Skaitytojams siūlome antrąją teksto, parengto pagal Vokietijos dienraščio „Spiegel“ Naujųjų metų nakties įvykių Kelne apžvalgą ir analizę, dalį.

Mastas ir reikšmė

Ko būtų galima paklausti, kas iš tiesų įvyko Kelne? Wilhelmas Heitmeyeris yra vienas žinomiausių socialinių tyrėjų Vokietijoje. Beveik 20 metų jis vadovavo „Tarpdisciplininių konflikto ir smurto tyrimų institutui“ Bielefeldo universitete. Mokslininko tyrimų sritis – smurtas ir brutalumas – jėgos, kurios griauna visuomenę.

Fiziniai išpuoliai prieš moteris, pasak Heitmeyerio, nėra nieko nauja. „Tai vyko visada. Tačiau nauja yra jų mastas ir reikšmė“, – sako mokslininkas.

Jo teigimu, panašu, kad šių išpuolių galimybę lėmė keleto veiksnių tarpusavio sąveika. „Policija sulaikė 20 vyrų. Vadinasi, turėjo būti kritinė nusikaltėlių masė, turinčių tą pačią idėją“, – sako W. Heitmayeris, pridurdamas, kad ir įprasta Naujųjų metų šventimo aplinka taip pat turėjo reikšmės. „Per Naujuosius metus daug žmonių susirenka mažose erdvėse, yra daug triukšmo, todėl šauksmai gali būti suprantami neteisingai. Be to, didelėse miniose sunkiau identifikuoti atskirus nusikaltėlius.“ 

W. Heitmeyeris mano, jog nekorektiška kalbėti apie organizuotą nusikalstamumą, kaip tai praėjusią savaitę padarė Vokietijos teisingumo ministras Heiko Maasas. „Organizuotas nusikalstamumas yra stabili struktūra, kurios veiksmai yra kryptingi ir paslėpti. Tačiau Kelno atveju matome, kad struktūros nebuvo. Manau, kad nusikaltėliai derino veiksmus, naudodamiesi komunikacijos įrenginiais ir socialiniais tinklais. Panašiai kaip smurtauti linkę futbolo sirgaliai“, – sakė W. Heitmeyeris.

Kadangi žodžiai kuria realybę W. Heitmeyeris įspėja dėl kalbėjimo apie lytinius išpuolius. „Tai trivializuoja šį reiškinį, – sako mokslininkas. – Tai yra smurtas. O smurtas yra galios demonstravimas – šiuo atveju moterų apsisprendimo teisės atžvilgiu, siekiant parodyti jų nelygybę.“

Nusikaltėlių ieškojimas Kelno tyrėjus nuvedė į kriminalinį sluoksnį, kuris daugelį metų buvo rykštė Kelnui, ypač naktinio gyvenimo rajonuose ar geležinkelio stoties teritorijoje. Paprastai tai jaunų kišenvagių grupės, kurie, norėdami pačiupti pinigines, telefonus ar kitus vertingus daiktus iš nieko neįtariančių praeivių, naudoja klastingus triukus. Nusikaltėliai apsimestinai šokia pieš aukas, trinasi į jas ir apvagia. Bandantys apsiginti yra įžeidinėjami, gąsdinami ar netgi sužeidžiami.

Jokio atgrasančio poveikio

Vien tik Kelne per pastaruosius trejetą metų taip buvo apvogta daugiau nei 11 000 žmonių. Policijos teigimu, visi nusikaltėliai buvo vyrai ir daugeliu atvejų atvykę iš Šiaurės Afrikos šalių Maroko ir Alžyro. Taip pat tiriamos grupuotės iš Centrinės Afrikos ir Kosovo. Vienas tyrėjų teigia, kad dauguma šių vyrų Vokietijoje gyvena jau kurį laiką, tačiau turi tik „toleruojamo“ migranto statusą, reiškiantį, kad valdžia negali patvirtinti jų kilmės šalies dėl trūkstamų kelionės dokumentų. Šis sluoksnis nelabai turi ką bendra su pabėgėliais, kurie pastaruoju metu atvyko į Vokietiją iš Sirijos, Irako ar Afganistano.

