Naujųjų metų naktis Kelne greitai išvirto į chaotišką savivalę, įskaitant lytinius išpuolius ir vagystes, daugiausia įvykdytas užsieniečių. Visa tai Vokietijoje  sukėlė aštrias diskusijas imigracijos ir pabėgėlių tema, o tai gali labai pakeisti šalį. Vokietijos dienraščio „Spiegel“ komanda iš įvairių pusių apžvelgia minėtos nakties įvykius.

Daug kas nutiko Kelne Naujųjų metų išvakarėse – daug prieštaringų, daug realių ir daug įsivaizduojamų dalykų. Kai kas buvo atsitiktinumas, kai kas – perdėta, tačiau daug kas – siaubinga. Apibendrinant, įvykiai Kelne Naujųjų metų naktį ir kitomis dienomis po jų patvirtino scenarijų, kurio daugelis baiminosi. Tiek imigracijos šalininkų, tiek piktų ksenofobų; tiek „Pegida“ („Europos patriotai prieš Vakarų islamizaciją") judėjimo atstovų ir pabėgėlių pagalbininkų; tiek eilinių moterų ir kanclerės Angelos Merkel būgštavimai išsipildė. Net arogantiškasis respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas pajuto poreikį tai pakomentuoti. Jis pareiškė, kad Vokietijos gyventojai „patiria masinius imigrantų, kuriems buvo leista atvykti į šalį, išpuolius“.

Kai kam pastarieji įvykiai galiausiai į dienos šviesą iškėlė tai, ką jie nuolat kartodavo: per didelis užsieniečių skaičius šalyje sukels per daug problemų. Kitiems, kas nutiko, buvo tai, ko jie baiminosi nuo pat pradžių: bjaurus migrantų elgesio vaizdavimas kelia grėsmę iš esmės pozityviam požiūriui Vokietijoje į pabėgėlius.

Kad ir kokie neaiškūs bei netikslūs būtų faktai iš Kelno, jų žinia aiški: laukia sunkios dienos. Todėl būtina iškelti porą aiškių klausimų. Ar Vokietija iš tiesų tikra, kad susidoros su pabėgėlių antplūdžiu? Ir ar Vokietijai tikrai pakanka drąsos bei noro tapti Europos šalimi, turinčia didžiausią imigrantų skaičių?

Pirmoji 2016-ųjų savaitė buvo karštligiška. Pyktis augo ir plito isterija. Reikia pabrėžti, kad bet kuris kitas išpuolis ar nusikaltimas, įvykdytas užsieniečio, lygiai taip pat būtų palietęs mūsų giliausias baimes ir pasitarnavęs seniems stereotipams. Naujųjų metų išvakarėse Kelne, pasak daugybės liudijimų, tai buvo vyrai iš Šiaurės Afrikos, susibūrę į gaujas, kad skriaustų beginklius žmones. Jie žemino ir plėšė, taip pat seksualiai priekabiavo prie moterų.

Jų elgesys ir po to kilusios diskusijos – valdžios posėdžių salėse Berlyne, žiniasklaidoje bei internete – galėjo lengvai sukelti radikalų Vokietijos pabėgėlių ir imigracijos politikos lūžį. Spaudimas, paremtas vaizdais ir pasakojimais iš Kelno, dabartinės politikos tęstinumą faktiškai daro neįmanomą. Taip pat paradoksalu, kad spaudimas būtų ne ką mažesnis, jei tarp nusikaltėlių nebūtų buvę nė vieno pabėgėlio ar migranto, atvykusio 2015 m.

Bejėgiškumas chaoso ir nusikaltimų akivaizdoje

Pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai, užsieniečiai, draugiški ar priešiški, nauji ar gyvenantys seniai – neturi reikšmės. Atrodo, atėjo metas platesnei diskusijai dėl Vokietijos ateities ir to neužgniauš Merkel mantra: „Mes tai galime padaryti.“

Naujųjų metų naktis ženklina posūkį, kadangi ji aiškiai įkūnijo plačiai paplitusį visuomenės nerimą dėl valdžios neveiklumo. Įvykiai erdvėje tarp Kelno katedros ir pagrindinės geležinkelio stoties buvo tiek simboliniai, tiek realūs. Jie simbolizavo valstybės bejėgiškumą chaoso ir nusikaltimų akivaizdoje.

