Turite namuose Antano Baranausko „Anykščių šilelį“? Ar atsiverčiate jį bent kartą per metus, kai sausiui prasidėjus vis prisimenamas jo kūrėjo eilinis gimtadienis?..

Jei šiandien surinktume ir sudėtume į vieną lentyną visas skirtingas knygas, kuriose buvo išspausdintas šis geriausiai žinomas XIX a. lietuvių literatūros kūrinys, tokių leidinių susidarytų per 50. Vien tik knygų, kuriose – tik ši poema, lietuvių kalba išleista per dvi dešimtis. Ir Nepriklausomoje, ir sovietinėje, ir šiandieninėje Lietuvoje A. Baranausko poema vis naujoms skaitytojų kartoms siūloma visai padoriais tiražais, tad šimtametė tradicija skaityti šį kūrinį niekuomet nenutrūko.

Kaip čia nutiko, kad jauno klieriko kūrinys buvo toleruojamas net ir sovietinėje kultūros erdvėje?.. Kam tarti ačiū už tai, jog atvedė Antaną Baranauską į mūsų amžių?..

Po Antrojo pasaulinio karo keletą metų A. Baranausko pavardės naujų knygų lentynoje nesimatė. Pirmąkart išleisti kažką iš jo kūrybinio palikimo – žinoma, pradedant nuo „Anykščių šilelio“, buvo pasiryžta tik 1948 m. Kaip liudija to laikotarpio prisiminimų fragmentai, pirmasis klasiko palikimą palietė tuometinis Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto literatūros istorijos dėstytojas Antanas Vengris (1912–2014). 1948 m. parengęs ir Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje išleidęs Jono Mačio-Kėkšto poezijos tomą, jis iškart ėmėsi „Anykščių šilelio“: subtiliai perrašė poemos tekstą XX a. vidurio bendrine lietuvių kalba, parengė poemos komentarus ir jos leidybos istorijos apžvalgą. Įžanginį tekstą, pristatantį poemą ir jos autorių, parašė tuo metu vienas įtakingiausių sovietinės Lietuvos rašytojų Antanas Venclova (1906–1971).

Sumanymas išleisti A. Baranauską pakibo, regis, baigiantis 1948-iesiems. Tokiam leidiniui pritaręs leidyklos vyriausiasis redaktorius Valys Drazdauskas (1906–1981), per keletą pokarinių metų jau inicijavęs ir Maironio, ir Vaižganto raštų leidybą, perpildė sovietinio saugumo kantrybės taurę: buvo nušalintas nuo šių pareigų, areštuotas ir nuteistas dešimtmečiui kalėti, septynerius metus praleido lageryje...

Į jo pareigas paskirtas poetas Albinas Žukauskas (1912–1987) buvo atsargesnis, iškart peržiūrėjo pirmtako sumanymus, už kuriuos ir pats galėtų netrukus išvažiuoti politinių kalinių ešelonu į Sibirą...

Todėl 1949 m. pradžioje jau pradėtas A. Baranausko „Anykščių šilelio“ spausdinimas cenzūros buvo sulaikytas, pateikus formalią priežastį: neteisinga pratarmė. 1949 m. vasario viduryje vykusiame Lietuvos komunistų partijos VI suvažiavime Centro komiteto sekretorius Vladas Niunka (1907–1983) situaciją įvardino kaip vieną iš kelių „rimtų klaidų, kurios buvo padarytos įvertinant atskirus kultūrinio palikimo klausimus“.

Pasak šio suvažiavimo stenogramų, V. Niunka kalbėjo: „Kokios gilios tų klaidų šaknys, rodo tas faktas, kad ir dar dabar pasitaiko straipsnių su buržuazinio-nacionalistinio pobūdžio klaidomis. Antai, pavyzdžiui, beveik paskutinėmis dienomis naujai paskirtas Grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktorius sustabdė Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ spausdinimą. Pratarmėje prie šios poemos nutylima, kad Baranauskas, tapęs vyskupu, suartėjęs su dvarininkais ir pasidaręs reakcinės dvarininkinės ir klerikalinės ideologijos reiškėju, ragindavęs valstiečius mylėti „ponus ir bajorus“ (...) Už visas šitokias kenksmingas klaidas ir iškraipymus pirmiausia tenka atsakomybė Grožinės literatūros leidyklai, ypač buvusiam vyriausiajam redaktoriui Drazdauskui“.

Tas pats V. Niunka iš suvažiavimo tribūnos pareiškė ir viešą priekaištą „Anykščių šilelio“ leidimo pratarmės autoriui A. Venclovai, pavadindamas jo požiūrį į kritiką „charakteringu miesčionišku“ – mat A. Venclova, sulaukęs kritikos, užuot skubėjęs savo tekstą taisyti, pasiūlęs verčiau rašyti kitiems...

