Paulius Leonavičius išbando elektromobilį

Priėmus Klimato kaitos susitarimą Paryžiuje ir įsipareigojus iki 2050 m. neutralizuoti žmogiškosios veiklos poveikį atmosferai, viskas priklauso nuo tolesnių žingsnių. Šįkart su biofiziku ir Solet Technics specialistu, pardavimų vadovu Pauliumi Leonavičiumi kalbamės apie saulės energetikos perspektyvas Lietuvoje ir pasaulyje, verslo interesų ir aplinkosaugos sandūrą bei tai, kokie pokyčiai mūsų laukia artimiausioje ateityje.

Šiuo metu Marokas pasistatė milžinišką saulės elektrinę, kuri su laiku turėtų aprūpinti šalies sostinę reikiamu elektros kiekiu. Indija taip pat užsibrėžė instaliuoti dar 10.6 GW suminio galingumo saulės jėgainių, skirdama tam milijardus dolerių. Lietuvoje įteisinti mažų saulės jėgainių pagamintos elektros mainai su ESO (Energijos skirstymo operatoriaus) tinklais. Tai reiškia, kad alternatyvi saulės ir vėjo energetika šiuo metu pajėgi funkcionuoti tik sinchronizuota su tradiciniais elektros gavybos metodais, kad būtų subalansuotas poreikis su gamyba. Ar galima ir kaip spręsti šį elektros gamybos netolygumo klausimą?

Remiantis vieno iš Vokietijos atsinaujinančios energetikos strategijos kūrėjų ir pradininkų Jeremy Rifkino knyga „Trečioji pramonės revoliucija“, yra penki pagrindiniai atramos taškai – atsinaujinantys ištekliai, energijos akumuliavimas, elektromobiliai, išmanieji tinklai ir decentralizuota energijos gamyba.

Vienas iš reikšmingų elektros gamybos ir vartojimo subalansavimo būdų yra elektromobiliai, kurie atvykus į darbą būtų pastatomi įkrovimo stotelėje ir veiktų kaip akumuliatoriai. Kadangi tiek saulės, tiek vėjo elektros gamyba dienos metu viršija vartojimą, galima įkrauti akumuliatorius, o pritrūkus elektros paimti iš jų. Apskaičiavus, kiek pasaulyje yra automobilių ir panaudojus juos kaip mobiliuosius energijos kaupiklius, tai būtų gana geras subalansavimo būdas. Kitas balansavimo būdas yra mikrojėgainės, t. y. decentralizuota elektros gamyba. Tiek didesni pastatai, tiek daugiabučiai ir privatūs namai gali įsirengti privačius poreikius tenkinančias mikrojėgaines, kuriose dienos metu pagamintos elektros perteklius nukreipiamas ten, kur yra didelis vartojimas arba tiesiogkaupiamas akumuliatoriuose.

Kalbama, kad „Tesla motors“, didžiausia elektromobilių gamintoja, iki 2020 m. trečdaliu sumažins akumuliatorių kainą. Kai kurie ekspertai teigia, kad nesnaudžia ir jų konkurentai, „Panasonic“ ir kiti, kurie padidins akumuliatorių pasiūlą rinkoje ir dar labiau juos atpigins.

Be akumuliatorių, energijai balansuoti reikia išvystyti išmaniuosius tinklus, nes be jų niekaip neišsiversime. Viena vertus, ir dabartiniai tinklai Lietuvoje yra gana modernūs, bet iki išmaniųjų dar toli. Naudodamiesi išmaniaisiais tinklais galėtume dalintis elektra, kai kam nors jos reikia, o mes turime perteklių. Tai galėtų vykti ne vien valstybiniu, bet ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Galbūt kažkur nėra saulės, o Lietuvoje ji šviečia, tai galime išmaniaisiais tinklais greitai perduoti elektrą tiems, kam reikia, ir atvirkščiai.

Taip pat Lietuvoje yra Kruonio hidroelektrinė, kurios našumą dar galima didinti. Vadinasi, jeigu šalyje apsiniaukę ir nėra vėjo, kuriam laikuigalime naudotis sukaupta hidroenergetika.

