Senajame Testamente atsiskleidžia bibliniai takai, vedantys į trinitarinį tikėjimą, o Naujajame – trys dieviškieji Asmenys atskleidžiami aiškiai, perskaitant jau turimus Raštus Kristaus prisikėlimo šviesoje.

Apaštalų Darbų knygoje atrandame pirmąjį oficialų prisikėlimo įvykio perteikimą, kuris jau turi trejybinę dimensiją. Savo pamoksle Petras sako: „Jėzų Dievas prikėlė Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo“ (Apd 2, 32–33). Akivaizdi trijų dieviškųjų Asmenų ištarmė randama ir Evangelijose. Antai, Evangelijoje pagal Luką Apreiškimo metu angelas Marijai sako: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). (plg. taip pat Kristaus krikštas Jordane Mt 3, 13–17).

Tačiau Trejybės dogmai formuluoti vienas svarbiausių tekstų yra krikšto formulė Evangelijoje pagal Matą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19). Tai svarbi triadinė formulė, į gretą rikiuojanti visus tris Dieviškuosius Asmenis. Šios formulės autentiškumas kai kurių egzegetų buvo kritikuojamas, tačiau į kritiką buvo pakankamai atsakyta.

Šiame ir kituose trijuose straipsniuose bus siekiama pažvelgti, kaip Naujasis Testamentas apreiškia kiekvieną dieviškąjį Asmenį atskirai ir visus tris kartu. Sykiu bus siekiama atsakyti į tokį klausimą: ar Naujasis Testamentas atskleidžia Trejybės dogmą?

Dievas – Jėzaus Tėvas

Naujajame Testamente Dievui priskirtas vardas „Tėvas“ jungia du aspektus: 1) vardas „Tėvas“ siejamas su žydų tikėjimo vieninteliu Dievu ir 2) „Tėvas“ yra Jėzaus „Tėvas“. Pirmasis aspektas nusako krikščioniško tikėjimo tęstinumą Senojo atžvilgiu, o antras – krikščioniško tikėjimo naujumą.

Žydų tikėjimo Dievas

Sekant pirmuoju aspektu, vardas „Tėvas“ apima visus Senojo Testamento Viešpačiui Dievui priskiriamus požymius. Jis yra savo tautos kūrėjas ir gelbėtojas, pasaulio kūrėjas, asmeninis Dievas, vienintelis, nemarus, Viešpats, karalius, teisėjas, Tėvas, kuris laimina. Apie tai gausiai liudija Jėzaus skelbimas: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.“ (Mt 6, 26) Išskirtinai pabrėžiama Tėvo apvaizda ir viršenybė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21).

Katalikų Bažnyčios Katekizmas šitaip reziumuoja ką tik išreikštas mintis: „Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro ypač dviem atžvilgiais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis, labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškos tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis: niekas nėra toks tėvas, kaip Dievas (KBK nr. 239).

„Tėvas“ yra Jėzaus „Tėvas“

Sekant antruoju aspektu, NT parodo, kad Tėvas yra ne tik Tėvas geranoriškame santykyje su savo tauta, žmonėmis ir pasauliu, bet pirmiausia ir iš esmės jis yra Tėvas unikaliame santykyje su savo Sūnumi Jėzumi. Dievas parodo savo tėvystę žmonėms per tėvystę Jėzui. Šitaip, kalbant apie Dievo tėvystę, atsiskleidžia išskirtinis krikščioniško tikėjimo aspektas: Tėvas apsireiškia Jėzaus asmenyje, apreiškimas sutelkiamas Jėzaus asmenyje taip, kad kalbėti apie Tėvą – tai kalbėti apie jo Sūnų Jėzų. Todėl vardas „Tėvas“ NT nurodo Tėvo santykį Jėzaus atžvilgiu.

Šioje vietoje dera pažvelgti į Jėzaus žodžius, kurie vardą „Tėvas“ pritaiko Dievui. Mato, Morkaus ir Luko evangelijose į Jėzaus lūpas įdėtos tokios ištarmės: „Mano Tėvas“, „Tėvas“, „Jūsų Tėvas“. Kaskart, kai Jėzus kalba apie Tėvą, Jėzaus Tėvas niekada nėra Tėvas tokiu pačiu būdu, kaip ir mokinių. Dievo tėvystė Jėzaus atžvilgiu yra kito lygmens, aukštesnio, transcendentinio. Ištarmės „Tėvas“ ir „Sūnus“ sujungtos su formule „mano Tėvas“ parodo Jėzaus santykio su Dievu savo Tėvu gelmę ir išskirtinumą (Mt 11, 27; Lk 10, 22; Mk 13, 32). Šis santykis gerai išreikštas Jėzaus maldoje: „Abba!“ (Mk 14, 36).