Nusikaltėliai, tarp kurių esama ir vokiečių, paprastai yra 16–25 metų amžiaus ir veikia mažomis grupėmis. Paprastą dieną Kelno gatvėse šių grupių būna apie 20. Tokių nusikaltėlių nuteisiama labai mažai, o jei taip nutinka, dažniausiai apsiribojama baudomis. Taigi, tokios bausmės atgrasančio poveikio neturi.

Tačiau dabar viskas gali pasikeisti, kadangi nusikaltėliai nebeapsiribojo vien vagystėmis ir gąsdinimu. Naujųjų metų naktis veikiausiai tapo dramatišku lūžio tašku. Lytiniai išpuoliai buvo masiškai vykdomi keliuose miestuose, tarytum koordinuojami kažkokios nematomos rankos. Du užpuolimai Kelne baigėsi išprievartavimu. Tai sunkūs nusikalimai, kurie neprilygsta kišenvagių triukams.

Kelno policijai pavyko nustatyti keleto mobiliųjų telefonų, pavogtų Naujųjų metų naktį, vietą. Kai kuriais atvejais pėdsakai atvedė į pabėgėlių prieglobstį ar artimą jo kaimynystę.

Trijų universiteto studentų – Laros, Jeanette ir Paulio iš Bonos – pasakojimai piešia gyvą paveikslą to, ką daugybė moterų patyrė Naujųjų metų naktį. Trijulė atvyko į Kelną su kitomis dviem draugėmis. Kaip tik tuo metu policija laisvino aikštę priešais geležinkelio stotį. Merginos nežinojo, kas vyksta – jos matė tik tai, kad policininkai su šalmais žmones stumia atgal. Jos nuėjo į Reino krantinę stebėti fejerverkų, kur Jeanette apsižiūrėjo, jog jos pinigai, tapatybės kortelė ir bilietas į naktinį klubą pavogti.

Tik pradžia

Vidurnaktį merginos išgėrė pigaus šampano iš plastikinių puodelių ir patraukė į centrinę geležinkelio stotį. Priešais laiptus, vedančius nuo Katedros stoties link, jos turėjo brautis pro didelę vyrų grupę. Merginos susikibo už parankių, leisdamos vadovauti Jeanette, kadangi ji mokėjo dziudo. Paulis bandė pridengti merginas. Vienu metu Lara sušuko: „Kažkas ką tik pagrobė mano rankinuką!“ Tai buvo tik pradžia.

Atrodė, kad rankos, grabinėjančios moterų kūnus, tiesėsi iš visų pusių. Paulis veltui stengėsi apsaugoti drauges. Jeanette pavyko dziudo veiksmu „iš tiesų šiurkščiai“ nustumti vieną užpuoliką.

Nė vienas iš trijų studentų negalėjo pasakyti, kas iš tiesų juos puolė. Tačiau visi jie sutinka, kad tie vyrai kalbėjo ta pačia kalba, panašiai skambančia kaip arabų.

Tai, ką Lara, Jeanette ir Paulis patyrė Kelne, nebuvo išskirtinis atvejis. Pasak policijos, didelės vyrų grupės taip pat susirinko ir svarbioje Hamburgo Šv. Pauliaus rajono gatvėje, kurių dauguma veikiausiai buvo Šiaurės Afrikos kilmės. Šie vyrai įvykdė daugybę „turto vagysčių su seksualiniais komponentais“.

Štutgarte 20-metis irakietis yra laikomas suimtas nuo sausio 1-osios dėl dviejų moterų grabinėjimo Schlossplatz aikštėje. Frankfurto prie Maino policija taip pat pranešė apie panašius incidentus.

Jeanette ir Laras – dvi studentės iš Bonos, nuvyko į policiją praėjus šešioms dienoms po įvykių pareikšti savo skundų dėl seksualinio užpuolimo. „Norėjome, kad tai būtų užfiksuota“, – sako Lara. Jos negali sulaikyti pykčio, skaitydamos laikraščiuose, kad tą, kas nutiko Kelne, padarė kišenvagiai. „Mes buvome sistemingai lytiškai užpuldinėjamos“, – teigia Lara.