Praėjus dviem mėnesiams po teroristinių išpuolių Paryžiuje galima abejoti, ar iš tiesų įvykiai Kelne reprezentuoja „visiškai naują smurto dimensiją“, kaip kad kartojo tiek policijos pareigūnai, tiek politikai. Tačiau aišku yra tai, kad policija buvo nepasirengusi, ji „susimovė“. Policija įvykių vietoje, žvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, atliko apgailėtiną vaidmenį.

Kai kurių politikų reakcijos tą savaitę taip pat buvo kiek patetiškos. Užuot siūlę viziją, kaip ketina integruoti šimtus tūkstančių užsieniečių arba kaip finansuoti ir organizuoti šią naują būsimą visuomenę, daugelis politinių lyderių tik kartojo nusibodusius reikalavimus griežtinti teisinius veiksmus.

Kanclerė taip pat prisijungė prie šių tuščiažodžiautojų legionų ir, kaip jau tapo įprasta nuo praėjusios vasaros, negalėjo pasiūlyti nieko daugiau be savo fundamentalaus pasitikėjimo. Šis politinis kelias jos daugiau toli nebenuves. Tad jei rinkėjams pasirodys, kad Merkel vadovaujami konservatoriai ar jos koaliciniai partneriai socialdemokratai nepakankamai rimtai vertina jų susirūpinimą, šie atsakymų ieškos kitur – kur kas radikalesnėse grupėse. Taigi Kelnas buvo išbandymas Berlynui.

Tačiau karštligiška, kupina sumaišties, o kartais netgi isteriška savaitė reiškė kur kas daugiau. Ji iškėlė visas tas problemas, apie kurias mėnesiais šaukė dešiniojo sparno populistų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir ksenofobiškas judėjimas „Pegida“. Apie Merkel pabėgėlių politiką ir viršutinę ribą pabėgėliams, kurios reikalavo jos konservatyvūs Bavarijos sąjungininkai. Apie amžiną smurto prieš moteris problemą. Apie užsieniečių integraciją. Apie visuomenės skilimo dėl pabėgėlių pavojų ir apie poslinkį į dešinę Vokietijoje. Tačiau tai taip pat daug ką pasakė ir apie policijos atliktą darbą, ir apie jos padėtį, neadekvačią  užduočiai, su kuria teko susidurti. Taigi yra apie daug ką susimąstyti. Taip pat neturi būti pamirštas ir „meluojančios žiniasklaidos“ vaidmuo. Ir dar – kol kas nėra visiškai aišku, kas iš tiesų nutiko Kelne Naujųjų metų naktį.

 „Iš esmės rami“

Sausio 4-ąją, ketvirtadienį, buvo pranešta, jog identifikuota 16 įtariamųjų ir gauta apie 200 skundų, daugiausia moterų, teigiančių, kad jos tapo lytinių išpuolių aukomis. Tačiau kaip visa tai išsirutuliojo?

Sausio 1-ąją, 8:57 val. Kelno policijos departamento spaudos skyrius išplatino pranešimą pavadinimu: „Šventinė atmosfera iš esmės buvo rami“. Tačiau visai ne tai tą naktį patyrė Kelno policijos pareigūnas Hermanas Wohlfahrtas.

Wohlfahrtas policijoje dirba beveik 20 metų ir yra matęs visko: pavyzdžiui, chuliganų muštynių ir susirėmimų tarp neonacių ir anarchistų. Pasakodamas „Spiegel“ apie Naujųjų metų naktį, jis paprašė pakeisti jo tikrąją pavardę. Taigi Wohlfahrtas – pseudonimas.