Unikalus Jėzaus santykis su Tėvu apima du aspektus: viena vertus, Jėzus viską paveda Tėvui: jis yra Tėvo pasiųstas (Mk 9, 37; 12, 6), jis meldžia Tėvą (Mk 14, 36; Mt 11, 25–26; Lk 22, 42; 23, 34 ir 23, 46) ir net teigia, kad tik Tėvas žino paruzijos dieną (Mk 13, 32; Mt 24, 36) (1), kita vertus, evangelijos parodo jo visišką laisvę ir aukščiausią autoritetą: jis moko kaip turintis galią (Mk 1, 22; Mt 7, 29), jis didesnis už šventyklą (Mt 12, 6 ir 12, 8), jis parodo, jog turi autoritetą, spręsdamas apie Įstatymo prasmę (Mt 5–7), jis atleidžia nuodėmes (Mk 2, 1–12; Lk 7, 47–49), gydo galia, kuri „išeina“ iš jo (Mk 5, 30; Lk 6, 19), jis prašo tikėti jo galia (Mk 9, 23 – 24; Mt 9, 28; Lk 8, 50), aiškina, kad išganymas reikalauja priglusti prie jo asmens (Mk 8, 38; Mt 10, 32–33; Lk 9, 26 ir 12, 8–9), jis vienintelis pažįsta Tėvą ir gali jį apreikšti žmonėms (Mt 11, 27; Lk 10, 22). Šis autoritetas yra sūniško unikalaus santykio su savo Tėvu raiška (2).

Evangelijoje pagal Joną atrandama dvejopa ištara: „Mano Tėvas ir jūsų Tėvas“ (Jn 20, 17). Dviejų aspektų jungtis „Mano Tėvas – jūsų Tėvas“ gali būti suprasta šitaip: Jėzaus užsimintas žengimas („Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą“) baigsis Šventosios Dvasios atsiuntimu (Jn 20, 22), kuri padarys mokinius Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12). Šiuos teiginius teologas Gilles Emery aiškina šitaip: „Jėzus pateikia save kaip pirmą tų, kurie, dėka jo, palaiko naują santykį su Dievu kaip Tėvu. Šis pirmumas parodo, kad Jėzaus sūnystė yra aukštesnė už sūnystę tų, kurie eina po jo ir kad jo sūnystė yra šaltinis sūnystės tų, kurie ją gauna per jį. Tikintieji pasiekia Tėvą per Jėzų, Tėvo Sūnų“.

Unikalus Jėzaus santykio su savo Tėvu pobūdis Evangelijoje pagal Joną pasireiškia vartojant ištarmes „Tėvas“ ir „Sūnus“. Jos nusako išskirtinį Tėvo ir Sūnaus santykio aspektą: Tėvas yra Tėvas būdamas Tėvas šio Sūnaus, kuris yra Jėzus.

Išskirtinės kilmės aspektas

Žodžiai „Tėvas“ ir „Sūnus“ remiasi šeimyninio žmogaus gyvenimo plačiąja prasme analogija. Ši analogija nusako santykių tvarką ir apima du pagrindinius aspektus: išskirtinė kilmė ir glaudus artimumas. Šie du aspektai, Emery nuomone, padeda patikslinti vardo „Tėvas“ Jėzaus atžvilgiu teologinį turinį. Evangelijoje pagal Joną, išskirtinę kilmę išreiškia „siuntimo“ tema.

Tėvas siunčia savo Sūnų. Šis kilmės santykis, identifikuojantis Jėzų Tėvo atžvilgiu parodo, ką Jėzus daro ir kas jis yra. Kieno nors pasiųstasis tam, kuris siunčia, yra tarsi kitas aš. Pasiųstajam yra suteikiamos galios to, kuris siunčia, jis siuntėjui asmeniškai atstovauja. Pasiųstojo veiksmai įpareigoja tą, kuris jį siuntė ir iš kurio jis turi galią. Todėl Jėzus sako: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38), „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 13, 20). Siuntimo tema leidžia užčiuopti abipusį tikėjimo Jėzumi ir tikėjimo Tėvu įterptumą. Jėzaus kaip siųstojo pripažinimas vidujai susaistytas su jo Tėvo pripažinimu. Bažnyčios misija yra šio siuntimo tęstinumas (plg. Jn 17, 18; Jn 20, 21).

