Straipsnis buvo publikuotas „Naujojo židinio“ žurnale prieš naujuosius metus.

Artėjant Naujiesiems metams, kai kurie jau nusiteikę dar kartą, galbūt šimtąjį pažiūrėti garsųjį Likimo ironija arba po pirties... Šiais metais galime tikėtis, kad filmas tikrai bus parodytas, nes garbingo amžiaus sulaukęs mirė žymusis režisierius Eldaras Riazanovas. Galbūt iki Naujųjų bus atrasta proga parodyti Tarnybinio romano abi dalis arba 1956 m. Karnavalo naktį su dar labai jauna Liudmila Gurčenko, pagrindinį sovietinį naujametinį filmą, kol nebuvo sukurta Likimo ironija. Šie filmai vis dar vadinami „kultiniais“. Per dvidešimt metų „kultiniu“ netapo joks vakarietiškas filmas, ir apskritai joks naujas į ekranus užklydęs filmas.

Kokia yra sovietinių filmų paslaptis, su kokiu dabar turimu ar siekiamu pasaulėvaizdžiu jie rezonuoja? Kas tokio yra lietuvio galvoje, kad jo akys atsiveria į šių filmų pusę? Tiesa, pagal tai, kokie šiandien Lietuvoje rodomi filmai, sunku spėti auditorijos nuostatas. Tačiau jei jų niekas nežiūrėtų, jie ir nebūtų rodomi. Na, net jei jų rodymas ir susijęs su kokiu „sąmokslu“ prieš Lietuvos visuomenę, svarbu suprasti, kokia to sąmokslo esmė.

Žinia, paminėtieji filmai talentingai sukurti, buvo vieni retų pramoginių filmų, skirtų visuotiniam vartojimui. Jie buvo nuolat rodomi, tačiau vien suformuotu įpročiu negalėtume paaiškinti jų žiūrimumo. Šie filmai perduoda žinią, kuri išgirstama bei priimama ir šiandien.

Negalima neigti, kad ši žinia susijusi su tam tikra laisve. Sovietmetis ugdė infantilų žmogų, kurio veiksmus ir jausmus turėjo reguliuoti ir kontroliuoti politinė sistema, draugai, bend­radarbiai. Jis buvo nuolat įspraustas į pareigų visuomenei ir valstybei sistemą, jam nebuvo palikta galimybė gyventi savo savarankišką gyvenimą. Pramoginiai, o ypač naujametiniai sovietiniai filmai pasakoja apie stebuklą, neįprastą dieną, kai žmogus tarsi išsilaisvina iš duotų taisyklių, apskritai iš politinio režimo priežiūros, ir žengia daugiau ar mažiau tvirtus savarankiškus žingsnius. Tokio filmo žiūrėjimas sovietiniam žmogui turėjo suteikti laisvės ir džiaugsmo pojūtį: žmogus ekrane veikia savarankiškai, daro pasirinkimus ne pagal taisykles, ir už tai jam negresia jokios bausmės. Pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis.

Filme Karnavalo naktis jaunimas, rengiantis Naujųjų metų sutiktuves kultūros namuose, sabotuoja sutiktuvių oficialiąją dalį. Jie suorganizuoja taip, kad scenoje kultūros namų vadovas vietoj metinės nuveiktų darbų ataskaitos išsitraukia iliuzionisto į kišenę jam įkištą gyvą balandį. Kviestinis „Žinijos“ draugijos lektorius, turėjęs skaityti 40 min. paskaitą „Ar yra gyvybė Marse“, prieš tai nuvedamas į bufetą. Kai prisivaišinęs įvairių gėrimų jis pasiekia sceną, tesugeba deklaruoti, kad į klausimą apie gyvybę Marse mokslas nepajėgus atsakyti, ir, publikos džiaugsmui, sušoka rytietišką šokį. Oficialiosios dalies dalyviai suglumę, o publika džiaugiasi ir linksminasi. Vyksmą stebi apsilankęs svarbus viršininkas su žmona, ir viskas jam labai patinka. Filmo pagrindas yra paaugliškas maištas darant ne tai, ką reikia daryti pagal taisykles, o improvizuojant, savarankiškai sprendžiant ir taip prisiimant asmeninę (turbūt nedidelę) riziką. Improvizuotojai trumpam tampa žmonėmis, asmenybėmis, individualybėmis, ir savo pokštais tokiais padaro kitus.

