Paskutiniuose Europos Parlamento (EP) rinkimuose signatarė Laima Andrikienė sulaukė milžiniško rinkėjų palaikymo – per 80 tūkstančių pirmumo balsų, tačiau mandatas darbuotis EP nebuvo pratęstas. Dabartinėje L. Andrikienės darbotvarkėje – humanitarinė parama karo sudraskytos Ukrainos žmonėms, bado ir neprievalgio, ypač vaikų, problemų sprendimas, taip pat neprotingo, o dažnai ir nusikalstamo antibiotikų naudojimo sukeliamų problemų sprendimas, pesticidų naudojimo ribojimo klausimai ir kitos temos. Jos kelionių maršrutai siekia ne tik Briuselį, bet ir Omaną, Taivaną, Indoneziją, kitus kraštus. Mintimis apie dabarties pasaulį kamuojančias problemas L. Andrikienė sutiko pasikalbėti su „Bernardinai.lt“ skaitytojais. Bendravo Valdas Kilpys.

Ką veikia Laima Andrikienė, palikusi Europos Parlamentą? Kaip Jūsų darbotvarkėje atsirado tokie klausimai kaip antibiotikai, pesticidai, neprievalgis? Humanitarinė parama Ukrainai – suprantamas dalykas, tačiau visa kita Lietuvos padangėje skamba neįprastai.

 

2014 metų spalį pasidaviau įkalbinėjimams ir tapau Briuselyje veikiančio tarptautinio fondo – PA International Foundation, turinčio padalinius, biurus ne tik Europoje, bet ir Kinijos sostinėje Pekine, Džakartoje (Indonezija) ir kitur, valdybos nare. Fondas pastaruosius kelerius metus veiklos mastus buvo sumažinęs. Iš manęs buvo tikimasi naujų temų, naujo proveržio, aktyvaus veikimo. Todėl ir mano narystė fondo valdyboje nėra formali, kai susirenkama porą kartų per metus darbų planams ar ataskaitoms aptarti ir patvirtinti. Esu aktyvi fondo valdybos narė, veiklos daug. Draugai juokauja, kad skraidau kiek mažiau nei dirbdama Europos Parlamente, bet darbų apimtis išliko didelė. Misijos nuveda ne tik Briuselį ar Kijevą, bet ir Omaną, Indoneziją, JAV. Fondo valdybos pirmininkas – buvęs Belgijos premjeras ir daugkartinis ministras profesorius Markas Eyskensas. Fondas – ne politinis, tačiau man svarbu, kad valdybos pirmininkas – Europoje žinomas ir gerbiamas krikščionis demokratas, tos pačios politinės šeimos narys.

PA International fondas – žinomas ir Lietuvoje. Kas Jus siejo su šiuo fondu, prieš tampant jo valdybos nare: draugystė su jo vadovais ar panašūs tikslai, Jūsų veikla Europos Parlamente?

 

Ir viena, ir kita. Fondo vadovai kviesdami dirbti kartu sakė: buvo laikas, kai dirbote tik savo tautai ir savo valstybei, vėliau dešimtmetį – Europos Sąjungai ir Lietuvai joje, dabar atėjo laikas dirbti visai žmonijai. Tiesa yra tai, kad problemos, prie kurių sprendimo tenka prisidėti veikiant tarptautiniame fonde, yra globalios, vienos valstybės ar net jų grupės jėgomis jų neišspręsime. Misija įmanoma, bet reikia tikslingo, koordinuoto, nuoseklaus ir atkaklaus veikimo.

Su fondo veikla artimiau susipažinau dirbdama Europos Parlamente, kai artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES kaip Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė buvau paprašyta vadovauti aukšto lygio susitikimui (Combating Malnutrition: Breakthrough Summit), vykusiam Briuselio rotušėje, kuriame dalyvavo Europos Komisijos, Europos Parlamento atstovai, ekspertai iš daugelio šalių ir tarptautinių organizacijų: Jungtinių Tautų, UNICEF, Pasaulio maisto programos (World Food Programme, WFP), Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) ir kitų. Taip mano darbotvarkėje atsirado nauja tema – badas, tiksliau, neprievalgis (malnutrition, undernutrition).

O kodėl būtent ši problema sulaukė tarptautinės visuomenės, pasaulio politinio elito dėmesio? Juk problemų – skaudžių, nusinešančių šimtus tūkstančių gyvybių, ne viena ir ne dvi.

 

Gal kam ir naujai nuskambės, bet viena su mūsų saugumu susijusių problemų – badas ir neprievalgis. Neprievalgio, ypač besivystančiose šalyse, pasekmės yra labai skaudžios, o kaina, kurią Europos Sąjunga sumoka, kovodama su tomis pasekmėmis – kelis kartus didesnė, nei ES kasmet skiriama humanitarinė parama ar parama maistu besivystančioms šalims.