Jo budėjimas gatvėje prasidėjo 22 valandą teritorijoje aplink Katedrą ir keletą netoliese esančių pagrindinių gatvių. Tą naktį budėjo apie 80 riaušių policininkų iš 14-osios komandos – dvigubai daugiau nei pernai tokiu pat metu, nes buvo baiminamasi teroristinių išpuolių. Kelno policijos stotis paprašė visų 124 riaušių policininkų, tačiau valstybinis policijos centras šį prašymą atmetė.

Parengiamojo susirinkimo metu 21 val., prieš pat budėjimą, Wohlfahrtas sužinojo apie nenumatytą situaciją pagrindinėje traukinių stotyje. Vėliau išplatintame pareiškima policija taip apibendrino situaciją: „400–500 akivaizdžiai apsvaigusių asmenų elgiasi aiškiai agresyviai. Dauguma jų – vyrai, kurie nekontroliuojamai šaudo fejerverkus ir petardas.“ Vidiniame policijos sausio 2-osios raporte šie vyrai stebėtinai greitai, be jokio patvirtinimo, buvo apibūdinti kaip „pabėgėliai“. Apie 23 val. policija ėmė kalbėti apie daugiau nei 1000 žmonių, daugiausia – vyrų, kurių dauguma „šiaurės afrikietiškos ir arabų kilmės“.

Taksi stovėjimo aikštelėje dvi jaunos moterys įsėdo į Lucios Keller automobilį ir paprašė jas nuvežti į Breslauerio aikštę, esančią kitoje geležinkelio stoties pusėje. Keller buvo stovėjusi valandą ir nežinojo, kas vyksta Katedros aikštėje, todėl paklausė keleivių, kodėl jos tiesiog nenueina pėsčiomis per stotį į kitą jos pusę. „Mes nenorime eiti pro ten“, – toks buvo atskymas. Jos jau buvo mačiusios, kas vyksta stoties viduje.

Hermanas Wohlfahrtas atvyko prie geležinkelio stoties apie 23 val. 50 min. Jis patvirtino, kad vyrų skaičius aikštėje priešais stotį ir ant laiptų, vedančių į Katedrą, buvo nuo 1000 iki 1500. Jis matė, kaip kai kurie iš jų vieni į kitus šaudė fejerverkus. Taip pat stebėjosi, kad vyrams policijos buvimas, atrodo, nedarė jokio įspūdžio.

Užpulta policininkė

Wohlfahrtas nežino, iš kur buvo šie vyrai. Jis prisimena, kaip kai kurie jų vis šaukė prancūziškai: „Jokių problemų“ ir toliau šaudė fejerverkus. „Mes neturėjome jokios įtakos tam, kas vyko“, – teigia Wohlfahrtas. Jo kolegos pranešė matę du marokiečius, bandančius atimti mobilųjį telfoną iš iraniečio pabėgėlio, tačiau neįmanoma šio pasakojimo patvirtinti. Neaišku nei tai, ar užpuluolikas buvo iš Maroko, nei, kad auka – iš Irano, juo labiau pabėgėlis iš Irano.

Pirmiausia Wohlfahtras per policijos raciją išgirdo pranešimų apie lytinius išpuolius. Jis taip pat sužinojo, kad jo kolegė policininkė tapo tokio smurto auka. Drauge su kitomis dviem pareigūnėmis, apsirengusiomis civiliais drabužiais, kad galėtų susekti kišenvagius ir smulkius vagišius, ji buvo apsupta ir nederamai liečiama, kai tuo metu kiti bandė pavogti jos rankinę. Vėliau iš policijos raporto Wohlfahrtas sužinojo, „kad dėl situacijos kompleksiškumo atsiųsti uniformuotų policininkų apsaugoti kolegę buvo neįmanoma“.