1976 m. sukurtos Likimo ironijos žinia – ta pati. Draugai, kaip yra pratę, Naujųjų metų išvakarėse susitinka pirtyje ir kiek padaugina. Tuomet vienas jų (Ženia Lukašinas) per klaidą įsodinamas į lėktuvą, skrendantį į Leningradą, kur patenka į labai panašų kaip Maskvoje, bet kitą pasaulį. Čia jis elgiasi kaip (bent iš dalies) savarankiškas individas, elgdamasis, kaip jam patinka ir kalbėdamas, ką galvoja: kritikuoja naujametiniam stalui parengtų vaišių skonį, ginčijasi, susimuša, linksminasi, įsimyli.

Abiem filmams būdinga, kad alkoholis veikia kaip pagrindinė transformuojanti jėga. Jis įgalina pasaulį išversti į kitą pusę ir iki tol oficialiems žmonėms suteikia žmogiškumo ir individualių bruožų. Alkoholis sovietiniuose filmuose yra būtinas laisvės stebuklo ingredientas.

Aptariamuose filmuose kalbama tarsi apie universalius dalykus: linksmybes per šventes, netikėtus žmonių susitikimus ir meilę. Tačiau jie perduoda žinią apie sovietinio pasaulio sandarą, apie žmogaus nelaisvumą ir kiekvienais metais įvykstančią šventę, kai galima tikėtis trumpo laisvės akimirksnio. Beje, šių švenčių blykstelėjimas žmonių gyvenimuose ir pasaulio tvarkoje nieko nepakeičia. Prasiveržęs spontaniškumas užges, žmogus toliau veiks įspraustas į kasdienybės įprastumą.

Likimo ironijos pabaigoje galima nuspėti, kad dviejų jaunų žmonių gyvenimai grįš į įprastas vėžes. Netyčia asmeniškumo sukeltas chaosas išnyks: Ženia grįš pas savo sužadėtinę, nervingai laukusią Maskvoje. Leningrade sutikta simpatija Nadia ištekės už savo išrinktojo Ipolito, kurį jos mama pavadino „geru žmogumi“. Trumpas laisvės ir jos sukurtos laimės blyksnis praeina, palikdamas tai, kas stabilu, likimiška ir „neironiška“, kur nesama asmenybės spontanikos ir proveržių.

Neatsitiktinai prieš keletą metų sukurtas filmo tęsinys ir prasideda nuo to, kad tas naujametinis įvykis dviejų susitikusių romantikų santykiuose nieko nepakeitė. Mergina ištekėjo už „gero žmogaus“, o vaikinas vedė sužadėtinę. Maža to, daugybę metų jie nė nesistengė susitikti. Juos suvedė kitas naujametinis atsitiktinumas, kai netikėtai susidūrė jų vaikai.

Sovietiniai Naujieji metai yra toks įvykis, kuriame pasaulis trumpam pasikeičia, žmogus tarsi iškrenta iš sovietinio gyvenimo. Tačiau burtai išsisklaido, gyvenimas grįžta kur buvęs ir niekas nepasikeičia. Naujieji metai įprastos tvarkos monolite ir jame įmūryto žmogaus gyvenime nepalieka net įbrėžimo. Stebuklas yra trumpas laisvės gurkšnis svetimame ir nelaisvame pasaulyje, su kuriuo žmogus taip ir neužmezga perkeičiančio ryšio.

Sovietinis pasaulis buvo pastatytas ant tikėjimo stabais – Leninu, partija ar plačiosios Tarybų šalies unikalumu nulemta istorija. Tai yra tam tik­ras religinis tikėjimas, labai artimas pagoniškajam. Tokiame pasaulyje veikia burtai ir žmogui nepavaldūs demonai, kurie kartais gali susimylėti jo atžvilgiu, iškrėsti kokį malonų pokštą, nors šiaip yra negailestingi. Riazanovo filmų populiarumą skatino ir tai, kad juose tikėjimas grindžiamas tuo, kas pavadinama „humanizmu“. Trumpa laimė atitenka žmonėms, kurie kasdieniame gyvenime yra geri, nieko neužgauna, nesiekia karjeros ir nelipa kitiems per galvas. Kitaip tariant, kuriems gyvenime nelabai sekasi. Geri dalykai jiems įvyksta tarsi atlygis už nuoširdumą ir net naivumą, už jų neišskirtinumą.