Kai Jeanette, Larai ir Pauliui pavyko įsėsti į Bonos traukinį 2 valandą nakties, važiuodami jie sutiko jauną sirą, kuris jiems papasakojo apie savo pabėgimą iš Damasko per Libaną ir Turkiją, ir galiausiai valtimi į Graikiją. Savo kelionę jis tęsė pėsčiomis per Balkanus į Vokietiją. Studentai papasakojo jam apie naktį Kelne. Pasak jų, vaikinas atrodė pasibaisėjęs. 

„Karas Kelno vidury“

Visuomenė turėtų būti dėkinga tokiems liudininkams kaip Jeanette, Lara ir Paulis – žmonėms, kurie patyrę baisumų, sugeba nepasiduoti prietarams.

Kelno centrinė geležinkelio stotis yra netoli nuo vienos Vokietijos feminisčių lyderių Alice Schwarzer biuro. Iš ten ji transliuoja savo komentarus pasauliui. Kalbėdama apie lytinius išpuolius Naujųjų metų naktį Kelne, ji tai vadina „karu“ ir „teroru“.

„Jauni arabų ir šiaurės afrikiečių kilmės vyrai žaidžia karą Kelno vidury. Vyksta grupinės prievartos 1000 vyrų vakarėlis, kurie elgiasi taip, tarsi būtų Tahriro aikštėje Kaire, svajodami tapti didvyriais kaip jų broliai pilietiniame kare Šiaurės Afrikoje bei Vidurio Rytuose.“ Pasak Schwarzer, jie yra neteisingai suvokiamos tolerancijos šalyje produktas.

Schwarzer kalba taip, kad žmonėms, kurie matė Naujųjų metų nakties įvykius, tai tampa įrodymu, jog seksualinė prievarta – importuota problema, t. y. nevykusios imigracijos rezultatas. Tačiau jaunosios Vokietijos feministės tą supranta kitaip.

Jos tvirtina, kad seksualinė prievarta nėra migracijos fenomenas, tačiau gili visuomenės problema. Jaunoji feministė Anne Wizorek kritikuoja Schwarzer ir daugelį kitų, esą jie naudoja Naujųjų metų nakties įvykius kaip įrankį kurstyti rasistinius sentimentus. Jaunosios feministės taip pat kritikuoja aklumą visuomenės, kuri elgiasi taip, tarsi Vokietijoje nebūtų buvę seksualinio smurto dar prieš atvykstant pabėgėliams.

Pavyzdžiui, kasmet per Oktoberfest šventę būna daugybė lytinių užpuolimo atvejų ir netgi išprievartavimų. Visoje šalyje vyrai nederamai klubuose grabinėja moteris. Viešojo susibūrimo vietose, kur žmonės renkasi žiūrėti futbolo ar karnavalo, ribos tarp žaismingo flirto ir piktybiško priekabiavimo gali greitai išsitrinti. Remiantis 2004-ųjų tyrimu, beveik 60 procentų Vokietijos moterų teigia patyrusios seksualinį priekabiavimą. Neįmanoma, kad toks pribloškiantis moterų skaičius nukentėjo vien nuo vyrų iš Šiaurės Afrikos.

Jaunųjų feminisčių klausiama, kodėl jos neišreiškė savo pasipiktinimo Naujųjų metų nakties įvykių atžvilgiu taip griežtai, kaip prieš trejus metus, kai politikas iš FDP partijos pasakė nešvankią repliką žurnalistei. Ar tai todėl, kad dauguma užpuolikų šį kartą buvo migrantai? Ar tai dėl to, ką jos vadina politiniu korektiškumu?

Tušti žodžiai

Kai užvaldo emocijos, nuomonių niuansams kyla grėsmė paskęsti isterijoje. Juodai baltas pasaulio matymas įgyja pagreitį, ir politikai žada greitus, galutinius „sprendimus“, tarytum tai būtų įmanoma.

Tačiau kai kuriose teritorijose kasdienis gyvenimas jau ilgą laiką yra toks pakrikęs, kad dauguma kalbų apie griežtos integracinės politikos poreikį skamba kaip tušti žodžiai.