Vis dėlto sovietinės ideologijos struktūros savo tikslus pasiekė: 1949-aisiais A. Venclova savo pratarmę poemai pataisė, apibūdindamas A. Baranauską kaip „atitrūkusį nuo lietuvių liaudies, prisigėrusį klerikališkai bajoriškų pažiūrų, kupiną paniekos pažangiajam savosios liaudies judėjimui“...

Galbūt ir tai lėmė, kad A. Venclova netrukus tapo Lietuvos SSR Mokslų akademijos nariu korespondentu, tai yra, sustiprino savo asmeninį saugumą nenuspėjamoje sovietinės Lietuvos kasdienybėje dar vieneriais šarvais...

„Anykščių šilelio“ leidimas vis dėlto užtruko. Pusšimčio puslapių plona knygelė, kurioje pats poemos tekstas užėmė vos trečdalį puslapių, buvo atiduota spaudai tik 1949 m. gruodžio 15 d. – kone po metų. Veltui ieškotume joje poemą ir jos komentarus parengusio Antano Vengrio pavardės – nurodomas pratarmės autorius A. Venclova, o komentarų autorius – tik inicialais A. V.

Po pusšimčio metų savo memuarų knygoje „Svajonės ir klajonės“ (1999 m.) A. Vengris apie tai rašys: „Vietoj mano vardo ir pavardės liko inicialai A. V. Skaitytojas supranta, jog tai Antano Venclovos taip parašyta (...) Tokia buvo liūdnoka „gudrybė“ (matyt, priverstinė) leidyklos vyriausiojo redaktoriaus A. Žukausko ir to leidinio atsakingojo redaktoriaus A. Žirgulio. Jie nė žodeliu man neužsiminė apie šią kombinaciją. Tai buvo irgi savotiškas prisitaikymas...“

Kaip ten bebuvo, nors ir apgaubtas ideologinių apibūdinimų skraiste, A. Baranausko „Anykščių šilelis“, papuoštas dailininko Petro Rauduvės (1912–1994), pačiam XX a. viduryje pasklido 5 tūkst. egz. tiražu.

Po to sekė septynerių metų tyla, kol prie šio teksto buvo sugrįžta jau Kaune, Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje. Čia A. Baranauskas pateko į „Mokinio bibliotekėlės“ seriją ir 1957 m. poema bei dar pora eilėraščių su išsamia Reginos Mikšytės (1923–2000), vėliau tapsiančios geriausia šio klasiko kūrybos žinove, pratarme buvo išleista 12 tūkst. egzempliorių tiražu. Būtent tuo metu trisdešimtmečio Boleslovo Klovos (1927–1986) iliustracijos, palydėjusios poemą, suformavo ilgametę tradiciją iliustruoti „Anykščių šilelį“ lino raižinių ar grafikos ciklais.

Atiduodama privalomąją duoklę sovietinei ideologijai, R. Mikšytė, sekdama A. Venclovos jau pramintu stereotipo keliu, toliau pristatinėjo A. Baranauską kaip netektį lietuvių literatūrai, dėl kurios kalta tik jo talentą pražudžiusi katalikų bažnyčia: „Kuo aukščiau jis kilo bažnytinės hierarchijos laiptais, juo reakcingesnė darėsi jo pasaulėžiūra, laužte palaužusi tiek žadėjusį, tokį didelį poetinį talentą. Tai buvo didelė, labai didelė skriauda lietuvių literatūrai“.

Po poros metų, 1959-aisiais, Lietuvoje garsiai ir iškilmingai buvo paminėtas „Anykščių šilelio“ sukūrimo šimtmetis. Ta proga poema Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Aleksandro Žirgulio (1909–1986) rūpesčiu pirmąkart sulaukė ypatingo leidimo – virto knyga kietais viršeliais, pasklidusia net 20 tūkst. egzempliorių tiražu. Pirmą kartą sovietinėje Lietuvoje A. Baranausko kūrinys išleistas be jokių papildomų komentarų ar autoriaus apibūdinimų – tik tekstas, iliustruotas 29-erių Vytauto Valiaus (1930–2004) lino raižiniais.

Taip „Anykščių šilelis“ įveikė kliūčių ruožą, susijusį su jo autoriaus asmenybės vertinimu sovietmečiu. O kaip gi su kitais A. Baranausko kūriniais?

1966 m. „Vagos“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, šiame kontekste jau minėto A. Žirgulio iniciatyva Lietuvoje pradėta leisti „Lituanistinė biblioteka“, į kurią pateko lietuvių raštijos paminkliniai tekstai, pradedant Martynu Mažvydu. Jau 1970 m. atėjo eilė ir A. Baranauskui –leidyklos užsakymu R. Mikšytė parengė jo raštų dvitomį.

