei, pomirtinei būčiai. Mirtis – riba, kokybę perkeičiantis slenkstis, tai portalas iš viršaus į apačią, iš buities į būtį. Tačiau kūrinyje visa – sapnuose, vizijų pasauly, tai trečia plotmė – dangiškoji. Ji gyvenimo tikrovę gaubia iš viršaus – visa sapnuojama, vaizduotės kuriama ir ga͂lima (gal) ateityje; apačioje – požemyje, mirties buveinėje, viskas neapčiuopiama, jau efemeriška – praeita, amžiams palikta. Šioje erdvėje eilėraščio realybė, tai rodo kalbėjimas būtuoju laiku. Meilės iki mirties tikrumą, buvimą liudija pievos – stirnų išgulėtos. Gal tai vos viena naktis – bemiegė, nemigos; o gal vis tik miego sapnai ištrynė ribą tarp gyvenimo tiesos ir vaizduotės, žaidžiančios?.. „pamiršusi kvėpuoti“ – mirusi kūnu, siela – gyva, danguj ar požemy – visa nakties slapty, nes, kaip eilėraščio pradžioje Butkutės pasitelkta Patti Smith dainos frazė sako: nes naktis priklauso įsimylėjėliams (vert. – E. B.).   

„Nužiūrėjimuose“, „Pavasario kraujyje“ taip pat justi praeitiškumas, mirties artuma, jos prisilytėjimas, būtis – čia, ten erdvėje. „čiulba medy dvasia pasiklydusi requiem rūstų / aš tarp grotų įstrigęs pavargęs vaikų kamuolys / kai juos šaukia tėvai pro atsargiai pravertas duris / kad netyčia neramūs sapnai ten vidun neįsprūstų // aš užvertos įšalusios saulėje medžio langinės / pro kurias tebespokso pavėsis į miesto akis? regis žaidėme dviese – tačiau tas šešėlis – jau trys“ (p. 8). Requiem – bendra malda už mirusiuosius, jų amžinąjį atilsį, kūrinyje regisi it malda vaikystei, už vaikystę – praeitį, praeities vietą. Durys – atsargiai pravertos, langinės, užvertos, – tai ribos – žmogaus gyvenimo etapų, laiko tarpsnių žymės, kurias prasmina reikšminiai to buvimo meto daiktai – relikviniai simboliai, vienas jų – pavargęs vaikų kamuolys. Kodėl pavargęs? – juo žaista, bet jis pavargęs, nes paliktas – nebežaidžiamas. Neramūs sapnai, kurių nelaukiama viduje – laiko nesugrąžinamumo teiginys. Šešėlis – grėsmės simbolis, eilėraštyje – mirtis, nusinešusi vaikystės draugą, ar tiesiog išskirtis gyvenimo, gyvenime? Žaidė kaip pakrantė ir potvynio vanduo, semiantis – „myliu“ sakantis, kol atėjo naktis, ir dangus pavydus užmerkė žvaigždes. Žiūrėti ir matyti, nužiūrėti-užkerėti, kad matytum – nematydamas; kad sutiktum-susitiktum – nesutikdamas. Visa ant ribos, paribyje. Užmerkė žvaigždes – meilės nugalėti nepajėgė, pasidavė ir leido jai būti, gyventi. Tačiau kūrinyje žvaigždės kaip akys, o jas užmerkti kartais reiškia – mirti. Įspūdį stiprina pradžios requiem – malda mirusiesiems, kalbama tik tada, kai būta mirties.

Būtis regima, eilėraščio pasaulis kuriamas paradoksais – langinės saulėje įšąla, Visatai plečiantis kelios dešimtys tūkstančių mylių – arčiau negu – esatys artėja, tačiau poetė nutyli, gal jos arčiau negu toli... Mintis lieka tyloje už brūkšnių – slapty. Kaip ir pavasary, kai ten, kur skleidžiasi akys tamsoj, kur sutemos žemę ir širdį maitina, susitiko du prie merdinčio medžio žydinčių kelių. Niekas paslapties nežino, nes ragavusius pavasario kraujo – džiaugsmo – rado rytą mirusius (p. 9). Meilė – pirmoji – viena ir vienintelė, nes sutapatinta, sutapusi su mirtim, kuri kaip naktis visa uždengia, kad liktų dviejų žinioj. Stoja tyla – tai ji, dainavus „Lopšinę Midui“, išsižadėjus gyvybės – savęs – dėl palietimo – iš(si)pildančio mirtimi, nes meilė, amžina, nebyli, pasaulio šviesoj tėra „apdulkėję auksiniai dalykai.“ (p. 40)