23.15 val. visi pareigūnai, priklausantys 14-ajai komandai, atvyko į pagrindinę geležinkelio stotį ir netrukus pradėjo laisvinti aikštę drauge su federalinės policijos pareigūnais, kurie blokavo įėjimus į stotį bei išėjimus iš jos. Operacija tęsėsi 40 minučių, o po to dalis 14-osios komandos policininkų buvo pasiųsti į kitas centrinio Kelno dalis. Apie 40 pareigūnų pasiliko prie Katedros ir stebėjo, kaip į aikštę vėl pradėjo plūsti žmonės. Policija suformavo du koridorius: vieną – siaurame plote tarp laiptų viršaus ir Katedros, o kitą – prie įėjimo į geležinkelio stotį. Keletas žmonių parprašė policijos palydos, taip pat, kaip aiškinama policijos raporte, daugelis jų buvo „imigrantų kilmės“.

Vienas jų sustabdė Hermaną Wohlfahrtą netrukus po vidurnakčio ir paklausė, ar tokie įvykiai yra įprasti švenčiant Naujuosius metus Vokietijoje.

Prireikė keturių dienų, kol federalinės policijos pajėgų pareigūnas raštu išdėstė tai, kas, žvelgiant iš Wohlfahrto perspektyvos, iš tiesų nutiko tą naktį. Autorius aiškiai įvardija, kad padėties pablogėjimą, kuris susiklostė prieš atlaisvinant aikštę, sukėlė „migrantų kilmės asmenys“. Vėliau „dislokavimo raporte“ jis teigia, kad nusikaltėlių identifikavimas „deja, nebuvo įmanomas“.  

 „Rimti sužeidimai ar netgi mirtys“

Jo raportas primena skerdynių protokolą. „Prieš atvykdami mes buvome informuoti apie situaciją stotyje susijaudinusių piliečių su verkiančiais ir išsigandusiais vaikais.“ Daugybė „sutrikusių praeivių“ bėgo prie atvykstančių policininkų ir pasakojo apie muštynes, vagystes bei lytinius užpuolimus.

Kalbant apie situaciją aikštėje priešais traukinių stotį, protokole buvo rašoma taip:  „Moterys, atėjusios vienos ar ne, turėjo bėgti nuo stipriai apsvaigusių vyrų minios, ką sunku įsivaizduoti. Buvo baiminamasi, kad situacija, kurioje mes susidūrėme su chaosu, galėjo baigtis rimtais sužeidimas ar netgi mirtimis.“

Raporte minimos tyčinės pastangos išprovokuoti policiją. Vienas tokių  pavyzdžių, kai kažkas „šypsodamasis suplėše leidimą gyventi, sakydamas: „Tu negali manęs paliesti. Aš rytoj gausiu naują.“ Kitame pavyzdyje, paminėtame raporte, teigiama, kad nenustatytas vyras pasakė: „Aš esu siras! Todėl turite su manimi elgtis gražiai. Ponia Merkel mane pakvietė.“

Iki ryto policija buvo 10 žmonių neleidusi patekti į aikštę, 11 sulaikiusi ir 4 suėmusi. Buvo gauti 32 pareiškimai apie kriminalinius nusikaltimus ir patikrinti 71 asmens dokumentai. Raporte nurodoma, kad „dauguma“ žmonių, kurių dokumentai buvo patikrinti, galėjo pateikti tik „prieglobsčio prašytojo registracijos dokumentą“, išduotą Federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos. „Asmenų iš Šiaurės Afrikos – Arabijos regiono skaičius“, kaip teigiama raporte, pareigūnus „labai nustebino“.

Deja, visuomenė iš pradžių buvo palikta nežinioje. Pirmieji signalai apie lytinius nusikaltėlius teritorijoje tarp traukinių stoties ir Katedros pasirodė apie pirmosios Naujųjų metų dienos 13 valandą grupės, pasivadinusios „Nett-Werk Köln“, „Facebook‘o“ puslapyje.

Grupėje yra apie 140 000 narių. Tai vietinė Kelno gyventojų platforma, skirta ieškantiems erdvės vakarėliams ar pigių automobilių dirbtuvių, arba tiems, kurie pametė telefoną ar priglaudė paklydusią katę. Šį puslapį savanorystės pagrindu prižiūri Philas Daubas ir keletas kitų žmonių. 47-erių P. Daubas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį dirbo muzikinėje radijo stotyje „Viva“ laidų vedėju. Šiandien jis įgarsina reklamas ir yra transliuotojo Sat. 1 balsas.