Aišku, su kiekviena atsinaujinančia energetika reikia keisti ir žmonių vartojimo įpročius. Čia vėlgi viskas priklauso nuo išmaniųjų technologijų ir protingo vartojimo. Jeigu esame darbe ir matome, kad yra visiškai giedra diena, o mums reikia išsiskalbti drabužius, galime telefonu įjungti skalbiamąją mašiną ar jau iš anksto būti užprogramavus, kad ji įsijungtų dienos metu, kai saulės jėgainėse pagaminama daugiausiai elektros. Namų buities prietaisai sektų atmosferos oro pokyčius ir pagal tai įsijungtų, kad pagaminama elektra būtų suvartojama vietoje, kai elektra rinkoje yra brangiausia. Taigi reikėtų išmokti vartoti elektrą, kada jos pagaminama daugiausia.

Solet Technics archyvo nuotrauka

Per kiek laiko įmanoma įgyvendinti išvardytas priemones? Tarkime, Paryžiaus susitarimas siekia iki 2050 m. neutralizuoti žmogiškosios veiklos poveikį aplinkai. Kiek laiko gali užtrukti transporto sektoriaus perorientavimas? Kol kas akumuliatoriai ir sunkūs, dideli ir brangūs, o atstumai, kuriuos gali nuvažiuoti neįkrautas automobilis, nedideli. Įkrovimo stoteles Lietuvoje taip pat galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Visam tam reikia laiko ir politinės valios.

Taip, šiuo klausimu politinės valios iš tikrųjų reikia, kadangi energetika yra viena iš pažeidžiamiausių sferų ir didžiausią reikšmę žmonijai turinčių sričių. Joje susikerta skirtingų sričių interesai – ir iškastinio kuro lobistai, ir žaliosios energetikos entuziastai retkarčiaisperdeda skaičius, ir šie tampa nerealūs.

Drįsčiau teigti, kad realu išplėtoti elektromobilių rinką iki 2030 m. Lietuvoje jau tenka pamatyti vieną kitą elektromobilį, o jų spartesnį atsiradimą paskatintų reikiamos infrastruktūros plėtra. Lietuvos elektromobilių asociacijos vadovas Laurynas Jokužis jau turi planą, kaip iki 2020 m. gerokai padidinti įkrovimo stotelių skaičių ir taip pademonstruoti, kad Lietuva neatsilieka nuo Estijos.

Didžiąją dalį saulės energetikos įrengimo kainos sudaro saulės moduliai ir akumuliatoriai. Kokios perspektyvos ją sumažinti, nes nuo to greičiausiai priklausys elektromobilių patrauklumas?

Saulės elektrinių įrengimas buvo brangus, tačiau per pastaruosius 5 metus jis atpigo penkis kartus ir gaminamos elektros savikaina tapo mažesne nei mažmeninė elektros kaina vartotojams. Saulės energetikos kainų mažėjimas yra sulėtėjęs, tačiau sulėtėjimą kompensuoja didėjantis jėgainių efektyvumas, kai tokiame pačiame plote galima pasigaminti daugiau elektros.

Solet Technics archyvo nuotrauka

Kiek teko kalbėtis su bendraminčiais ir skaityti žmonių atsiliepimus, daugelis yra nusivylę ir teigia, jog nepirks elektromobilio tol, kol su vienu pakrovimu nenuvažiuos tiek, kiek su vidaus degimo varikliu varomu automobiliu. Tačiau kiekvienas, įsėdęs į „Tesla motors“ ar kito gamintojo sukurtą elektromobilį, paspaudęs akseleratoriaus pedalą maloniai nustemba, nes nuo pat pirmų akimirkų vairuotoją guldo prie sėdynės. Man pačiam teko išbandyti „KIA“ gamintojo elektromobilį, kuris visiškai nebuvo panašus į sportinį modelį, tačiau su juo važiuoti buvo labai malonu ir patogu.

Kita vertus, jeigu daugiausia automobilį naudojame mieste, nuvykti iš namų į darbą, parduotuvę ir atgal, tai visiškai užtenka ir dabartinių elektromobilių. Mano testuoto automobilio kaina rinkoje tuo metu buvo apie 30 000 eurų. Taip, jis dar šiek tiek brangesnis negu vidaus degimo varikliu varomas vidutinės klasės automobilis, bet kaina jau artėja prie mūsų naudojamų automobilių kainos. Jeigu pavyks greitu laiku patobulinti akumuliatorius, kad vienu įkrovimu būtų galima nuvažiuoti didesnį atstumą, tada ir kiti automobilių gamintojai persimes prie elektromobilių gamybos, kas natūraliai sumažins jų kainą rinkoje.