Iš asmeninio patyrimo žinau, kad Lietuvoje, net kalbantis su išsilavinusiais žmonėmis, dažnai gali išgirsti klausimą: kodėl Europos Sąjunga skiria tiek daug paramos kitoms šalims, kai pačioms ES valstybėms, mūsų žmonėms tos paramos reikia?! Kodėl ES mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi krizėms įveikti Afrikoje, Azijoje ir kituose kontinentuose, o neskiriami ES valstybių gyventojams? Tokio ES elgesio priežasčių – ne viena, tačiau viena jų tiesiogiai susijusi su mūsų saugumu.

Problemos mastai yra skandalingai dideli: pagal JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) kartu su Pasaulio maisto programa (WFP) atlikto tyrimo pagrindu paskelbtą ataskaitą (2012), apie 870 milijonų žmonių pasaulyje gyvena pusbadžiu, iš jų 850 milijonų – besivystančiose šalyse. Tuo pačiu metu, kai vien Pasaulio bankas kasmet skiria 11 milijardų JAV dolerių neprievalgio problemai įveikti! Dar baisiau: kasmet daugiau nei 3 milijonai vaikų miršta nuo bado. Išvada aiški – veikiama netinkamai: pinigų išleidžiama daug, o rezultatai prasti.

Apie kokias pasekmes kalbate?

 

Šioje srityje dirbantys ekspertai, atliekantys tyrimus visose pasaulio šalyse ir regionuose, jau seniai įrodė, kalba bei rašo apie tai, kokie pakitimai vyksta nuolat neprivalgančio, pusbadžiu gyvenančio žmogaus organizme, svarbiausia – jo smegenyse. Didžiausios aukos – vaikai, tolesnėje perspektyvoje – visa visuomenė. Maži vaikeliai, kurie per pirmąsias tūkstantį savo gyvenimo dienų gyvena pusbadžiu ar yra maitinami nevisaverčiu maistu, to pasekmes jaučia visą likusį gyvenimą. Problema ta, kad neprivalgančio vaiko smegenyse per pirmuosius trejus gyvenimo metus įvyksta negrįžtami pokyčiai, ir nors vėliau jis gali maitintis visaverčiu, vitaminų ir mineralų prisotintu maistu, tai nepanaikina, neišgydo įvykusių pokyčių. Mokslininkai, ekspertai yra vieningi: dėl neprievalgio, skurdaus maitinimo kentėję vaikai užaugę turi bendrą bruožą – agresiją. Taip susiformuoja ir ateities visuomenė, kurios skiriamasis bruožas – agresija. Dar blogiau ir pavojingiau yra tai, kad tokią visuomenę galima valdyti, išnaudojant būtent šį jos bruožą, išprovokuojant agresiją ten ir tada, kai to kam nors reikia. Tie „kas nors“ gali būti ir jėgos šalies viduje, ir jos išorėje. Destabilizuoti padėtį konkrečioje šalyje ar visame regione norinčių netrūksta. Todėl neprievalgio problema yra ne tik žmogaus teisių problema, humanitarinė ar medicinos problema, bet daugiausia – valstybės, regiono ir viso pasaulio saugumo problema.

Europos Sąjunga visada nemažą užsienio politikai skirtą ES biudžeto dalį atiduodavo besivystančioms šalims, ES valstybės narės tai daro ir vienašališkai, savo iniciatyva. JAV, Kanada, Japonija ir kitos valstybės šiems tikslams taip pat negaili lėšų, nes mato ne tik artimiausio laikotarpio, bet ir ilgalaikes pasekmes. Problema – globali, vienos ar kelių valstybių pastangomis jos neįveiksime. Humanizmas – taip, bet yra ir kita medalio pusė – saugumas. Tai yra atsakymas visiems, nesuvokusiems teikiamos paramos besivystančiam pasauliui būtinumo. Alkanų žmonių nesulaikys jokios sienos ir užtvaros.

Mums, kol kas tik akylai stebintiems iš ginkluotų konfliktų zonų į Europą plūstančius pabėgėlius, taip pat ir ekonominius migrantus, siekiančius išsigelbėti ir išgelbėti savo vaikus, jau seniai reikėjo susimąstyti apie pasaulyje vykstančius procesus ir jų pasekmes, matyti toliau savo „daržo“.

Anksčiau nepadarytų „namų darbų“, netoliaregiškumo, vangaus veikimo pasekmes matome jau dabar: šimtai tūkstančių pabėgėlių traukia į Europą, o pačioje Europoje – naujos tvoros, kariuomenės įtraukimas, siekiant suvaldyti imigrantų srautus.