Ercanas Yasaroglu, socialinis darbuotojas iš Berlyno, buvo priblokštas, išgirdęs apie išpuolius Kelne. Jis pasipiktino ir sunerimo, tačiau nenustebo. „Tai, kas įvyko Kelne, jau visus metus dėjosi Berlyne, tik mažesniu mastu“, – sako jis.

Yasorglu dirba Berlyno Kreuzbergo rajone. Per pastaruosius mėnesius jam teko matyti, kaip prie moterų buvo priekabiaujama žodžiais, po to jos buvo grabinėjamos ir apiplėšiamos. „Tai ne koks nors staigus savikontrolės praradimas, bet apskaičiuoti nusikaltėlių veiksmai“, – sako jis. Pasak jo, vagys tyčia atitraukia moterų dėmesį lytiniu priekabiavimu ir daugumą jų yra iš Šiaurės Afrikos šalių. Kai kurių iš jų prieglobsčio prašymai buvo atmesti, paliekant jiems „toleruojamą“ migranto statusą ir apgailėtiną gyvenimą.

Yasorglu gyvena Kreuzbergo rajone nuo tada, kai prieš 30 metų pabėgo iš Turkijos. Jam šis rajonas buvo tarsi Vokietijos tautų lydymosi katilas, vieta, kur žmonės iš viso pasaulio gali gyventi drauge daugiau ar mažiau taikiai.

Tuzinas gaujų po 10–15 žmonių pasidalijo šį rajoną įtakos zonomis ir vis labiau terorizuoja gyventojus bei turistus. Registruotų su narkotikais susijusių nusikaltimų skaičius praeitais metais čia padidėjo 90 procentų. Daugybė vietinių verslininkų pastaruoju metu skundėsi miesto valdžiai apie naują agresijos lygmenį prie Kottbusser vartų. Šią aikštę yra užvaldę nusikaltėliai.

Koks geriausias būdas spręsti tokias problemas? Prieš metus Yasaroglu parašė laišką Berlyno politikams, prašydamas, kad integraciniam darbui būtų suteiktas didesnis prioritetas. Taip pat jis paprašė, kad Kreuzberge patruliuotų daugiau policijos. „Jei mes negalime ar nenorime integruoti šių žmonių, turime juos bent jau stebėti“, – sako Yasaroglu.

 „Griežtas valstybės atsakas“

Integracija, integracijos politika, represijos, imigracijos politika, imigracijos kvotos. Kelno įvykiai stipriai pakeitė Berlyno politikos dinamiką. Kanclerė A. Merkel ir jos šalininkai baiminasi, kad taps dar sunkiau įgyvendinti dabartinę pabėgėlių politiką.

Merkel paprastai susilaiko nuo komentarų, kol nežino visos istorijos. Faktas, kad ji jau sureagavo į smurtą Kelne, sakydama, kad jis nusipelnė „griežto valstybės atsako“, rodo, kaip rimtai ji tai vertina.

Jos būgštavimai pasiekė aukščiausius valdančiosios koalicijos sluoksnius. Parlamentinės Krikščionių demokratų partijos grupės lyderis Volkeris Kauderis prisipažįsta nerimaująs, kad tai, kas nutiko Kelne, dar labiau įžiebs jau ir taip neigiamą požiūrį į pabėgėlius. Jis teigia, kad jam siunčiami neapykantos laiškai šiemet tapo dar agresyvesni.

Daugelis Vokietijos parlamento narių sakosi patiriantys tą patį, ką ir Kauderis. Guntheris Krichbaumas, Europos Sąjungos reikalų komiteto vadovas ir Merkel pabėgėlių politikos rėmėjas, teigia: „Kelno įvykiai turi potenciją iš esmės pakeisti visą diskursą pabėgėlių klausimu.“

Iš tiesų tai jau vyksta. Merkel staiga ima raginti „griežtam atsakui“, Vidaus reikalų ministras Thomas de Maizière kalba apie tai, kad ateityje turėtų būti lengviau deportuoti įstatymus pažeidžiančius prieglobsčio prašytojus. Teisingumo ministras Heiko Maasas, kuris paprastai yra gan rezervuotas, pareiškia, kad turėtų būti lengviau išsiųsti nusikaltėlius iš šalies.