Turbūt sutiksite, kad elektromobilis nebūtinai yra ekologiškas – priklauso nuo to, kaip pagamintą elektrą jis naudoja. Jeigu elektromobilis bus varomas elektra, pagaminta šiluminėje elektrinėje, jo ekologiškumas apsiribos tuo, kad gatvėse bus mažiau smogo.

Taip, neabejotinai reikia lygiagrečiai vystyti atsinaujinančią energetiką.

Šiuo metu Lietuvoje sparčiausiai vystosi vėjo energetika, nors pagal saulės energijos kiekį, tenkantį vienam kvadratiniam metrui, Lietuva nenusileidžia saulės energetiką stipriai plėtojančiai Vokietijai. Kokių įstatymų pakeitimų reikėtų Lietuvoje, kad suaktyvėtų saulės jėgainių įrengimas? Ar pagrįsti saulės energetikos vystymo planai (Atsinaujinančios energetikos įstatyme buvo nurodyti 10 MW) palyginti su 850 MW vėjo jėgainių galia, kurios prašo vėjininkai?

Pagal tuo metu galiojusį Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą buvo vykdomi aukcionai dideliems koncentruotiems nemažų investicijų reikalaujantiems vėjo parkams, o saulės energetikos plėtrai buvo dalinamos kvotos su 30 kW galios apribojimu vienai elektrinei.

Šiuo metu Lietuvoje jau yra įrengta apie 70 MW galios fotovoltinių saulės elektrinių, kurių ypač pagausėjo, kai buvo išduodamos kvotos su taikomais skatinamaisiais tarifais. Vėjo energetikai iki šiol taikomas skatinamasis tarifas 12 metų laikotarpiui. Taikant skatinamąjį tarifą saulės elektrinėms, dalis verslininkų pasinaudojo susidariusia palankia situacija, kas sukėlė visuomenės pasipriešinimą.

Kol saulės energetikai vystyti skirtas projektas pasiekė Seimą ir buvo priimtas, praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį įvyko silicio gavybos revoliucija, gerokai atpiginusi saulės elementų ir modulių gamybą. Stipriai atpigus saulės elektrinėms, jų skaičius labai išaugo tiek Vokietijoje, tiek kitose šalyse. Mūsų verslininkai, apskaičiavę atsiperkamumą su skatinamuoju tarifu, pamatė, kad po keleto metų investicijos jau neš pelną, todėl gerai išnaudojo subsidijų galimybę. Taip Lietuvoje iškilo komercinės saulės elektrinės.

Tada įstatymų leidėjai išsigando visuomenės spaudimo, ir naujų kvotų su skatinamuoju tarifu išdavimas buvo sustabdytas. Skandalui nuslūgus, po Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo pakeitimų įsigaliojo pagamintos elektros mainų sistema, kur gaminama saulės elektra būtų naudojama išskirtinai savo poreikiams su galimybe kaupti susidariusį elektros perteklių. Tai reiškia, kad žmonės, pasistatę saulės jėgainę, dienos metu pagamintos elektros perteklių gali atiduoti į tinklą, o jos prireikus vakare ar žiemą ją atsiimti. Pati idėja gera, tačiau buvo padaryta ir klaidų.

Viena iš jų ta, kad ESO nubraukia visą sukauptą perteklių sausio 1 dieną. Pagal dabartinę tvarką, negalima likti skolingam skirstomiesiems tinklams. Vadinasi, jeigu gyventojas suvartojo daugiau elektros nei pagamino, kas mėnesį turi atsiskaityti su ESO įprastais tarifais. Taigi saulės jėgainės savininkas negali likti skolingas, tačiau gali tinkluose palikti pagamintos elektros perteklių ir taip kaupti sau rezervą. Akivaizdu, kad daugiausia elektros pagaminama vasarą, o jeigu elektrinė apskaičiuota padengti metinį individualaus savininko elektros poreikį, vadinasi, per vasarą sukauptas elektros perteklius turėtų būti sunaudotas sausio ir vasario mėnesiais, kai jos labiausiai reikia. Tačiau pagal dabartinius įstatymus, sausio 1 d. nubraukiamas visas tinkluose sukauptas perteklius, ir vartotojas netenka savo sukauptos galios. Vadinasi, dvipusė apskaita ne iki galo padeda saulės jėgainių savininkams apsirūpinti „žaliąja“ elektra ištisus metus.