Praėjus kone pusei šimtmečio, vis sunkiau įsivaizduoti, kokia tuo metu buvo knygų leidybos atmosfera. Visai neseniai, 2011-aisiais metais, ilgametė šios leidyklos redaktorė Danutė Krištopaitė (1929–2014) „Krantuose“ prisiminė A. Žirgulį ir jo darbo principus, iš dalies apibūdindama ir A. Baranausko raštų rengimo spaudai atmosferą: „Cenzūros sąlygomis įgyvendinti tokius užmojus buvo ne taip paprasta, kartais net gana rizikinga. Atrinkti kūrinius reikėjo labai apdairiai, kad nenukentėtų autorius, be to, buvo būtina juos deramai pateikti skaitytojams. Kadangi raštus aprobuodavo redakcinė komisija, kurioje dalyvaudavo ir vienas ideologinis šulas, sakysim, kaip Romas Šarmaitis ar kiti, kartais prireikdavo nemažo sumanumo tiems „draugams“ pergudrauti. Šiuo atžvilgiu Žirguliui sumanumo netrūko. Kartą šelmiškai šypsodamas pasipasakojo apie vieną savo gudrybių: komisijai reikalaujant išimti iš rankraščio kokį „ydingą“ kūrinį, jis patylom įterpiąs kitą... ir nė šuva nesuloja. Taip daryti mokė ir mane.“

1970 m. vasario 3-ąją „Lituanistinės bibliotekos“ serijos redakcinė komisija svarstė A. Baranausko raštų perspektyvą, šio posėdžio protokolas buvo paskelbtas dar 1992 m. prisiminimų ir dokumentų rinkinyje „Rašytojas ir cenzūra“. Įrašai protokole liudija, kad tuo metu opiausia problema tapo kitas jaunojo poeto kūrinys – poema „Kelionė Petaburkan“, sukurta 1858 m. rudenį. Jau minėtas rašytojas Antanas Venclova tądien pirmasis pasiūlė mintį, kad „politiniais sumetimais būtų geriausia visai šio Baranausko kūrinio nedėti“.

Atvirai antirusiški poemos tekstai, nesvarbu, kad rašyti, turint omeny tuometinę carinę Rusiją, pasak komisijos pirmininko Kosto Korsako (1909–1986), negali būti paskelbti „ideologiniais sumetimais“. Juos praleisti – irgi ne išeitis. „Gal reikėtų dar daugiau kupiūruoti. Tada nieko nelieka, kas vertingiausia – išmetam. Čia jau einama iki autoriaus valios falsifikavimo“, – tuomet kalbėjo K. Korsakas, apibendrindamas: „Baranausko cenzoriais nesinorėtų būti, geriausia visai nedėti“.

Vienintelis literatūrologas Jurgis Lebedys (19133–1970) tąkart atvirai pareiškė, kad neskelbti vienos iš A. Baranausko poemų „Raštuose“ negalima: „Dedami net ne tokie svarbūs dalykai, o nededama „Kelionė Petaburkan“, kils dar daugiau kalbų ir komentavimų, kodėl nedėjome“.

Tačiau šis A. Baranausko gynėjas, miręs po kelių mėnesių, A. Baranausko raštų dvitomio jau nebeatvertė. O ten, pirmajame nepasirašytos pratarmės puslapyje, liko tik vieno sakinio įrašas: „Iš poetinių kūrinių nespausdinamas eilėraščių ciklas „Kelionė Petaburkan“, kuriame vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija“.

Prabėgs dar keli dešimtmečiai, kol ši poema jau Nepriklausomoje Lietuvoje pateks į tos pačios R. Mikšytės sudarytą ir „Baltų lankų“ 1994 m. išleistą A. Baranausko „Rinktinę“, o 2010-aisiais pasirodys ir atskira knygele. Lygiai 152 metams nuo parašymo praėjus!..

Apkrauk mokestim didžiausiom, dvasia nenupulsma;
Nors Cibirijom nubruk mum – ir ten neprapulsma!“ –

šios 23-ejų metų Antano Baranausko eilutės buvo parašytos dar tuomet, kai 1863 metų sukilimą ir po jo sekusias tremtis buvo įmanoma tik nujausti, o XX a. trėmimai dar nė nebuvo nuspėjami.

Pripažinkime – sovietinėje Lietuvoje jos buvo stipresnės už visą propagandos mechanizmą. Ne veltui su Sąjūdžio banga į masinių renginių tribūnas iškeltas A. Baranausko tekstas bemat tapo poetiniu manifestu, vedusiu kraštą naujo gyvenimo keliu.