Olimpiadų laimėtojų pagerbimo Seime metu

Susitikome pasikalbėti su Ignu Kriaučiūnu, vienu iš septynių Lietuvos abiturientų, penkis valstybinius egzaminus išlaikiusiu šimtu balų. Tai pokalbis ne tik apie mokslus, bet ir apie meilę Lietuvai.

Ignai, Tau pavyko labai gerai išlaikyti mokyklos baigiamuosius egzaminus, tačiau Tu nusprendei likti ir studijuoti Lietuvoje. Kodėl? Juk galėjai pasirinkti studijas užsienyje.

Kodėl čia, Lietuvoje? O kam tas užsienis, jei ir Lietuvoje gera. Čia aš galiu kalbėti savo gimtąja kalba. Lietuva gali pasigirti nuostabia gamta, švariu oru, palankiu klimatu. Papročiai ir kultūra taip pat man pažįstami. Be to, aš pasirinkau specialybę, kurios studijų kokybė Lietuvoje yra tikrai gera. Todėl nematau nei vienos svarios priežasties, kodėl turėjau išvykti į užsienį.

Tačiau gyvenant užsienyje galima praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitų šalių papročiais, kultūra, išmokti užsienio kalbos...

Tai tikrai dideli privalumai, tačiau į užsienį galima išvažiuoti ir trumpam laikui, pavyzdžiui, nuvažiuoti kaip turistui arba išvykti į mainų programą... O pasižvalgius svetimoje šalyje, pasisėmus naujų žinių, visada galima grįžti Tėvynėn ir jas pritaikyti. Aš pats, asmeniškai, tokio varianto nesvarsčiau, bet ir neatmečiau. Juk mes, lietuviai, tikrai turime ko pasimokyti iš svečių šalių, jų kultūrų. Tačiau liūdna, kad dauguma išvažiuojančiųjų ten ir lieka. Galbūt juos sužavi svetima kultūra, kitoks gyvenimo būdas ar platesnės karjeros galimybės.

Šimtukininkų pagerbimas Valdovų rūmuose

Kaip Tu manai, Ignai, kokiomis vertybėmis pasižymintį žmogų būtų galima pavadinti patriotu?

Visų pirma jis turi gerbti demokratiją. Nes demokratija – tai visos tautos balsas. Taigi, patriotas privalo tikėti savo tauta ir tos tautos sukurta valstybe. O jeigu žmogus tiki ir pasitiki savo tauta, tai jis jaučia pasitikėjimą ir savo kaimynu, kraštiečiu, kolega, nes mes visi, nepaisant pavardės, pareigos ar socialinės padėties, turime kažką bendro. Esame vienos tautos dalis. Taip pat, patriotas turėtų suprasti, kad kiekvienas iš mūsų turi teisę ir pareigą prisidėti prie valstybės valdymo. Tačiau joks žmogus, save vadinantis patriotu, negali prisidėti prie diktatūros, despotizmo kūrimo, nes tai atima pasirinkimo teisę iš visos tautos. Taigi, demokratiškumas yra, ko gero, svarbiausia patrioto vertybė. Antra, patriotas turi mylėti savo artimą. Priimti kaip brolį kiekvieną žmogų, tiek savo tautietį, tiek svečią iš užsienio. Žinoma, kiekvienam žmogui patriotizmas asocijuojasi su vis kitokiomis vertybėmis. Tikrai yra žmonių, kurie vadina save patriotais, tačiau nemyli ne tik savo tautiečio, bet net ir kaimyno. Taigi, mano nuomone, demokratija ir meilė artimui yra pačios svarbiausios patrioto vertybės.

Vadinasi, geras žmogus nebūtinai yra patriotas, o patriotas tikrai yra geras žmogus?

Geras žmogus... Tai labai subjektyvu. Vienas žmogus gali būti geras man, tačiau ne toks geras kitiems. O patriotą veikiau būtų galima pavadinti geru tautiečiu. Jis tikrai nėra geras visiems, kiekvienam iš mūsų.

Geografijos olimpiada, Rusija

Šventasis Augustinas yra pasakęs, kad labiau už Tėvynę mylėti reikia tik Dievą. O kokia Tavo nuomonė apie šių vertybių vietą žmogaus gyvenime?  

Mano nuomonė šiek tiek kitokia. Mano galva, tarp Dievo ir Tėvynės turi būti žmogus. Taigi, iš to išplaukia tokios vertybės kaip taika, santarvė ir gailestingumas.