Kitas atsiradęs minusas yra tai, kad, norint atsiimti iš tinklo savo sukauptą elektrą, reikia sumokėti už ESO patiriamas skirstomųjų tinklų eksploatavimo išlaidas. Dabartinis mokestis, saulės energetikos šalininkų nuomone, yra gerokai išpūstas jau vien todėl, kad saulės jėgainių elektra tariamai patenka į vidutinės ir aukštos įtampos tinklus, nors privačių iki 10 kW galios mikrojėgainių dienos metu pagaminta elektra yra sunaudojama aplinkinių namų ar pramonės objektų, tačiau nepatenka į vidutinės ir aukštos įtampos tinklus.

Vėlgi, norint paskatinti individualių saulės jėgainių įrengimą, reikėtų supaprastinti prijungimo prie tinklo tvarką. Šiuo metu sutvarkyti dokumentus tiek su Valstybine energetikos inspekcija, tiek su skirstomaisiais tinklais užtrunka apie pusę metų ir apskritai pats žmogus be konsultacijų nepajėgus to padaryti, nes yra stipri kontrolė ir būtina pateikti tam tikrus atestatus priduodant ir eksploatuojant elektrinę. Paprastai dokumentus tvarko įmonės, kurios įrengia elektrines ir žino visą teisinę sistemą. Taigi reikėtų supaprastinti visą tvarką, kaip, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur užtenka žmonos leidimo įrengti ant stogo saulės modulius. Lietuvoje reikia ne po vieną kartą varstyti skirtingas duris.

Be to, šiuo metu norint įdiegti dvipusę apskaitą, privaloma įrengti dvipusės eigos skaitiklį, o visa finansinė našta gula ant vartotojo pečių, nors skaitiklis lieka ESO turto dalimi. Mano nuomone, šias išlaidas reikėtų pasidalinti. Be to, neadekvatus yra ir reikalavimas įvado galingumui. Norėdamas įsirengti 10 kW galingumo jėgainę, vartotojas turi turėti bent 20 kW galios įvadą, nors tokio galingumo greičiausiai niekada neišnaudos. Tai vėlgi papildomos finansinės išlaidos. Išsprendus šias problemas, fiziniai asmenys galėtų lengviau pasinaudoti sistema ir įsidiegti privačias elektrines.

Dar vienas labai svarbus trūkumas, kad į šią dvipusės apskaitos sistemą nėra įtraukti daugiabučiai, o vienas iš Lietuvos energetinio efektyvumo didinimo tikslų yra daugiabučių renovacija. Gyventojai nori kartu įsirengti saulės elektrines, tačiau neturi galimybės dienos metu susidariusį elektros perteklių perduoti į tinklą. Į šią sistemą taip pat neįtrauktos verslo ir pramonės įmonės bei ūkininkai. Šiuo metu elektros kaupimo paslauga gali pasinaudoti tik fiziniai asmenys ir viešosios įstaigos.

Per kiek laiko dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje atsiperka privačiame name ar žemės sklype įrengta nedidelio galingumo (iki 10kw) saulės jėgainė?

Dabar tokio galingumo jėgainė atsiperka maždaug per 12 metų, o jos gyvavimo trukmė yra apie 25 ar 30 metų. Daugelis saulės modelių gamintojų suteikia 25 metų garantiją.

Gali būti ir taip, kad po 25 metų saulės jėgainės našumas bus 80 proc. jos pradinės galios, o per tą laiką gerokai ištobulės technologija ar išaugs vartotojo energijos poreikis. Todėl tikėtina, kad jau po 15 metų norėsime pakeisti turimus modelius efektyvesniais. Galbūt tuomet jau būsime nusisukę nuo puslaidininkių saulės modulių, o per tą laiką juos bus pakeitę organiniai elementai, nors kol kas jų efektyvumas labai menkas.

Solet Technics archyvo nuotrauka

Nors saulės jėgainės eksploatacijos metu neišmeta į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau, vertinant visą gyvavimo ciklą, gaminant plokštes, naudojamos agresyvios cheminės medžiagos, elektra, vanduo, o pasibaigus plokščių galiojimui, lieka elektroninės atliekos. Ar saulės energetika tokia švari, kaip deklaruoja? Kas daroma mažinant jos neigiamą poveikį aplinkai?