Naujoji Vokietija?

Sausio 1-osios „Nett-Werk Köln“ įraše buvo kalbama apie „siaubingus vaizdus Kelno traukinių stotyje“. Autorius rašė apie „verkiančias moteris, nukentėjusias nuo daugybės lytinių išpuolių minioje“. Jis teigė buvęs minioje, „už rankos laikydamas savo merginą, kas, deja, nepadėjo jai išvengti grabinėjimų po suknele“. Rašydamas tai autorius paminėjo ir apie savo paties geranoriškumą pabėgėlių atžvilgiu, praeitais metais užplūdusių šalį. „Ar dėl to aš paaukojau pusę savo drabužių spintos? Ar tai naujasis Kelnas? Ar tai naujoji Vokietija?“, – rašė jis.

Šio įrašo „Nett-Werk Köln“, paskelbto pirmąją Naujųjų metų dieną, neberasime. Vienas grupės administratorių pagalvojo, kad tai „trolio“ darbas, ir tuoj pat jį ištrynė.

Tačiau šiuo trumpu tekstu buvo spėta greitai pasidalinti. Jį nusigriebė tokie žmonės, kurie savo „Facebook‘o“ puslapius puošia Vokietijos vėliava ir reikalauja kanclerės Mekel atsistatydinimo, arba tie,  kurių šaknys giliai įleistos dešiniojo sparno ekstremistų dirvoje.  

 „Nett-Werk Köln“ tonas po Naujųjų taip pat tapo kur kas šiurkštesnis. Tiesą sakant, toks šiurkštus, kad Daubas pajuto būtinybę  publikuoti ilgą tekstą, atsiribodamas nuo jo paties forumo turinio. „Faktas, – rašė, Daubas, – kad „Nett-Werk“ pastaruoju metu yra tapęs žodinio smurto, abipusių kaltininmų, kvietimo Linčo teismui, įžeidimų, pažeminimų, kurstymo ir rasizmo mūšio lauku.“

Visuomeninio transliuotojo ZDF „Facebook‘o“ puslapis taip pat virto savotišku kovos lauku. Čia kalbėta apie „meluojančią žiniasklaidą“, konspiraciją ir valstybės kontrolę. „Mus pribloškė neapykanta ir pyktis, - sako ZDF vadovas Elmaras Theveßenas. – Nepasitikėjimas, kurį patiriame, kelia susirūpinimą.“

Kalbant apie ZDF, iš tiesų kai kas buvo blogai. Visų pirma, visuomeninis transliuotojas nutylėjo apie pačią svarbiausią Naujųjų metų naujieną. Kitos žiniasklaidos priemonės apie įvykius Kelne  kalbėjo jau visą savaitgalį, įskaitant bulvarinį Kelno laikraštį „Express“, internetinį „Süddeutsche Zeitung“ portalą ir Vokietijos naujienų agentūrą DPA. Po pirmadienio spaudos konferencijos su Kelno policija „Spiegel online“ ėmėsi šios istorijos, kaip ir pirvatus transliuotojas RTL bei kitas Vokietijos visuomeninis transliuotojas ARD. Tačiau ZDF tylėjo toliau.

Abejojančiųjų raminimas

Antradienį ZDF dėl to išplatino viešą atsiprašymą. „Tai buvo klaida, kad 19 val. vakaro naujienose netgi nebuvo užsiminta apie šį incidentą“, - Theveßenas rašė „Facebook‘e“. Toks visuomeninio transliuotojo vadovo prisipažinimas Vokietijoje yra retai pasitaikantis dalykas, tačiau Theveßeno atgaila ne itin nuramino abejojančiuosius.