Minėjote ir Ukrainą. Ar Ukrainai taip pat aktuali ši tema?

 

Ukrainai tai aktualu, o mums Ukraina aktuali su visomis savo problemomis. Todėl jau 2015 metų pradžioje pasiekiau, kad fondas siųstų misiją į Ukrainą. Sausį, kai ten dirbome, Ukrainoje buvo apie 1,2 milijono pabėgėlių. Dabar jų skaičius jau viršija 1,5 milijono. Būtina kalbėti apie humanitarinę krizę, reikalauti ir pasiekti, kad tarptautinės organizacijos imtųsi koordinuotomis pastangomis ją įveikti.

Dirbdami Ukrainoje lankėme pabėgėlių stovyklas, pirmiausia tas, kuriose gyvena vaikai be tėvų, taip pat tas, kuriose yra motinos su vaikais ir senyvo amžiaus žmonės. Lankėmės ir Kijevo pabėgėlių registracijos centre, kuris buvo įkurtas ne valdžios, o tiesiog aktyvių žmonių pastangomis. Vaizdas – bauginamas, vaikų akys ir veidai – labai iškalbingi, kai žodžių nebereikia. Matydamas tai negali likti abejingas. Susitikome su Ukrainos vyriausybės nariais, parlamentarais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, tarptautinių organizacijų – UNICEF, Pasaulio maisto programos (WFP) – vadovais ir darbuotojais, Europos investicijų banko atstovybės vadovais. Visų klausėme, kuo ir kaip galėtume padėti Ukrainos žmonėms. Stebino tai, kad Vyriausybės žmonės vengė kalbėti apie humanitarinę krizę, prašyti pagalbos ją įveikiant. Jie buvo labiau linkę kalbėti apie antiteroristinę operaciją – ne karą!, vykstančią kai kuriose šalies srityse. 

Misijos metu surinktą informaciją apie pabėgėlius ir jų padėtį bei galimas pasekmes paskleidėme plačiai: ją gavo Europos Komisijos, Europos Parlamento, ES valstybių, tarptautinių organizacijų vadovai. Pasiūlėme problemos sprendimo būdų, veikimo Ukrainoje galimybių, sukuriant darbo vietas pabėgėliams, sutvarkant pagalbos teikimo sistemą, ypatingą dėmesį skiriant vaikams.

Ar sulaukėte reakcijos iš ES institucijų, valstybių vadovų?

 

Taip, reakcija buvo, tik ne tokia, kokios laukėme, kokia būtų tinkama, objektyviai įvertinus padėtį. Pavyzdžiui, Europos Komisija pasiūlė padalinti po kelias dešimtis eurų kiekvienam suaugusiam pabėgėliui, kad būtų „atkurtas jo žmogiškasis orumas“. Ir už tai ačiū, taip sakant, bet grynųjų pinigų dalybos – ne pati veiksmingiausia paramos forma. Tiesa, dar tarptautinės organizacijos dalija maisto paketus, aktyvūs žmonės renka paramą kitose šalyse ir gabena ją į Ukrainą. Tačiau pabėgėlių problema Ukrainoje lieka viena skaudžiausių neišspręstų problemų. Nesprendžiama tinkamai ji turės skaudžių ilgalaikių pasekmių.

Dar viena tema – antibiotikai ir antimikrobiologinio atsparumo problemos. Kas yra tas antimikrobiologinis atsparumas? Ar tai labai svarbu? Gal yra ir skubesnių spręstinų klausimų nei šis?

 

Turbūt juokaujate. Juk ši problema – tiksinti bomba, vienas didžiausių iššūkių žmonijai.

Pasaulio sveikatos organizacija (ang. WHO) pateikia tokį apibrėžimą: antimikriobiologinis atsparumas (ang. antimicrobiological resistance, AMR) vystosi, kai mikroorganizmai, tokie kaip bakterijos, nereaguoja į antibiotikus, kuriems buvo jautrios. Tai reiškia keletą dalykų: standartinis gydymas nepadeda; infekcijos neįmanoma kontroliuoti, didėja nesustabdomos infekcijos rizika; sirgimo laikas ilgėja, chirurginės operacijos neįmanomos; didėja mirties rizika.

Apie Ebolą buvome plačiai informuoti, informacijos ir bauginančių vaizdų viešojoje erdvėje netrūko, o ką žinome apie AMR?! Klausiate, ar skubu? Skaičiai, statistika yra iškalbingi – su faktais nepasiginčysi.