Praėjusią vasarą Tau teko dalyvauti pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Susipažinai su daugybe kitų tautybių žmonių, prisilietei prie kitų tautų kultūros. Kaip tai pakeitė Tavo požiūrį į Lietuvą? Pradėjai ja dar labiau didžiuotis, o gal atvirkščiai, gėdytis?

Visų pirma, supratau, kad Lietuva, nors ir yra vadina dainų šalimi, tačiau patys lietuviai nedainuoja. Mes, jaunoji karta, tiesiog nebemokame liaudies dainų. Dar daugiau. Mes nepažįstame savo kultūros. Ir man dėl to tikrai gėda. Pavyzdžiui, latviai mokėjo neapsakomai daug liaudies dainų ir jie jas dainuodavo visur, bet kokia proga jie, visa komanda, užtraukdavo liaudies dainą. Aš pats tiktai pernai išmokau keletą lietuvių liaudies dainų ir tikrai tuo džiaugiuosi bei didžiuojuosi.  Tiesą sakant, nors jaunimas yra globalesnis nei vyresnių kartų žmonės, kultūrų skirtumai jaučiasi. Ir labai malonu, kad kitų šalių jaunieji geografai žino apie savo gimtąsias valstybes tikrai daugiau negu vidutinis tos šalies gyventojas. Todėl bendravimas su jais, žinių ir pažinimo aspektu, yra tikra atgaiva. Tai tiesiog neįkainojama patirtis.

O kaip pristatėte Lietuvą užsieniečiams?

Per oficialų prisistatymo vakarą visiems parodėme nuostabių vaizdų iš knygos „Neregėta Lietuva“. Prisistatymo pabaigoje padainavome ir dainą „Ant kalno mūrai“, nors ši daina yra ne lietuvių liaudies, o slavų kilmės. Deja, toli gražu ne visi komandos nariai ją mokėjo, kai kuriems teko ir žodžius priminti. O pasibaigus prisistatymui, reprezentuoti Lietuvą stengėmės mandagiu ir kultūringu elgesiu, savo žiniomis, pagarba kitoms kultūroms ir, žinoma, rezultatu, pasiektu šioje pasaulinėje olimpiadoje. Tačiau gaila, kad Lietuva žinoma tik artimiausiems kaimynams, o tolimesnėms šalims, net geografams, mes tamsus ir ūkanotas kraštas.

Šimtukininkų pagerbimas Marijampolėje. Ignas su drauge Aiste

Kaip manai, kodėl lietuviai savo liaudies dainų nemoka ir nebrangina, o štai kitų, net ir mažesnių, tautų atstovai puikiai išmano savo kultūrą, ją gerbia ir myli?

Galime žvelgti atgal į istoriją. Pavyzdžiui, Latvijoje liaudies daina, kaip kultūros ir tautiškumo simbolis, yra žymiai stipresnis. Jie netgi dainų šventes anksčiau rengti pradėjo negu Lietuva. Bet vien tuo pasiteisinti negalima. Štai, pabandžius paieškoti internete lietuvių liaudies dainų, rasite. Tačiau dauguma jų perdainuotos, paverstos užstalės dainomis. Tai dažnai atbaido jaunimą. Trūksta  patrauklaus ir lengvai prieinamo šaltinio, iš kurio lietuviai galėtų mokytis savo liaudies dainų. Dauguma jaunimo yra lengvai suviliojami kosmopolitiška dvasia. Aš negaliu atsistebėti, kai per renginius tiek mokykloje, tiek kitose viešose erdvėse, lietuviai dainuoja angliškas dainas. Publika ploja, mėgaujasi tuo. Atrodo, kad dainuoti lietuviškai, jau nekalbant apie liaudies dainas, yra nepatrauklu, nepopuliaru ar netgi gėdinga. O galbūt trūksta valdžios dėmesio, reklamos, agitacijos, kad lietuvių kultūra, liaudies dainos nėra tik atgyvena, dulkanti muziejuose, ar senų moterėlių reikalas. O užtektų, kad kiekvienas lietuvis išmoktų bent po dešimt lietuvių liaudies dainų. Juk lietuvio gyvenimą nuo gimimo iki mirties lydėjo daina. Tad kodėl mes, šiuolaikiniai lietuviai, negalėtume į savo buitį priimti lietuvišką dainą?..

Kalbino Aistė Brusokaitė

2015 m. Nr. 9