Visos žiniasklaidos priemonės patyrė panašų nepasitikėjimą. Vokietijoje egzistuoja stabili mažuma žmonių, įsitikinusių, kad šalies transliuotojai, laikraščiai ir žurnalai yra kontroliuojami „tamsiųjų jėgų“ ir susitarę nuslėpti blogas naujienas, susijusias su užsieniečiais, kad nesukliudytų politiniam pabėgėlių priėmimo projektui.

Daugiau nei 2000 vartotojų pakomentavo Theveßeno įrašą. Vienas jų J. Normannas, buvęs regioninis AfD lyderis, rašė: „Ar mūsų naujienos pirmiausia turi būti cenzūruotos mūsų transatlantinių draugų? Šiaip ar taip juk jie davė įsakymą masinei islamo imigracijai.

Kitas vartotojas J. F. Wikinnesas rašė: „Kas būtų nutikę, jei 100 „Pegidos“ šalininkų būtų išprievartavę 300 musulmonių? Greičiausiai tai būtų buvusi karščiausia naujiena ir gyvas pasakojimas iš Kelno geležinkelio stoties.“

Žinoma, tai tik atskirų individų balsai. Tačiau, pasak tyrimo, atlikto Allensbacho, 41 procentas vokiečių tiki, kad kritiški balsai yra nutildomi, kai kalbama pabėgėlių klausimais. Dešiniajame politinio spektro sparne toks įsitikinimas tapo tiesa.

Dešiniojo sparno pakilimas

Dešiniojo sparno populistai ir ekstremistai džiaugiasi tuo, kas įvyko Kelne, kadangi tai patvirtino jų seniai turėtus įsitikinimus apie užsieniečius ir jų sąsajas su „meluojančia žiniasklaida“. Tiek „PI-News“ („Politiškai nekorektiškos naujienos“), tiek „Pegida“, tiek AfD ar neonacių partija NPD, tiek dešinio sparno partija ProNRW ar „naujai atsivertę“ tolimosios dešinės snobai – visi, kurie rašė apie įvykius Kelne, džiūgavo.

Pvz., „PI-News“ vartotojas „Temper“ rašė: „Išprotėjusi kanclerė leido milijonams seksualiai išbadėjusių asocialių nelegalų iš Vidurio Rytų ir Afrikos atvykti į Vokietiją. Pagal Koraną, šviesiaplaukės germanų moterys yra „grobis“, kurios gali būti išnaudojamos savo įgeidžiams tenkinti arba paverčiamos vergėmis.“

 „eule54“ rašė: „Visa tai, ką padarė Merkel nelegaliai pakviesti negrai, čigonai ir arabai, buvo galima nuspėti.“

 „Stephan Tautz“  savo „Facebook‘e“ rašė: „Įsodinkite visus juos į laivą ir nuskandinkite Atlante.“

Būta netgi baisesnių įrašų. Tačiau panašios žinutės siunčiamos ir kur kas subtilesniu būdu. Thomas Schmidtas tinklaraštyje, priklausančiame naujosios dešinės žurnalui „Sezession“, rašo apie „vykstančius populiacijos mainus“.

Žurnale „Balue Narzisse“, taip pat dešiniojo sparno publikacijoje, Felixas Menzelis rašo apie tai, kad reikia „išvaryti neintegruotus užsieniečius, nutraukti socialinių pašalpų mokėjimą naujiems atvykėliams ir atidaryti pabėgėlių centrus Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose“.

Ir žinoma, nereikėtų užmiršti iBjörno  Höcke iš AfD. „Facebook‘e“ jis rašė: „Įvykiai Kelno geležinkelio stotyje Naujųjų metų naktį buvo kultūros ir civilizacijos griūties ženklas mūsų šalyje. Šimtai moterų tapo grupės 1000 jaunų vyrų iš Šiaurės Afrikos aukomis.“

Kad ir kiek kartotum tokią nesąmonę, tai netaps tiesa. Tačiau netikslūs, išpūsti skaičiai rado kelią į pasaulinę žiniasklaidą.

(Bus daugiau)

Pagal Spiegel.online parengė Jurga Žiugždienė