Kodėl ir kuo ši žinia gali būti patrauk­li šiandien? Sovietinių filmų žiūrėjimas ir nostalgija sovietmečiui remiasi susvetimėjimu su pasauliu, kuris nėra įveiktas. Tai rodytų, kad pasaulis iki šiol suvokiamas kaip vien jam žinomiems dėsniams paklūstanti tvarka (likimas), prie kurios žmogus gali prisitaikyti, bet negali nė menkiausiai pakeisti. Žmogus tegali tikėtis, kad šioje tvarkoje rasis jam palanki netikėta properša, kuri suteiks trumpos laimės, kol viskas vėl nugrims į nuasmenintą ir abejingą laiką. Gamtos cik­lai yra tarsi pačios gamtos užduotas pažadas tų properšų laukti. Naujieji metai išlieka reikšmingiausi. Jie iki šiol tarsi žada, kad metų virsme kažkas įvyks. Dažniausiai neįvyksta nieko, išskyrus iš ryto skaudamą galvą ir streikuojantį skrandį. Greta to švenčiame ir Jonines, kurios suvokiamos kaip tokio virsmo (nors ir silpnesnis) pažadas.

Kokios esama alternatyvos? Vakarietiškame ar, tiksliau, krikščioniškajame pasaulyje stebuklas reiškia visai ką kita nei pagoniškai sovietiniame. Pasaulio ateitis yra nenuspėjama, ir ji labai priklauso nuo žmogaus pasirinkimų ir veiksmų. Holivudiniuose filmuose apie Kalėdas stebuklas įvyksta pačiuose žmonėse. Jie tampa geresni, kažką supranta apie gyvenimo ir pasaulio tiesą, ir po to jų gyvenimas jau negali būti lygiai toks pat, kaip buvęs. Pasikeičia jie patys, per juos pasikeičia ir pasaulis, kuriame jie gyveno. Ši žinia perduodama įvairiais siužetais. Štai koks labai užsiėmęs ir visą laiką dirbantis šeimos tėvas, sunkiai sugyvenantis su žmona, beveik neleidžiantis laiko su vaikais, staiga praregi ir išsiblaivo nuo darboholizmo. Jis suvokia, kad brangiausia ir svarbiausia, ką turi gyvenime, yra šeima, tai, ką jis turi greta. Stebuklas nėra dovana geriesiems: būtent pikti, surūgę, nervingi ir nepatenkintieji staiga pasikeičia, nes atranda prasmę būti kitokiais. Tokie, kaip iš vaikų Kalėdas nusprendęs pavogti baisuolis Grinčas. Pasikeitus jam, iš esmės pakinta ir jo gyvenimas, taip pat – ir būklė pasaulio, kuriame jis yra. Stebuklo suteikta laimė neišsisklaido ir neišnyksta praėjus šventėms, o tvirtėja.

Sovietiniai filmai iš tiesų ir gali tapti kultiniais, nes juos norisi žiūrėti kiekvieną dieną. Kai pasaulis yra svetimas ir nutolęs nuo žmogaus, šie filmai pavaduoja taip norimas laimės ir laisvės akimirkas. Jie veikia kaip kvaišalai, kurių pavartojus vėliau paprastas gyvenimas atrodo dar niūresnis ir sunkiau pakeliamas. Minėti holivudiniai filmai yra visai kitokie. Jie pasakoja apie pokytį ir virsmą žmoguje, šeimoje ar bendruomenėje. Šis pokytis išveda į pasaulį. Jie rodo kelią, kaip įveikti pasaulio svetimumą. Kai tai jau įvyksta, nebėra jokio reikalo grįžti į pradžią. Tokius filmus galima užsimanyti dar kartą pažiūrėti tuomet, kai jie bent iš dalies užsimiršta.

Kuris iš šių pasaulių patrauklesnis ir kurio stebuklo laukiame? Ar laukiame, kad pasaulio laiko virsme bus akimirka ar valanda, kai galėsime pabūti tuo, „kas esame“, kad bus laikas, kai galėsime išsivaduoti nuo pasaulio ir tvarkos varžtų ir bent akimirką būti be suvaržymų? Ar laukiame akimirkos, kai pasikeisime, tapsime geresniais ir bent dalis pasaulio pasikeis drauge su mumis, įgaus mums reikšmingų prasmių? Laukiame Naujųjų metų ar Kalėdų stebuklo, likimo ironijos ar Kristaus gimimo paskelbtos atsinaujinimo žinios? Kad ir kaip vertintume, geruolis Ženia Lukašinas, visą gyvenimą kiekvienais metais atliekantis tradicinį pirties lankymo su draugais ritualą, yra nevilties personažas, net nepalyginamas su piktuoju pabaisa Grinču, per vienas Kalėdas tapusiu geriausiu vaikų draugu.

Naujasis židinys