Meilės tema ir kartu savo pasaulio ir savęs pasauly pajauta naktį, vandens atspindžiuose plėtojama kūrinyje „Liūdesio Dievas“. Čia kita realybė, sapnų regimybė, kur „Debesim apsisiautę ir naktį apsiavę / vis dar žaidžiam, kad esam basi ir bevardžiai, // nes truputį drąsiau, kai nėra ką prarasti“ (p. 11). Basi, bevardžiai – pirmykščiai, laiko pradžioj, kai tyra, kai žaidžiama, nes tikima žaidimu ir visa ko gėriu, grožiu. Tai santykių užuomazga, pradmė. Nors pradžioje, rodytųsi, veikia, galioja ir visa keičia, net (gal) riboja kategorijos: nepatogu, gėda, tačiau lyrinis aš ištaria: „truputį drąsiau, kai nėra ką prarasti“ (ten pat) – galima ir verta rizikuoti peržengti ribą. Grįža į pirminį, natūralų būvį įprasminta netolies girdimos Pano dūdelės įvaizdžiu. Graikų mitologijoje Panas – piemenų ir jų bandų dievas. Savo išvaizda atitinkąs satyrą – gamtos dvasią – pusiau žmogų, pusiau ožį, kartais laikomas vaisingumo demonu. Legendoje apie Paną ir Echo Panas vadinamas gašlumo dievu. Svarbiausios šio įvaizdžio ypatybės: natūralumas, žaismingumas, muzikalumas – visa iš gamtos, gamtiškumo. Tad gamtojauta, artuma gamtai reikšminiai eilėraščio niuansai.

Fiordas, tiltai, arkos – tai eilėraščio plano aukštumos, nuo kurių veriasi žemumos horizontų panorama. Vanduo ir pasirodanti, pasiekianti nežemiška esatis – liūdesio dievas, išnyrąs iš upės ir velkąs per sapno alėją, sakytųsi, mitologinė  vandens dvasia – esti žemai. Vanduo, matomas iš aukštai, atrodo tankesnis, galingesnis, slėpiningesnis. Ten stichinės galios veikos ir sąveikos teritorija. Lyrinis aš, net nebūdamas, tik matydamas iš toli, junta žemumos vandenų slėpiningą kitą, kuris pasiekia, bet kad dvi esatys, skirtingų pasaulių – žemės ir vandens, aukštumos ir žemumos – gyventojai susitiktų, reikia potvynio. Tai ga͂lima, tai vyksta tariamoje sapno realybėje. Idant noras susitikti, reiškiamas prašymu: „Mano liūdesio dieve, parodyk man brastą“ (ten pat) išsipildytų, turi kilti potvynis, pakelsiantis ir nusinešiantis, dievams užsimerkiant. Užmerktos akys – sutikimas nematyti kliūčių, sutikimas daryti išimtį, leisti rastis ir būti tam, kas randasi, kuriasi, nors ir žeidžia normas, nors gal ir negalima, nes nedora, nes smerktina. Taip suprastina, traktuotina žmogaus – žemės būtybės, gyventojos, ir vandens stichijos įsikūnijimo sueitis, sandora nakty, sapno slėpiny.

Tačiau prašymas tęsiamas ištartim: „aš norėčiau stebėti <...>“ (ten pat) – norima matyti, bet ne dalyvauti, realiai būti, patirti. Lyrinis aš – sapnų, vizijų regėtojas, jam kita realybė – norų geismo ar ir išsipildymo sritis. Čia gyvenama bandant ir išbandant tai, kas gyvenimo tiesoj tik lūkestis, nes aplink – vien tik praeiviai, kaip laikai, pro šalį praeinantys ir krintantys nuo skardžio užmarštin – jie laikini, netikri. Visa, kas drausta ir uždrausta, sapnuose gali įvykti, pasirodyti tikra: „Nuo sapno į sapną mes kritom, į tylą, į šilką, / apsvaigę ir švelnūs nuo varvančio korio žvaigždžių, / kol guldavom miego, į pilnatį kailius išvilkę. / Siaurėjančioj girios aky – amžinai vienu du.“ (p. 12) Nektaro vaikai – sukurti saulės, juoko, miego, rugpjūčio rūko, liepų liūties kūnai – nemėgstami dievų, pavydinčių. Ko dievai gali pavydėti? – laisvės, netikėjimo burtų galios laikinumu, vaikai negalvoja, nepaiso, jiems nerūpi, jog burtų galia praeinanti, todėl – nepraeinanti. Nektaro vaikai – amžinai vienu du – iš eilėraščio į eilėraštį keliaujanti tyra jaunų įsimylėjėlių pora, kurie laimingi, nes laisvi, nesuvaržyti, nes vasarvidis – jiems ir jų. Todėl nemigos naktimis jie susitinka „Žiedadulkių kambary“, kur lyrinis aš mylimajam patalą kloja, kviesdama klausytis, „kaip vėjas į pievą vis gula / ir kelias iš naujo – jis priešpilnį segas lyg sagtį // ir gailiai sudilusią mėlyną sutemų skraistę / vis klojas ir klojas ant savo pavargusio kūno.“ (p. 30) Gamtos personifikacijos perteikia gamtiškąja žmogaus įjauta ir išjauta. Gamtos įvaizdžiais metaforiškai kalbama, vaizduojama meilė, lyriškai jausmingą ir juslingą gyvastį teigiantys, gyvybės kūrybos vaizdiniai asocijuoja žmogaus patirtims, potyriams, išgyvenamiems. Bet kvietimas rodo laukimo būseną, tad visa yra lūkesčiai, viltys, svajos – nakties vizijos – blėstančios ir vėl pasirodančios, nes „nemiga savo vaikus mūsų ilgesiu peni.“ (ten pat)

