Praėjusią savaitę įvyko režisieriaus Gintaro Varno spektaklio, kurto pagal Lietuvoje jau žinomos vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę, „Pabaigos ugnis“ premjera. Vaidino Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis.

Dea Loher dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, vadinamaisiais „vidiniais“ monologais įgarsina „choro“ tekstus. Šie elementai yra dalis unikalaus autorės stiliaus. Taip pat po premjeros vykusios diskusijos metu buvo paminėta, kad autorės pjesėse dažnai net nenurodama, kur yra kurio personažo žodžiai, režisierius, statydamas spektaklį, turi spręsti pats. Iš prozos, dialogų nejučiomis pereinama į poetinius, baltosiomis eilėmis išsakomus vidinius monologus.

Anot Gintaro Varno, Dea Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas jos požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. Dramaturgės personažas apibūdinamas kaip visada sutrikęs, vienišas, nelaimingas, nereikalingas. Tačiau akcentuojamas momentas, kad autorė visada yra tokių netgi marginaliniais įvardijamų savo personažų advokatė. G. Varnas jos pasaulėžiūrą apibūdina kaip savotišką, liūdną šiandienį egzistencializmą.

Spektaklis pradedamas visus sukrėtusia istorija apie absurdišką aštuonmečio berniuko mirtį. D. Loher pasakojo, kaip netikėtai šią istoriją perskaitė spaudoje ir ilgą laiką su savimi nešiojosi. Taip pat pjesių kūrėjai yra svarbios traumatizuojančios karo patirtys, tad nejučiomis šioje istorijoje atsirado ir sutraumuotas karo personažas Rabė. Kai kurie iš pirmo žvilgsnio nesusiję personažai, sujungiami savo vienokio ar kitokio dalyvavimo berniuko žūtyje, vėliau paiškėja ir jų ankstesni saitai arba po lemiamojo įvykio mezgasi nauji.  

Autorei yra svarbus kažkoks pakeičiantis gyvenimus, esminimis momentas, po kurio gyvenimas nebegali būti toks, koks prieš tai buvo. Berniuko tėvas Liudvikas eina pas savo vėžiu sergančią meilužę, su kurios automobiliu buvo partrenktas berniukas. Jo mama serga Alzheimerio liga, todėl ji priversta berniuko mirtį išgyventi kiekvieną kartą iš naujo. Ji kaskart klausia, kur yra berniukas, ir jo tėvai priversti jai pasakyti, kas nutiko. Taip tragediją jie ir patys turi išgyventi kiekvieną kartą iš naujo. Mamos atminties nebuvimas tarsi suaktyvina lemiamojo įvykio atmintį kituose personažuose. Spektaklio pabaigoje Liudvikas nužudo savo motiną, panardindamas ją į vonią. Po to jis buvo matytas tik pabėgęs į mišką ir išnykęs tarp paparčių. Šią mirtį iš dalies galima suvokti ir kaip nenorą prisiminti ir nebeprisimenant galimybės pačiam išnykti.  

Kaip ir būdinga D. Loher kūrybai, šiame spektaklyje taip pat yra svarbus kaltės išgyvenimas ir klausimas. Visi, kurie buvo vienaip ar kitaip susiję su įvykiu, vienu ar kitu būdu teigė savo kaltę ir kiekvienas bandė įrodyti, kad jis kalčiausias.  

Tačiau, kaip sakė pati pjesės autorė, šioje istorijoje svarbus savęs sunaikinimo mechanizmo klausimas. Savęs, galbūt senojo savęs, sunaikinimas, vedantis į kažkokį naują, perkeistą būvį. Spektaklis užbaigiamas vandenynu, iš kurio kalba visi personažai ir taria žodžius – nė vienas mūsų čia nebegyvename.

Įdomu tai, kad Rabė spektaklio pabaigoje, norėdamas sunaikinti savo mylimosios, berniuko mamos (o galbūt ir savo) skausmą viską sudegina. Spektaklio pabaigoje viskas liepsnoja, tačiau epiloge lieka neaprėpiamas vandenynas. Alzheimeriu serganti močiutė taip pat miršta vandenyje. Galbūt dėl to, kad jos gyvenime ir taip viskas jau buvo išdeginta. Tiek spektaklio teksto pradžioje, tiek pabaigoje žvelgiama į vandenį ir jo gyvybę kaip į visos pasaulyje egzistuojančios gyvybės pradžią. Svarbu ir tai, kad buvo minima būtent smulkioji – pirmuonių gyvybė, iš ko viskas ir kilę. Susinaikinimo mechanizmas spektaklyje veda į tą pradžią, kur pasaulis yra sugriautas, tarsi nieko nebelikę ir neaišku, ar bus dar kokia kitokia pradžia.  

Po pabaigos ugnies išnyra kitoks pasaulis, bet jis rodomas absoliučiai neapčiuopiamas. Perkeistas, bet akimi nematomas, nesuprantamas, be jokių kasdienybės bruožų. Kankinančiais beprasmybės ir kaltės momentais tiesiog jaučiama, kad turi ateiti ugnis, kuri viską sudegintų ir taip galėtų atgimti naujas pasaulis.