Siuntimo tema išreikšta ir kitais aspektais, kaip antai „nužengimas“ ir „pakilimas“. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13); „aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38; plg. Jn 6, 33); „aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą.“ (Jn 20, 17). Šie teiginiai liudija Jėzaus preegzistenciją ir jo išaukštinimą. Siuntimas išreikštas ir kilmės aspektu: „aš esu iš Dievo atėjęs“ (Jn 16, 27. 28. 30), jis išėjo iš Tėvo ir dabar išeina pas tą, kuris yra jį siuntęs (Jn 16, 5. 10. 17. 28). Teologas Emery kilmės aspektą apibendrina šitaip: „Šitaip Jėzaus siuntimas, išėjimas ir atėjimas parodo visą santykio Tėvas – Sūnus apimtį. Evangelija pagal Joną kviečia tikinčiuosius žvelgti tikėjimo žvilgsniu į Jėzaus kilmę ir buvimą pačiame Tėve. Jėzus buvo pas Tėvą ir atėjo į pasaulį. Siuntimas parodo visą Jėzaus gyvenimo kelio erdvę ir gylį – iš Tėvo į Tėvą. Sūnaus kilmė ir paskirtis – visa tai vientisa. […] siuntimo tema leidžia nujausti unikalią Jėzaus bendrystę su Tėvu jų buvimo tapatume“.

Glaudaus artimumo aspektas

Vardas „Tėvas“, reiškiantis išskirtinę Jėzaus kilmę, nurodo ir jo glaudų intymumą su Tėvu. Šis intymumas, kuris yra tikra vienybė, atsiskleidžia daugelyje evangelijų vietų. Atpažįstamos keturios dimensijos:

1) Abipusis pažinimas ir meilė. Abipusis pažinimas, siejamas su žodžiais „Tėvas“ ir „Sūnus“, yra gerai išreikštas sinoptinėse evangelijose. „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“. (Mt 11, 27; Lk 10, 22). Jėzus apreiškia Tėvą, nes jis yra Sūnus. Šis abipusis pažinimas apibūdina Jėzų Sūnaus būtyje ir šis pažinimas atveriamas tiems, kuriems Sūnus atskleidžia Tėvą. Evangelija pagal Joną apsčiai parodo, kad Jėzus yra Tėvo atskleidėjas, nes jis yra Sūnus ir Tėvo siųstasis: „Kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“ (Jn 10, 15); „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Šis mokymas suvestas į Jn 1, 18: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ Jėzus savo asmenyje yra Tėvas atskleidimas, nes jis yra Sūnus, atsisukęs į Tėvą. Jis atskleidžia Tėvą ne tik dėl savo vaidmens, bet ir dėl savo būties, kuri apibūdinama per dievišką santykį su Tėvu. Žodis „Sūnus“ atskleidžia būtent tai. Kai tikintieji pažįsta Jėzų kaip Sūnų, jie Dievą jo Tėvą. Matyti Sūnų, tai pažinti asmeninį Tėvo slėpinį.

Abipusis Tėvo ir Sūnaus pažinimas apima ir jų abipusę meilę: „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas“ (Jn 3, 35); „Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro“ (Jn 5, 20). Ši meilė yra išreikšta krikšto metu, kur Jėzus yra parodomas kaip Sūnus: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17); „Šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 34). Gilles Emery Tėvo ir Sūnaus abipusį pažinimą ir meilę apibūdina šitaip: „Kaip ir Tėvo bei Sūnaus abipusis pažinimas, jų abipusė meilė yra atvira žmonėms. Ši meilė yra Jėzaus atskleidžiančio ir gelbstinčio veikimo šaltinis. Pažinimas ir meilė sujungti gelmiškai sudaro bendrystę. Vardas „Tėvas“ reiškia abipusės bendrystės su Sūnumi Jėzumi santykį. Šis bendrystės santykis vienalaikiškai apreiškia Tėvą ir Jėzaus asmenį“.

2) Tėvo ir Sūnaus santykis apibūdinamas ir per jų veikimo ir galios vienybę. Jėzus atlieka savo Tėvo darbus (Jn 10, 37): jis prikelia ir atgaivina (Jn 5, 21), duoda amžinąjį gyvenimą (Jn 10, 28), nes jis pats savyje turi gyvybę (Jn 5, 26), jis teisia (Jn 5, 22. 27), perteikia Tėvo mokymą (Jn 7, 16). Jėzaus darbai yra Tėvo darbai. Ši veiksmų vienybė parodo abipusį vidujiškumą tarp Tėvo ir Sūnaus: „Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10, 38). Jėzaus veikime pats Tėvas atlieka savo darbus (Jn 14, 10).

