Lietuvos kino ekranuose ką tik pasirodė režisierių Virginijos Vareikaitės ir italo Maxi Dojoie kurtas filmas apie KGB istorijas „Aš už tave pakalbėsiu“. Buvo kalbinti ne tik disidentai, bet pabandyta pažvelgti į mums kur kas labiau nepatogią girdėti ir matyti – buvusių KGB darbuotojų pusę.  

Filmuoti ir kalbinti septyni pašnekovai, du iš jų – buvę KGB darbuotojai. Vienas jų – analitikas, karininkas Danas Arlauskas, o kitas – tardytojas Vytautas Urbonas. Filmo kūrėjai nesiekė nei pasmerkti, nei išteisinti nė vieno žmogaus. Buvo tik norima atskleisti galimus motyvus arba netgi neturėjimą kur eiti, anuomet veikusią specifinę sąmonę, kai darbas tokiose struktūrose kaip KGB atrodė tarsi normalus, ir toli gražu ne kiekvienas žmogus gebėjo matyti toliau už savo atliekamą darbą, kai buvo tarsi kažkokia negalia įžvelgti, ką iš tiesų daro visa struktūra, kurioje dirbama.  

Juliaus Sasnausko ir Dano Arlausko pašnekesys ėjo greta vienas kito, M. Dojoie juos abu sąmoningai sugretino kaip tos pačios kartos atstovus. Tai buvo pateikta kaip nuostaba, kad vienu metu toje pačioje šalyje greta galėjo egzistuoti visiškai skirtingos asmenybės. Taip pat svarbi buvo mintis, kaip ta pati struktūra tas asmenybes skirtingai veikė, formavo. D. Arlauskas apie nepriklausomą Lietuvą nebuvo nieko girdėjęs, nuo vaikystės jam buvo diegiama mintis apie meilę „didžiajai tėvynei“. Labai stipriai įspūdį perteikia vykimas pas jį sovietmečiu statytų namų gatvėmis.  

Julius Sasnauskas savo istoriją pasakoja nuo pradžios, nuo noro maištauti, prasiveržusio per pogrindžio veiklas, per savęs tapatinimą su to meto hipių judėjimu, kaip tai jį suformavo. Kunigas kalbėjo apie specifinį, skausmo persunktą kalėjimo kvapą, kai užsuko į kamerą, kurioje teko kalėti, vaikščiojo po senąsias disidentų vietas, pasakojo, kur būta visiems žinomų susibūrimo vietų. Hipiai, neformalus jaunimas, jokių nusikaltimų nedarė, tačiau valdžia šios visuomenės dalies bijojo, nes negalėjo jų kontroliuoti.

Žiūrint filmą nesijautė režisierių siekio tiesiogiai perteikti KGB kamerų, metodų, kankinimų šiurpą. Eita subtilesniais keliais. Svarbiausia – gyvas kalbėjimas, jautriai atrinkti sakiniai, dialogai. Bei aplinka. Šiek tiek subtiliai pasitelkta ir teatrinių elementų. Netgi norint prakalbinti kai kuriuos pašnekovus, kad šie išsakytų ne tik faktus, bet ir atskleistų emocijas. Kolekcininkas Zigfridas Jankauskas, režisierių teigimu, savo istoriją, kaip tapo medžiojamas KGB už savo senovinių monetų kolekcijas, buvo pasakojęs tiek kartų, kad jo kalbėjimas nejučiomis tapdavo automatiškas. Filmo kūrėjai rado būdą, jį nuvesdami į suėmimo vietą, atkurdami situacijos aplinkybes. Netgi buvo pasitelkti panašūs aktoriai bei toks pat automobilis. Z. Jankausko akyse pasakojant istoriją buvo matyti tikras išgąstis.  

Nepaisant pasirinktos temos, greta egzistavusių visuomenėje faktų sukeliamo šiurpo, filmas žiūrovams palieka ir labai daug šviesos. Vienas įspūdingiausių – disidento Vytauto Skuodžio ir jo buvusio tardytojo Vytauto Urbono susitikimas. Kino juostoje užfiksuota, kaip dar laidiniu telefonu V. Skuodis skambina V. Urbonui ir sako: „Jūs žinote, kad aš apie Jus esu geros nuomonės, norėčiau pakviesti kavos.“ Kaip draugiškai šie žmonės sugeba pasisveikinti ir atsisveikinti. Pokalbio metu V. Urbonas nedrąsiai išpasakoja savo skaudžią gyvenimo istoriją. Ir svarbiausia – yra atviras. Nepaprastą darbą padarė filmo kūrėjai, kad suvokė, jog reikia spėti pakalbinti šiuos žmones.  

Dar įspūdingesnis pašnekesys su disidentu Algirdu Statkevičiumi ir jo žmona Ona Statkevičiene. Iš jos lūpų išsprūdusi vyrui skirta frazė „Aš už tave pakalbėsiu“ tapo ir filmo pavadinimu. Pavadinimo filmo kūrėjai ilgai negalėjo sugalvoti, nors O. Statkevičienės pokalbio metu ištarta frazė jų mintyse skambėjo nuo pat pradžių. Vėliau netikėtai atėjo mintis, kad dar daug KGB mechanizmo paliestų žmonių liko, o galbūt ir liks neprakalbinti. Visi filmo herojai, pasakodami savo istorijas, kalba ne tik už save, bet ir už visus. Taip pat kalbėtojo vaidmuo atitenka ir patiems filmo kūrėjams, leidusiems, kad tos istorijos būtų išgirstos.  

Pramaišiui su KGB archyvo filmuota medžiaga rodomi ir šiandieniai Vilniaus gatvių kasdienybės vaizdai. Matyti, kaip viskas (ne)pakitę. Tai tik stiprina jausmą, kai suvoki, kiek daug tavo kasdien praeinamose vietose slypi klodų. Dokumentinė juosta atvėrė vieną iš jų.