Gyvybės pulsacija, kaip meilės ryšiai, santykiai, artina, tapatina žmogų ir gamtą. Visa gyva, nes nepaliauja gyventi. Eilėraštyje „Slaptavietės“ (p. 13) kviečiama girdėti. Kai atsiveri, pabunda juslės, rodos, kartu nubunda ir pasaulis, jis ima gyventi tau: „bučiuojas dvi girios prieš nemigos naktį“, „bučiuojas dvi upės ir tvinsta į tolį“, „stirna pašautą stirniuką sapne vis dar gina”, „kielės vis bėga nuo verksmo namolio“ ir dvasios grįžta į sodą žaisti, supasi vėjyje su aušra. Gamtos pasaulis atsiveria, tavo atveriamas ima gyventi, kai esi jautrus, juslus, atviras – atveriantis, norintis ir gebantis išgirsti nebostamai kuždamą myliu. Kada ir kaip tai išsipildo? – kai mylima, kai pasaulis ir galimybės – be ribų, kai sąmonė ir pasąmonė – vienovėje.

„Eisenų gatvėje“ ir ne tik joje lyrinio aš jausmų variacijos skleidžiasi miesto aplinkoje. Daugiausia vaizduojamas Vilnius, minimi jo atpažinimo simboliai: „Artėja Roželė. Aš ieškau smulkių“; „Į Rotušės kraigą vis kasosi padą / išdykėlis angelas vario sparnais“; „Jų laukiantis bokštas vėluoja ir mina / Stebuklo plytelę į kaugę pusnies“ (p. 20). Miesto įvaizdžiai, gyvi-negyvi personažai prasmina, teigia gyvastį kaip būties karnavališkumą, nebūtinai triukšmingą, nebūtinai linksmą, kartais tiesiog šokį tyloje dviejų vienišų arlekinų, kai „vakaras teka per gatvę Pilies.“ (ten pat) Toks pamatytas, patirtas Vilniaus „Kalėdinis“ karnavalas. O kitą vakarą kažką ištinka „Delčios bučinys“ it pati tikriausia mirtis, žvelgusi nuo stogo atbrailos į gatvės prašalaičius, senas kates ir du ten, aikštėj, atsisveikinančius žmones, kurie matos paskutinį kartą (p. 21). Žvelgiama iš aukštai, nuo stogų, iš dangaus mėnulio akimis, taip miestas tampa žaidimo arena, o žaidžia? o žaidžiamieji? – gamtos galių, likimo, dievų valioje.

Ir miesto vaizdiniuose gamta ne svetima, miestas – gamtiškas. Lyriniai tekstai siužetiški. Šalia, paraleliai gyvenimo tikrovės esti gamtos pasaulis, kurio veikėjai – daugiausia vandens, oro stichijos ne tik metaforiškai atspindi, perteikia, kartoja, bet netgi valdo žemiškąją būtį. „Bučiuojas vėjai virš vandens – / vis tiek neprisimins, keistuoliai, / prieš lietų užkalbėję tvanką, /mergaitę, žaidžiančią klases, // ir užkerėję raitelius, / kuriais tėvai vaikus vežioja / žibintais apsodintais parkais / tarp debesų ir tvenkinių. // Užbūrę juos, užbūrė mus / ir elgetas prie mūsų kojų. / Aš pastovėsiu užsimerkus / ir pasakysiu: jau einu.“ (p. 28) Trys eilėraščio „Mes fontanų akyse“ ketureiliai posmeliai – miesto – pasakos pasaulio vaizdinys. Laikas tarsi sustojęs, gal netgi neegzistuoja, o gyvenantieji – veikėjai, užburti gamtos, išpildo miesto istorijos siužetą. Jie amžini, o jais, juose amžinas ir pats miestas, nesvarbu, kur, nesvarbu koks, nes lyrinis aš stovi užsimerkęs ir išeina, kad prisimintų, kad atmintų – magišką vietą – sapnuotą, svajotą, ar kartą, kažkada kadaise aplankytą...