Ebola pasaulyje

28 183 atvejai

11 306 mirtys

2015/09/06 duomenimis

MERS (kvėpavimo sistemos koronavirusas) pasaulyje

1 542 atvejai

544 mirtys

2015/09/02 duomenimis

AMR pasaulyje

700 000 mirčių per metus

Jungtinės Karalystės ataskaita 2014

AMR JAV

23 000 mirčių per metus

 

AMR Europoje

25 000 mirčių per metus

 

2015 m. pabaigoje Indonezijos, turinčios 250 milijonų gyventojų, mokslininkai paskelbė, kad vien 2014 m. šioje šalyje dėl AMR mirė 130 000 žmonių. Didžioji Kinija tokio pobūdžio statistiką laiko paslaptyje, tačiau, žinant gyventojų skaičių ir maisto kokybės problemas toje šalyje, galima spėti, kad mirčių dėl AMR skaičius toje šalyje 5–7 kartus viršija Indonezijos skaičių. Todėl ekspertai daro išvadą, kad mirčių dėl AMR, antibiotikų neveiksnumo skaičius pasaulyje yra gerokai didesnis.

Be antibiotikų vėžio gydymas, chirurginės operacijos, ypač tokios kaip organų transplantacijos, Cezario pjūviai būtų neįmanomi. Už sveikatą atsakingas Europos Komisijos narys V. Andriukaitis, skelbdamas savo veiklos prioritetus penkerių metų kadencijai, nepamiršo AMR. Ir galima suprasti, kodėl: infekcijos, sukeltos antibiotikams atsparių baterijų, kasmet nusineša beveik 50 000 gyvybių ES ir JAV kartu paėmus. Infekcijos, kurios buvo įveikiamos vaistais, tapo neįveikiamos. Paprastai pasakius, žmonės miršta ir mirs, nes antibiotikai neveikia. Antibiotikai, nuo jų atsiradimo padėję išsaugoti milijonus gyvybių, leidę pailginti vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę nuo 50 metų (1945) iki beveik 71-erių (2015), nebeturi galios. Nuo 1987 m. nebuvo išrasti jokie nauji antibiotikai, o bakterijų prisitaikymas prie vartojamų antibiotikų tik didėja. Jei nesugebėsime sustabdyti šios tendencijos, iki 2050 m. mirčių skaičius dėl AMR peržengs 10 milijonų ribą kasmet ir viršys mirčių nuo vėžio skaičių.

Superbakterijos perduodamos per maistą ir vandenį, jų nesustabdo jokios sienos, į ES ir JAV jos atkeliauja iš šalių, kur antibiotikų vartojimo kontrolė yra menka. Akivaizdu, kad reikia viso pasaulio pastangų šioms problemoms įveikti, be to, būtina laikytis „vines sveikatos“ principo (jei sveiki bus maistui naudojami gyvūnai, sveikesni bus ir žmonės).

Svarbu pabrėžti, kad 50 proc. visų pasaulyje parduotų antibiotikų buvo sunaudoti pašaruose, sušerti maistui naudojamiems gyvuliams ir kitiems gyvūnams (paukščiams, žuvims), kad jie būtų sveikesni ir greičiau augtų, taigi, mūsų maistas taip pat yra „prifarširuotas“ antibiotikų. Pavyzdžiui, žuvų auginime alternatyvos antibiotikams apskritai nėra. Gyvybiškai svarbu rasti pakaitalus antibiotikams, naudojamiems pašaruose, antraip ūkininkų, fermų savininkų neįkalbėsime atsisakyti naudoti antibiotikus gyvūnų augimui skatinti. Visuomenės grupės, kurios turi būti ypač gerai informuotos ir veikti sutartinai – tai medicinos gydytojai, veterinarai, aplinkosaugininkai, mokslininkai, ūkininkai, farmacininkai, inžinieriai ir t. t. Žinoma, ir politikai, politinis ir verslo elitas, iš kurio tikimasi lyderystės.

Pasaulis yra sujudęs, problemą suvokęs: bendromis jėgomis pavyko pasiekti, kad 2015 metais AMR temai dėmesio skirtų ir G7, ir G20 vadovai, kad ši problema būtų išsamiai aptarta sveikatos ministrų susitikimuose. AMR tema atsirado ir Kinijos lyderių darbotvarkėje, jau nekalbant apie ES valstybes ir institucijas.

Ar Lietuvos gyventojai yra pakankamai gerai informuoti apie šias problemas?

 

Tikrai ne. Šioms problemoms būtina skirti gerokai daugiau dėmesio, nes sprendimų reikia jau šiandien. Sprendimai reikalingi dabar tam, kad išvengtume skaudžių neatsakingo antibiotikų naudojimo pasekmių.

Sėkmės Jūsų darbuose, Jūsų misijoje. Ir ačiū už pokalbį.