Aukščiausi krikščionių demokratų ir socialdemokratų lyderiai iki šiol vengė vartoti griežtą retoriką. Tačiau jie yra sunerimę, kad dešiniojo sparno judėjimai, tokie kaip „Pegida“ ar populistinės partijos, kaip AfD, gali tapti dar populiaresnės, jei federalinė vyriausybė pasirodys esanti per nuolaidi užsieniečiams, darantiems nusikaltimus.

Naujoji Krikščionių demokratų partijos linija pateikiama vadinamojoje „Mainco deklaracijoje“. Tokių nusikaltimų kaip Kelne atvejais deklaracijoje numatoma „nedelsiant sulaikyti potencialius nusikaltėlius“, jei esama pakankamo įtarimo. Smurto prieš policijos pareigūnus bei kitą skubios pagalbos personalą atvejais numatoma „gerokai didesnė įkalinimo bausmė“. Ir kiekvienas, kuris bus nuteistas kalėti realiai, o ne lygtinai, neteks pabėgėlio ar prieglobsčio prašytojo statuso.

Kantrybė baigėsi

Socialdemokratų lyderis Sigmaras Gabrielis taip pat pristatė savo partijos naująją poziciją . „Supratingumo laikas baigėsi, – sakė jis. – Dabar reikia kažką daryti, kitaip žmonės mūsų daugiau nebesupras.“ Parlamentinės grupės lyderis Thomas Oppermannas „Twitteryje“ paskelbė: „Jokio atleidimo seksualiniams smurtautojams. Tirkite, areštuokite ir griežtai bauskite. Ir deportuokite juos, jei įmanoma. Ginkite aukas ir pabėgėlius.“

Netgi Merkel komunikacijos stilius pasikeitė.

Savo kalboje metiniame Krikščionių demokratų partijos – Krikščionių socialistų sąjungos (CSU) susirinkime Merkel keletą kartų pabrėžė, kad pabėgėlių skaičius turi būti sumažintas. „Kartais girdžiu žmones, kalbančius, kad man patinka, jog į Vokietiją atvyksta tiek daug pabėgėlių, – sakė ji. – Tai visiška nesąmonė.“ Tai buvo pirmas kartas, kai partijos nariai išgirdo Merkel kalbančią apie pabėgėlius tokiu tonu.

Kanclerė vis dar nenori atsitraukti nuo savo politikos kurso. Ji atmetė CSU pirmininko Horsto Seehoferio reikalavimą apriboti pabėgėlių skaičių iki 200 000 per metus. Merkel susirūpinus, kad ten, kur Vokietija nuo savo sienų pradės grąžinti žmones atgal, Šengeno keliavimo be sienų sistema Europoje žlugs. Ji tikisi sumažinti pabėgėlių skaičių kitais būdais. Pasikliaudama Europa, su Turkijos pagalba, Merkel mano galinti apsaugoti Europos išorinę sieną ir įtvirtinti sistemą, pagal kurią nustatytas pabėgėlių skaičius bus teisingai paskirstytas visose EU narėse.

Tačiau ji reikalauja kantrybės, kurios dauguma politikų ir Vokietijos piliečių nebeturi. Ir Merkel tą žino. „Tie, kurie bijo, Kelną mato kaip savo baimių patvirtinimą, – sako Merkel patikėtinis. – Tačiau tie, kurie iš esmės atviri pabėgėliams, šiandien sako: taip nebegali ilgiau tęstis.“

Tad ką reikėtų daryti? Visiško sąžiningumo siekis būtų gera pradžia. Vokiečiai nėra vaikai, kuriuos reikėtų saugoti nuo tiesos, prisidengiant geromis intencijomis. Ir dalis šios tiesos yra faktas, kad politikai mėgsta kalbėti apie integraciją, bet dar neparodė jokio ženklo, jog suvokia iššūkio, su kuriuo susidūrė, mastą. Kita tiesos dalis yra ta, kad Vokietijos visuomenė vis labiau skaldosi.

Pagal Spiegel.online parengė J. Ž.