Karnavalų mėnesį besiklausant, niūniuojant „Uždraustas lopšines“, viena jų ypač išsiskiria, tai – „Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)“. Joje ataidi, jame išrašyta vilnietiškoji žydų tragedija. Kai miestas dar miegojo, tėvas paliepė: „Susirink lėles, / Rachele, / suguldyk / į vežimaitį / ir užmerk / visoms akis.“ (p. 44) Miegoti–būdrauti, matyti–nematyti – ribos, lemiančios – gyventi ar mirti. Eilėraštyje naktis – miego metas, sutampa su išgyvenimo galimybe, bent jau nematymu, dėl to ir nežinojimu, dėl to ir nepaisymu grėsmės, nešančios mirtį. „Lyg balandis / susigūžęs / ten, / toli, / žmogus. // Sušuko. // Ir parkrito / ant žolės.“ (p. 44–45) Kūnas ant žolės – mirusiojo, bet žmogus lyg balandis – nuoroda: dvasia išskrido, liko apyaušrio skuteliuose, pavargusiame aide dukrai, kurios tėvas taip ir nepažadino, kuri liko saugiai miegoti – gyventi. Bet miegas – nakties ir po mirties – užmerkia akis. Gal ir Rachelė mirė, gal tiktai gyvenimo viltis liko, ir skamba lopšinė, tylus tėvo prašymas, šauksmas išgyventi prieš laikiną ar (ir) amžiną išsiskyrimą čia, mieste, kur tas pavargęs aidas nepaliaus aidėti. Šįkart jis – eilėraštis, kurio sakrali kalba nepripažįsta skirčių, žmogiškoji patirtis – viena, bendra – atsiliepia tavyje.

Butkutės penkių skyrių Karnavalų mėnuo – gyvenamas, nes senkantis (o gal vis tik neišsenkantis?) kūno ir sielos santarvės metas – jaunystėje. Tai patirtys, pajautos, ar tiesiog išjautos – meilės svajos, kurios negali virsti gyvenimu, tad, kaip pastebėjo Viktorija Daujotytė, „virsta poezija, kurią galima pasakyti, o parašyti sunku.“ Poetė parašė somnambulišką sapnų, vizijų kaleidoskopą, kuris sustoja mirties amžinybėje. Tai lyrika, plaukianti, tik kartkartėmis stabdoma skyrybos ženklų, visa esti žodžių prasmėse apie dūžtančias iliuzijas:  „tu visad manei, kad suprasi iškart vos ją radęs / aš visad tikėjau kad ją dar iš tolo pajusiu // dievai nutylėjo / kad niekad nekūrė Itakės“ (p. 36). Homero „Odisėjoje“ Itakės sala – Odisėjo namai, į kuriuos jis, pasibaigus Trojos karui, sugrįžo po ištisą dešimtmetį trukusių išbandymų. Čia jo nepaliaudama tikėti ir mylėti laukė žmona Penelopė; o eilėraštyje Dievai niekad nekūrė Itakės, tad meilės namai, kurti padedant netgi driadėms, – noras, lūkestis, kuriam nelemta išsipildyti.

Nedidelės apimties knygoje Butkutė išrašė gamtos įkūnijimo ir įsikūnijimų leitmotyvą, aprašė gyvybės, juslingos, (ap)raiškos formų – žaismą kaukėmis, kurių viena puošia Jacovskio sukurtą leidinio viršelį. Eilėraštis-laiškas „Senam bičiuliui“ – idėjinė poezijos rinkinio kvintesencija: „Tavo kaukė iš mano nakties. /O manoji iš sapniškos šventės, / kur gondolos ant stiklo palangės / <...> oriai plaukia beveidžiai praeiviai / ir žonglieriai vis perbėga kelią, / nešini ugnimi ar žvangučiais. // <...> Karnavalų kasmet vis daugiau. / Šįsyk grįši, manęs nepamatęs. Miniose bučinių ir glamonių, / kurtizanių ir opiumo dūmų // rasi laišką, kurį palikau.“ (p. 38) Jaunatviškas jausmų plūsmas atliepia gyvenimo karnavališkumui, ir nyksta riba tarp galima-negalima, dera-nedera, ir tik vienas žingsnis iki arčiau negu – –