3) Jėzaus darbai, Tėvo pažinimas ir meilė unikaliame abipusiškume atskleidžia abipusį imanentiškumą tarp Tėvo ir Sūnaus: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kas aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 9–11). Šis abipusis „aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ yra susijęs su Jėzaus kaip Sūnaus ir Dievo kaip Tėvo tapatumu. Šis abipusiškumas atskleidžia galutinę vertę apreiškimui ir išganymui. Tėvo ir Sūnaus imanentiškumas suformuluotas abipusiškumo terminais atskleidžia dieviškąjį apreiškimo ir išganymo užmojį. Šis „buvimas vienas kitame“ nurodydamas meilės, pažinimo ir galios bendrystę pranoksta paprastą funkcinę vienybę, tai vitališkos ir transcendentinės egzistencijos vienybė, tai būties bendrystė. Jėzus ir Sūnus, taip sakant, yra viena tikrovė jų skirtingame abipusiškame ryšyje.

4) Jono mokymas apie Jėzaus veikimą ir tapatumą gali būti reziumuotas šiais žodžiais: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30). Jėzus atlieka tokius darbus, kokius tik vienas Dievas gali padaryti. Jis duoda amžinąjį gyvenimą (Jn 10, 28). Galios ir veikimo tarp Tėvo ir Sūnaus vienybė parodo, kad Jėzus yra vertas nepajudinamo mokinių tikėjimo. Jis pažadina visišką saugumą. Gelbstinti Jėzaus galia yra ne tik panaši į Tėvo galią, bet tai ir paties Tėvo gelbstinti galia […] Todėl Tėvo ir Sūnaus veikimo ir galios bendrystė, tikėjimo tvirtumo šaltinis, leidžia atpažinti giliausią abiejų bendrystę – jų būties vienovę. Ši vienovė nėra uždara, ji yra perteikianti ir dalyvauja Bažnyčioje: „Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22).

Reziumuojant galima pasakyti, kad Jėzus į savo Tėvą kreipiasi išlaikydamas visus ST Viešpačiui Dievui priskiriamus požymius, tačiau Dievo tėvystė iš esmės atsiskleidžia unikaliame santykyje su savo Sūnumi Jėzumi. Tėvo tėvystė yra išskirtinė Jėzaus kilmė. Ši tėvystė pasireiškia ir per išskirtinai glaudų artimumą su Sūnumi – per pažinimo, meilės ir galios bendrystę su Sūnumi Jėzumi, abipusiame imanentiškume. Todėl tikroji Dievo tėvystė atsiskleidžia tik Jėzuje. Tėvo tėvystė atsiskleidžia pirmiausia ne per psichologijos ar religinės sociologijos studijas, ji atsiskleidžia klausant ir kontempliuojant Jėzų. Šis mokymas ras didelį atgarsį patristiniame amžiuje, kai Bažnyčia susidurs su heterodoksinėmis doktrinomis, kurioms Jėzus bus žemesnis už Tėvą, nepanašus į Tėvą ar tiesiog kūrinys. Bažnyčia teigs, kad Tėvo ir Sūnaus vienovė nėra tik moralinė, bet pirmiausia kylanti iš būties. Tėvas ir Sūnus yra neatskiriami gelbstinčiame veikime ir būtyje.

Tekstą peržiūrėjo kun. doc. dr. Rimas Skinkaitis

----

Išnašos

(1) NT pilnai išsaugomas griežto monoteizmo supratimas. Jėzaus santykis su Dievu ir jo kalbėjimas apie Dievą, taip pat Jėzaus rekomenduojama malda („Tėve mūsų“) liudija, jog jis laikosi monoteistinio protėvių tikėjimo į Dievą. Jo evangelinės ištarmės lydimos Tėvo autoriteto pripažinimo, kuris yra universalus ir absoliutus. (Mt 10, 29; Mk 14, 36–37). Ginčydamasis su priešininkais, jis patvirtina didžiausią Izraelio tikėjimo išpažinimą: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“ (Mk 12, 29). O Apreiškimo Jonui knyga nuo pradžios iki galo liudija vienintelio Dievo didybę, kuris yra Alfa ir Omega. (plg. Apr 1, 7).

(2) Teologas Nicolasas teigia, kad šią antinomiją tarp Tėvo autoriteto pripažinimo ir paties Jėzaus dieviškos elgsenos teologija stengėsi išspręsti, tvirtindama, kad įsikūnijęs Žodis išliko tai, kas buvo – Dievas lygus Tėvui kaip Dievui, tačiau prisiėmęs kūną jis tuo pat metu buvo žemesnis ir klusnus Tėvui. Tačiau Nicolasas, pasiremdamas Tayloru, tvirtina, kad tokią interpretaciją sunku pateisinti. Jėzus visuomet bus veikiau iššūkis, kurį reikia priimti, negu spręstina problema. (plg. Plg. Nicolas, J, H, Synthèse dogmatique. De la Trinité à la Trinité, Fribourg – Paris, 1985, p. 53.; Taylor, V, La personne du Christ dans le Nouveau Testament, Paris, Cerf, 1969, p. 155–186.)