Krašto apsaugos ministerijos nuotr.

Šįkart dienoraščio ištrauka šiek tiek kitokia – Martynas dalijasi kalba, pasakyta Sausio 13-osios minėjime Marijampolėje, prie Lietuvos laisvės gynėjo Rimanto Juknevičiaus kapo. Martyno noras atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje nebuvo atsitiktinis – jis gimęs ir augęs šiame mieste. Simboliška, kad vienas iš keturiolikos mūsų laisvės gynėjų, 1991 metais kritusių prieš kraugerišką jėgą, buvo dvidešimt ketverių metų marijampolietis Rimantas Juknevičius. Abu – Rimas ir Martynas – yra baigę 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Sūduvos gimnazija).

Sveiki marijampoliečiai, sveiki miesto svečiai, sveiki kariai.

Žinote, gyvenimas pasiutusiai įdomus. Visų pirma, taip jau susiklostė, kad mokiausi Rimanto Juknevičiaus vidurinėje (dabartinėje Sūduvos gimnazijoje). Su mokyklos kolektyvu nuolatos dalyvavome tokiuose minėjimuose, kaip ir šiandienos. Juose netiesiogiai pažinau Rimą ir ėmiau suvokti, kas yra svarbiau už mus pačius. Ėmiau suvokti laisvę ir Lietuvą ne kaip duotybę, o kaip mūsų atsakomybę. Su tokiu suvokimu išėjau į pasaulį. Lygiai prieš metus Maroke, kur buvau išvykęs pagal studijų mainų programą, apie Sausio 13-ąją ir jos svarbą mums, lietuviams, pasakojau šimtui vietinių arabų. Šiandieną stoviu prieš jus ir kalbuosi su savais. Apie laisvę ir atsakomybę jai.

Kad laisvę bei atsakomybę suprastume, pasiremsiu Rimo ir kitų laisvės gynėjų pavyzdžiu. Žūties naktį Rimui buvo dvidešimt ketveri metai, šiemet jam būtų sukakę penkiadešimt. Noriu pabrėžti, kad net septynių iš keturiolikos, t.y. pusės, iš Sausio 13-osios aukų amžius nesiekė dvidešimt penkerių metų. Ignas Šimulionis apskritai skaičiavo tik aštuonioliktuosius savo gyvenimo metus. Ženkliausia Sausio 13-osios gynėjų dalis buvo tokie patys jaunuoliai kaip mes. Apie Rimantą rašo, jog jis buvo nesvietiškai padykęs, labai mėgo ir gerai žaidė krepšinį. Vaikino tėvai nelepino, auklėjo taip, kad suvoktų, jog viską užsidirbti turi pats, todėl vasaromis su broliu darbavosi sode, nešiojo plytas, dirbo kitus pagalbinius darbus. Taigi, Rimas buvo lygiai toks pat paprastas vaikas, kokiu buvome kiekvienas, susidūrė su tomis pačiomis žemiškomis problemomis ir laimėmis, su kuriomis susiduriame mes.

Ir vis dėlto, kai kuo Rimas bei kiti laisvės gynėjai nuo mūsų skiriasi iš esmės. Jų gyvenimai mus moko, ką reiškia gyventi be laisvės. Pačiam Rimui teko tarnauti Sovietų kariuomenėje, svetimai valstybei atiduoti dvejus savo gyvenimo metus. Joje, net neabejoju, Rimas suprato, kokia baisi ir naikinanti ginklų jėga. Savo ruožtu, Lietuva tomis dienomis buvo ginkluota tik dainomis ir gaisrinėmis vandens žarnomis. Negana to, prieš laisvės gynėjus stovėjo ir to meto politinės aplinkybės. Lietuviai savo laisvės siekė vienumoje. Vakaruose ne tik kad beveik neturėjo sąjungininkų, bet dar ir buvo kaltinami pagalių kaišiojimu sovietų vadovybei, kuri savo pertvarkymo ir atvirumo politika esą suteikė Sovietų Sąjungai „žmogišką veidą“. Vakarai paprasčiausiai nenorėjo kenkti nuosaikiomis laikytoms komunistų jėgoms, kurioms mūsų nepriklausomybė reiškė mirties nuosprendį.

Mes, savo ruožtu, šiandieną turime gerai ginkluotą ir aprūpintą Lietuvos kariuomenę, kuriai po Kremliaus karinių avantiūrų Gruzijoje, Ukrainoje ir Sirijoje pagaliau imame skirti prideramą dėmesį. Taip pat pagaliau esame gerbiama ir vertinama tautų bendruomenės dalis, kurios laisvės sargyboje įsipareigoję stovėti ne vieni mes, bet ir galingiausias pasaulyje karinis aljansas – NATO.

Bet, galų gale, Lietuva vėl, kaip tomis sausio dienomis, ėmė šauktis savo vaikų. Kaip ir Rimas, kaip ir kiti laisvės gynėjai, mes atsiliepėme. Beveik 3000 mūsų. Kodėl? Atsakysiu Rimo žodžiais, kuriuos tardavo paklaustas, kodėl nuolatos rizikuoja įsivelti į konfliktą gindamas silpnesniuosius: „Kas, jei ne aš?“

Beveik 3000 mūsų. Kodėl? Atsakysiu Rimo žodžiais, kuriuos tardavo paklaustas, kodėl nuolatos rizikuoja įsivelti į konfliktą gindamas silpnesniuosius: „Kas, jei ne aš?“

Rimai, nors ir beginklis, tada apgynei Lietuvą. Gaila, tačiau pasaulio akyse teisieji dažnai išgirstami tik piktadariui praliejus jų kraują. Išbėgus tavo kraujui Lietuvą ėmė pripažinti kitos pasaulio tautos, iš kurių pirmoji buvo Islandija.

Šiandieną Lietuvos sargyboje stoviu aš ir mano draugai. Priešingai nei jūs, laisvės gynėjai, mes turime ginklų, žinome, kaip juos naudoti, ir Dievas mato, Rimai, jais ginsime Lietuvos laisvę. Nes mes, kaip ir tu, vertiname savo laisvę bei suprantame atsakomybę jai. Nesame kraugeriai, nieko pulti neketiname. Mes mylime gyvenimą ir nenorime su juo skirtis.

Bet, Rimai, kas, jei ne mes, bus laisvės gynėjai? Kas, jei ne mes, pasipriešins blogiui?