Tenka pripažinti, kad žmogaus gyvenimas Žemėje savaime nėra „žalias“, sukuriame kažkokią antropogeninę taršą, tačiau klausimas sukasi apie jos mastą. Taip, gaminant saulės modulius į atmosferą išmetamas tam tikras šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, bet jeigu lyginsime, kiek anglies dioksido dujų išmetama pagaminti vienai kilovatvalandei elektros deginant anglį, dujas ar naudojant saulę, matysime didžiulį skirtumą. Anglimi kūrenamos elektrinės 1 kWh pagaminti išmeta apie 1 kg dujų, o saulės jėgainės (imant visą gyvavimo ciklą) išmeta – 30–40 g. Pagaminti vieną saulės modulį mums reikia sunaudoti apie 420 kWh elektros energijos, o vienas modulis per metus pagamina vidutiniškai 240 kWh elektros. Galime sakyti, kad įrengus saulės jėgainę CO2 emisijos susilygins per dvejus metus, o visus kitus darbo metus emisijos bus nulinės. Vadinasi, likusius 23 eksploatavimo metus išvengsime nepageidaujamų emisijų.

Populiariausi fotovoltiniai saulės moduliai, kurių pagrindas yra silicis ir tam tikri metalai, yra tinkami perdirbti, ir 90 proc. saulės modulių perdirbami bei panaudojami gamybai antrą kartą. Vokietijoje yra sukurti saulės modulių perdirbimo punktai, veikiantys „žaliosios ekonomikos“ principu, ir vartotojai, norintys atsikratyti modulių, gali grąžinti juos gamintojui arba nuvežti tiesiai į perdirbimo įmonę. Kalbant apie akumuliatorius, jų tarnavimo trukmė vis ilgėja ir vis mažės per gyvenimą sunaudojamų akumuliatorių komplektų kiekis. Juos perdirbant galioja ta pati stebėsena ir kontrolė, kaip ir perdirbant dabartiniuose automobiliuose naudojamus akumuliatorius. Vis dėlto saulės energetika yra pati švariausia mums šiuo metu prieinama energetika.

Atsinaujinančios energetikos įmonės prisidengia švara, žalumu ir ekologija, tačiau iš esmės tai yra elementarūs verslo interesai. Kiek valstybė turėtų remti šį sektorių, o kiek labiau jį palikti laisvosios rinkos savieigai?

Visų pirma tenka pripažinti, kad verslo interesų čia yra tikrai apsčiai. Dėl šios priežasties Europa jau riboja Kinijoje pagamintų saulės modulių patekimą į savo rinką, nes ten nėra patikimos kontrolės ir neatsakingai elgiamasi su gamybai naudojamomis agresyviomis medžiagomis. Po keleto pasaulyje nuskambėjusių incidentų kai kurios gamyklos buvo nubaustos ir uždarytos.

Nors ir iš Kinijos tiesiogiai importuoti buvo uždrausta, ji sugebėjo įsteigti fiktyvias įmones Taivane ir deklaruoti, kad tai šioje šalyje pagaminti moduliai, nors Taivane jokių gamyklų nebuvo. Taigi verslo interesų čia tikrai yra apsčiai, todėl būtina įsigyti tik sertifikuotą įrangą. Europoje yra tikrai stipri kontrolės sistema, o kokybės reikalavimai vis auga.

Norint įvykdyti Paryžiaus susitarimą, skatinamosios priemonės yra būtinos. Turtingesnės šalys galbūt yra pajėgios tą įvykdyti ir be skatinamųjų priemonių, tačiau kadangi pasiekėme savo išsivystymo lygį degindami iškastinį kurą, dėl ko dabar esame tokie, kokie esame, turime skatinti ir remti besivystančias šalis, kad jos galėtų pasiekti tai, ką turime, nekartodami mūsų klaidų ir neišmesdami į atmosferą žalingų dujų.

Lietuvoje taip pat planuojamos skatinamosios priemonės, todėl manau, kad atsinaujinanti energetika plėtosis gana sparčiai. Remiantis Europos energetikos komisijos išvadomis, Baltijos šalys pripažįstamos kaip geriausia terpė saulės ir vėjo energetikai vystyti. Skaičiuojama, kad vien vėjo energetikos galios potencialas Lietuvoje, įskaitant Baltijos jūrą, yra 1500 MW.